|
Oligarchija už demokratijos užuolaidėlės
Politikoje sunku atrasti tokį reiškinį, kuris nebūtų seniai žinomas. Antikiniai filosofai nustatė tris valdžios rūšis: karaliaus valdžia vienvaldystė, patvaldystė, aristokratų valdžia ir demokratija. Patvaldystė išsigimsta į tironiją, aristokratų valdžia į oligarchiją, o demokratija į tamsios minios valdžią (ochlokratiją).
Atgavus Nepriklausomybę visą laiką drebame, kad neįsiviešpatautų tamsuomenė. Iš tikrųjų Lietuvoje jau senokai įsitvirtino oligarchinė valdžia. Istorija parodė, kad viena blogiausių valdžios formų aristokratų-oligarchų valdžia. Esant tokiai valdžiai, visuomenė skyla į dvi dalis: privilegijuotų aristokratų ir vis labiau nuskurstančių vargšų, pilnų įniršio ir keršto troškimo. Sovietmečiu susiformavo aristokratijos analogas komunistinė nomenklatūra. Dar V. Leninas įžvalgiai pastebėjo, kad caro laikų privilegijuotuosius pakeičia komunistiniai funkcionieriai (pokalbis su italų rašytoju D. Papiniu). Tad vos Lietuvai pasiekus Nepriklausomybę, ši komunistinė pseudoaristokratija įsitvirtino valdžioje. Šiuo metu komunistų valdžią jau galima vadinti oligarchine. Arba plutokratine pinigų, materialinių vertybių ir tas vertybes turinčių savo žinioje valdžia.
Atrodo, kad Lietuvoj gryniausia demokratija, bet tai tik iliuzija, nes kad ir ką išrinktų balsuotojai, visuomet laimi oligarchų valdžia. Išrenkami tik pakankamai išreklamuoti asmenys, o reklama be pinigų negalima! Valdininkija tarsi suaugo su oligarchija ir gina ne valstybės, bet oligarchų reikalus. Korupcija tapo viena iš pagrindinių šios sistemos dalių. Neseniai buvom socializmo stovykloje, o dabar atsidūrėme oligarchinėje stovykloje. Kai kurios buvę socialistinės šalys vietoj grynai oligarchinės valdžios atsidūrė diktatorinėje sistemoje bet gal tai ne geriau už gryną oligarchiją.
Aukščiau už teisingumą įsitaisiusių valdžia gresia pražūtimi valstybei. Geras pavyzdys: senosios Lietuvos didikai ir dvarponiai nujojo šuniui ant uodegos, drauge su savimi bedugnėn nusitraukdami ir didžiąją valstybę. Tik XX amžiuje baudžiauninkų palikuonys ištraukė iš pražūties lietuvių tautą.
Dabar Lietuvoje sunkiai surasime pareigūną ar politikierių, kuris nebūtų sąmoningas ar nesąmoningas oligarchų pastumdėlis. Daugiapartiškumas iliuzija, daugelis tariamų partijų, partijėlių vienos pokomunistinės oligarchų partijos kontorėlės. Politinėje baloje susimaišo visokios kryptys, matome tik skirtingai pasipuošusias varles, tupinčias toje pačioje oligarchų kišenėje. Atėję valdžion vienoki ar kitoki politikieriai turi šokti pagal tą pačią grobuonių dūdą, neturi priemonių ir ryžto pareikalauti iš švaistytojų grąžinti valstybei pasiglemžtus milijardus, todėl oligarchinės valstybės finansus bando papildyti visą laiką iš pačių neturtingiausių: pensininkų, invalidų, darbininkų, smulkių amatininkų iš tų, kurie blogiausiai organizuoti ir silpniausiai priešinasi nubuožinimui.
Žodžio laisvė oligarchinėje valstybėje taip pat iliuzija. Ar bus išspausdintos šios mano mintys? O jeigu ir bus išspausdintos mažo tiražo laikraštyje ar daug kas jas perskaitys?
Kaip mums nusikratyti oligarchijos jungo? Gal ieškoti recepto Aristotelio ir kitų senovės politologų raštuose? Neseniai A. Brazauskas pareiškė, kad blogiausia, kas gali nutikti Lietuvai, vienos partijos įsiviešpatavimas. Iš tikro taip ir yra mus valdo viena buvusių komunistų, dabar tapusių oligarchais, partija. O ar A. Brazauskas nesijaučia atsakingas už tos vienvaldystės atsiradimą?
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2010 XXI amžius
|