2010 m. sausio 27 d.
Nr. 7
(1792)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Skaudžios žemės drebėjimo pasekmės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Haičio gyventojai laukia
humanitarinės pagalbos su maistu

Tūkstančiai Haičio
gyventojų liko be pastogės

Viena iš didžiausių Katalikų
Bažnyčios netekčių per Haityje
vykusį žemės drebėjimą yra šalies
sostinės Port o Prenso arkivyskupo
Žozefo Seržo Mijo žūtis

Haitį sukrėtęs žemes drebėjimas padarė šiai neturtingai Karibų regiono valstybei didžiulių nuostolių: sugriauta daugybė pastatų, žuvo labai daug gyventojų. Sausio 12 dieną šalį sukrėtęs galingas žemės drebėjimas, kaip buvo iš pradžių teigta, nusinešė apie 200 tūkstančių žmonių gyvybių, be to, labai daug sunkiai sužeista. Iš po griuvėsių pavyko ištraukti apie pusantro tūkstančio gyvų žmonių. Sausio 23 dieną iš po griuvėsių ištrauktas gyvas vyriškis po griuvėsiais prabuvo net 11 dienų. Jau sausio 22 dieną paaiškėjo, kad tikrieji tragedijos mastai kur kas didesni, nei iš pradžių manyta. Vien sostinėje Port o Prense rasta per 150 tūkstančių žuvusių žmonių, tad žuvusiųjų skaičius gali siekti 300 tūkstančių ar dar daugiau. Ligoninėse gydoma daugybė sužeistųjų, manoma, kad dalis jų liks invalidais. Labai daug vaikų liko našlaičiais, jų tėvai, o kartais net ir seneliai žuvo. Haičio prezidentas Rene Prevalis pareiškė, kad Haitį ištiko sunkiai įsivaizduojama katastrofa, ir kreipėsi pagalbos į tarptautinę bendruomenę.

Jungtinės Amerikos Valstijos ėmėsi iniciatyvos prižiūrėti humanitarinės pagalbos tiekimą, saugoti pagrindinį Haičio oro ir pagrindinius jūrų uostus. JAV administracija į Haitį jau atsiuntė 17 tūkstančių karių. Iš atsiųstų kariškių 11 tūkstančių yra desantininkai ir jūrų pėstininkai. Kai kurios valstybės piktinasi, kad JAV kariškiai, pasinaudodami proga, atvirai demonstruoja jėgą, skraido po šalį su sraigtasparniais, Haičio gatvėmis važinėja JAV kariniai šarvuočiai. Tačiau situacija tokia, kad jei ne JAV kariškių apsauga, daugelis humanitarinių pagalbos organizacijų darbuotojų net nevyktų į Haitį, nes nebūtų užtikrintas jų saugumas. Tokiu atveju nutrūktų ir maisto bei medikamentų tiekimas, ir šalis būtų pasmerkta visiškai katastrofai.

Haitį ilgai valdęs Diuvaljė režimas smarkiai nuskurdino valstybę. 1956 metais šalį pradėjęs valdyti prezidentas Fransua Diuvaljė nepasitikėjo reguliariąja kariuomene. Jo nurodymu buvo pradėtos kurti prezidentui tiesiogiai pavaldžios specialiosios pajėgos. Tiesa, oficialiai tai buvo savanorių daliniai, negaunantys jokio atlyginimo.

Tokie sukarinti būriai greitai ėmė veikti visoje šalyje, jų nariai pradėti vadinti tonton-makutais. Jie ėmė reketuoti gyventojus, rinkti iš jų duoklę, užsiėmė ir kitokiais nusikaltimais – organizavo plėšimus, cigarečių ir romo kontrabandą.

Nuo 1986 metų padėtis šalyje ėmė keistis. 1990 metais surengtuose laisvuose rinkimuose prezidentu buvo išrinktas Žanas Bertranas Aristidas. Šis filosofas, buvęs katalikų dvasininkas, buvo demokratinės socialistinės pakraipos politikas, jį rėmė ir kai kurie įtakingi JAV politiniai veikėjai. Bet jau po metų, 1991 metų rugsėjo mėnesį, prezidentas Ž. B. Aristidas po įvykusio karinio pučo buvo nuverstas ir pabėgo į Venesuelą. Jungtinių Amerikos Valstijų administracija spaudė Haičio karinės chuntos vadus, kad jie pasitrauktų iš valdžios ir leistų grįžti į šalį teisėtam prezidentui. Galiausiai 1994 metų spalio mėnesį Ž. B. Aristidas grįžo į Haitį ir pradėjo eiti savo pareigas. Tačiau 1995 metų rugpjūčio mėnesį vykusiuose prezidento rinkimuose jis nedalyvavo. Haityje ir toliau tęsėsi suirutė – 1996–2004 metais šalyje vyko konkuruojančių sukarintų grupuočių susirėmimai, masinės riaušės.

Šiuo metu didelę dalį Haičio valiutinių lėšų sudaro užsienyje gyvenančių ir dirbančių tėvynainių atsiunčiamos lėšos. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitose valstybėse gyvena apie pusantro milijono emigrantų iš Haičio. Dauguma jų dirba paprastus darbus statybose, siuvyklose, sandėliuose, tačiau yra ir klestinčių verslininkų, menininkų.

Haityje itin daug žmonių, save vadinančių burtininkais, labai paplitę demoniški kultai. Haityje klestintis demoniškas vudu kultas yra labai populiarus tarp vietos gyventojų. Teigiama, kad vudu burtininku buvo ir garsiausio XVIII amžiuje vykusio didelio sukilimo prieš prancūzus vadas Fransua Makandalis. Haitį ilgai valdęs prezidentas F. Diuvaljė irgi skelbėsi vudu burtininku, net teigė, kad jis yra vadinamojo mirties valdovo barono Subotos įsikūnijimas. Po F. Diuvaljė mirties 1971 metais valdžią perėmė jo sūnus Žanas Klodas Diuvaljė. Jis nebuvo toks įtakingas, palaipsniui jo įtaka šalyje vis mažėjo, o 1986 metais jis buvo nušalintas nuo valdžios ir su šeima pabėgo į užsienį. Šiuo metu Ž. K. Diuvaljė gyvena Prancūzijoje. Teigiama, kad jis vis dar turi didelę įtaką Haityje, nes šioje šalyje liko daug su juo susijusių verslo magnatų ir įtakingų atsargos kariškių. Sklinda legendos apie Diuvaljė šeimos turtus, manoma, kad jie gerokai viršija pusę milijardo dolerių. Prancūzijoje Diuvaljė turi kelis didžiulius namus ir vasarnamius. Be to, Diuvaljė šeima valdo brangius namus ir žemės sklypus Graikijoje, Kipre, Ispanijoje, Maroke, nedidelėje Afrikos valstybėje Gabone. Net ir keliose Lotynų Amerikos šalyse – Bolivijoje, Peru ir Hondūre yra Diuvaljė priklausančių prašmatnių dvarų ir didelių plantacijų.

Padėtis Haityje vertinama prieštaringai, kai kas net teigia, kad žemės drebėjimą organizavo amerikiečių specialistai, panaudoję tam galingą aparatūrą (taip buvo teigiama ir neseniai interneto portale Slaptai.lt publikuotame A. Peleckio straipsnyje. Tai gana įdomi versija, tačiau kol kas sunku be tikrų įrodymų patikėti šios informacijos tikrumu. Kai kurie autoriai tiesiog remiasi kitais šaltiniais. Šią antiamerikietišką informaciją aktyviai skleidžia KGB-FSB struktūros ir su jomis susiję rusų laikraščiai bei interneto portalai.) Karibų jūros regionas yra aktyvioje seisminėje zonoje, čia nuolat vyksta žemės drebėjimai. Haitis ekonominiu atžvilgiu  labai atsilieka nuo kaimyninės Dominikos respublikos. Štai Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis Dominikoje siekia 7 800 dolerių vienam gyventojui, žemiau skurdo ribos gyvena 37 procentai šalies gyventojų. Haityje BVP lygis vienam gyventojui siekia 1300 dolerių, o žemiau skurdo ribos gyvena 80 procentų šalies gyventojų. Dominikos respubliką 1986–2000 metais valdę prezidentai F. Balageras ir L. Reina inicijavo ekonomikos atgaivinimą ir pradėjo ryžtingą kovą su korupcija. Dominikos respublikoje net ir neturtingai gyvenantys žmonės gyvena kukliuose, bet tvarkinguose namuose, šioje šalyje mažai benamių ir beglobių mažamečių vaikų. Haityje 1986 metais atsikratyta korumpuoto Diuvaljė režimo valdymo, tačiau šalis laipsniškai grimzdo į chaosą, vyko susirėmimai, o ekonomikos pakilimo taip ir nesulaukta. Didelė dalis skurdžiau gyvenančių Haičio gyventojų gyvena visiškuose lūšnynuose, šalyje daug benamių. Po galingo žemės drebėjimo gyvi likę Haičio gyventojai patiria dar didesnių išbandymų, o tarptautinei bendruomenei tai tikras solidarumo išbandymas. Ar turtingos pasaulio valstybės ir galingos tarptautinės organizacijos sugebės suteikti svarią pagalbą katastrofos ištiktiems Haičio gyventojams, parodys  artimiausia ateitis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija