Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kazimieras Svajakas – kunigas, publicistas, švietėjas

Vytautas Žeimantas

Kun. Konstantinas Stepovičius – Kazimieras Svajakas (1890-1926)

Vilniuje ėjusiame katalikų savaitraštyje „Belorus“ kun. K.Svajakas paskelbė savo pirmąjį kūrinį

Kazimieras Svajakas. Mano lyra. Vilnius, Baltarusių leidybos draugija, 1924 m.

Adomas Stankevičius. Iš Kazimero Svajako gyvenimo ir veiklos (paminint dešimtąsias jo mirties metines), Vilnius, „Kolosse“ leidinys, 1936

Kazimieras Svajakas. „Janka Kancavy“, 5 veiksmų kaimiška drama, Vilnius, 1924 m.

Laikraštis „Naša niva“ padarė didelę įtaką kun. K.Svajakui

Kazimiero Svajako kapas Rasų kapinėse

Švenčionių krašto žmonės

„Kaip galėjau ir kaip mokėjau: ne skubiai ir ne vangiai stengiausi tėviškėnų mieguistumą išblaškyti“, – šias eilutes apie savo gimtojo Švenčionių krašto žmones prieš 90 metų parašė kunigas, publicistas, švietėjas Kazimieras Svajakas. Šį regioną dabar dalija valstybinė Lietuvos ir Baltarusijos siena, kurios „krikštatėvis“ buvo pats Stalinas. Braukė jis ją kaip išmanė. 1940 m. vasarą dar kartą brūkštelėjo. Dalis Kliušanų parapijos, kurioje kunigu dirbo K. Svajakas ir kurios žmonėms skirtos aukščiau cituotos eilutės, atiteko Lietuvai, dalis – Baltarusijai.

Tuo laiku, kai čia gimė ir brendo būsimasis kunigas, šis kraštas buvo carinės Rusijos okupuotas ir vadinosi Šiaurės vakarų krašto Vilniaus gubernijos Švenčionių pavietu. Kaime gyvenusiems lietuviams ir baltarusiams didelę įtaką turėjo bažnyčia, kur buvo meldžiamasi tik lenkiškai. Todėl ir buvo šnekama, kad jeigu esi katalikas, tai ir lenkas. Tai negalėjo patikti nei lietuviams, nei baltarusiams. Be to, oficialioji valdžia dar vykdė kryptingą rusinimo politiką – po 1863 metų sukilimo buvo uždraustas lietuviškas ir baltarusiškas raštas. Pradžios mokyklos buvo tik rusiškos. Apie savo kaimo mokyklą K. Svajakas vėliau rašė: „Mokytojas buvo griežtas, pikti liniuotės smūgiai krito visai be priežasties... Jis buvo didelis girtuoklis ir nepakenčiamas maskolius“.

Konstantino šeimoje nuo seno visi kalbėjo baltarusiškai, todėl teko kęsti dvilypį gyvenimą. Namuose, tarp savųjų, kalbėti gimtąja kalba, bažnyčioje – lenkiškai, o oficialioje įstaigoje – rusiškai. Ir dar, kaip ir lietuviams, kentėti įžeidimus, kad kalba „chalopų“ kalba. Tačiau kaime, matyt, net ir sunkiausiomis sąlygomis neišnyksta valstietiškas optimizmas, neužgęsta šviesios vilties žiburėliai. „Mano gerų tėvų idealas, – vėliau pasakys K. Svajakas, – matyti mane kunigu. Ir aš nuėjau tuo gyvenimo keliu, kuris man atrodė teisingausias, kuris visada buvo mano motinos sapnuose.“

Vilniaus kunigų seminarijoje

Kazimieras Svajakas (tikrasis vardas ir pavardė – Konstantinas Stepovičius) gimė 1890 vasario 19 dieną Švenčionių paviete, Baranų kaime, 1900–1905 metais mokėsi Švenčionių miesto mokykloje.

1907 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, čia suartėjo su klierikais baltarusiais, nors formaliai baltarusių seminarijoje nebuvo. „Vilniaus kunigų seminarijoje visi baltarusiai klierikai būdavo užrašomi kaip lenkai“, – teigia savo knygoje „Baltarusių krikščioniškas judėjimas“ (Vilnius, 1939 m.). buvęs šios seminarijos klierikas Adomas Stankevičius, vėliau tapęs aktyviu baltarusių  atgimimo veikėju.  Priežastis paprasta: oficialioji rusų valdžia nei baltarusių tautos, nei baltarusių kalbos nepripažino, laikė juos rusais, o jų kalbą – tik rusų kalbos tarme. Seminarijos vadovybė, matyt, nenorėjo aštrinti santykių su valdžia, nes jie ir taip buvo gerokai įtempti dėl per jėgą brukamo pravoslavizmo.

Laikraštis „Naša niva“

K. Svajakas daug ir stropiai mokosi, bet nepamiršta ir savo šaknų. Jam į rankas pakliūva Vilniuje leidžiamas baltarusių laikraštis „Naša niva“, pasirodęs 1906 metais, tuoj pat po to, kai caro valdžia brutaliai uždarė pirmąjį legalų laikraštį baltarusių kalba „Naša dolia“. Visi uždaryto laikraščio bendradarbiai, išskyrus Lukiškių kalėjime metams įkalintą „Naša dolia“ redaktorių JanukąTukerkesą, pradėjo leisti naują baltarusišką laikraštį.

Laikraštį leido broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, Alaiza Paškevič (Ciotka) ir Janka Kupala. Bendradarbiavo ir Jakubas Kolasas. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais.

„Janka Kupala ir jo bendražygis, bičiulis Jakubas Kolasas visiškai teisėtai laikomi naujosios baltarusių literatūros pradininkais. Ypač daug jie nuveikė formuodami ir vystydami literatūrinę gimtąją kalbą, dėdami pagrindus baltarusių literatūrai, kultūrai“, – rašė lietuvių poetas Eugenijus Matuzevičius, mokėjęs baltarusiškai ir išvertęs daug kaimynų kūrinių į lietuvių kalbą

K. Svajakas tampa aktyviu „Naša niva“ skaitytoju, bendrauja su leidėjais ir vis labiau įsitraukia į baltarusių atgimimo judėjimą. Šis laikraštis, padaręs didelę įtaką baltarusių tautiniam atgimimui, nustojo eiti 1914 metais, prasidėjus Rusijos ir Vokietijos karui.

Kaimo švietėjas

„Kur dėti jaunystės gyvybingumą ir energiją, kuri upeliais veržėsi išsilieti? Be reikalo vyresnieji norėjo mus sulaikyti... Mes žinojome savo reikalus...“ – vėliau parašys jaunasis kunigas (K. Svajakas. „Mano proto, širdies ir valios veikla“, Vilnius, 1932). Deja, 1912 metais jis suserga džiova ir išvažiuoja gydytis į Zakopanę. Grįžta tik po metų.

Pirmąjį pasaulinį karą būsimas kunigas pasitinka Švenčionių paviete, Kliušanuose. Čia jis dėl ligos laukė įšventinimo. 1915 metais tampa kunigu. Iš pradžių trumpai dirba vikaru Kamajuose, vėliau vėl Kliušanuose. Kunigo veiklą derino su edukacine švietėjiška veikla. Tarp parapijiečių įkūrė baltarusių jaunimo būrelį su choru, dramos būreliu, skaitė paskaitas, rengė literatūros vakarus, deklamavo eilėraščius.

Vokiečiai, žinodami seną okupantų principą „skaldyk ir valdyk“, palaikė viską, kas buvo antirusiška, todėl ir leido kurti baltarusiškas mokyklas. Čia kun. K. Svajakas parodė savo organizacinius sugebėjimus. Jo iniciatyva buvo įkurtos net aštuonios baltarusiškos kaimo mokyklėlės. Vėliau, kai Vilniaus kraštą okupavo Lenkija, šios, kaip ir čia veikusios lietuviškos mokyklos, buvo uždarytos.

 Kun. K. Svajakui darosi vis sunkiau dirbti dėl progresuojančios džiovos. Jis vis dažniau važinėdavo gydytis į Zakopanę. Be to, įsigalinti lenkų valdžia jį vis labiau persekioja už baltarusių kalbos ir kultūros propagavimą. Lenkai namuose atlieka kratas, skelbiami namų areštai, konfiskuojama biblioteka, grįžtant iš Zakopanės, šnipai išvagia rankraščius.

Publicistas, švietėjas

Kun. K. Svajakas daug dėmesio ir jėgų skiria švietėjiškam žodžiui, bendrauja su spauda, tampa populiariu publicistu. Ypač jam rūpi, kad baltarusiškai šnekantys katalikai turėtų spaudą sava kalba. Kunigas sukuria ir išleidžia maldaknygę baltarusių katalikams „Sielos balsas“, parašo filosofinį etinį pasakojimą eilėmis krikščionybės dvasia „Taurę duok, broli...“

„Mes turime suprasti, kad jeigu iš mūsų tautinio judėjimo išmesime krikščionybę, tai tas judėjimas ištirps daugiatautiškume ir etniniame palaidume. Neatsisakykime savo gimtosios kalbos, kad nepranyktume. Neatsisakykime gilios mūsų religijos, kad mes išliktume“, – rašė K. Svajakas.

Įdomus jo straipsnis „Cerkvė ir bažnyčia“, paskelbtas laikraštyje „Belaruski zvon“ (1921, Nr. 16). Jame kunigas ieško sąsajų su pravoslavais, teigdamas, kad tik gyvenant taikoje ir bendraujant galima išsaugoti baltarusių vienybę.

K. Svajakas rašo ir apie literatūrą. Išplėstiniame straipsnyje „F. Boguševičius – baltarusių poetas“ (Krynica, 1920 Nr. 2–5) nuo literatūros pereina prie politikos: „F. Boguševičiaus asmenybė, ypač jo kūryba, sudaro didelį pasipriešinimą rusų ir lenkų politinėms ambicijoms, kurios atsiranda nepripažįstant tautų, esančių tarp Rusijos ir Lenkijos. Šios abi šalys nematė nei ukrainiečių, nei tuo labiau baltarusių...“

Jam rūpi ir blaivybės tema. Parašo ir išleidžia knygą apie alkoholio žalą „Alkoholis“.

Publikuoja straipsnius kalendoriuose, Vilniaus baltarusių laikraščiuose „Avadzien“, „Naša dumka“, „Studenckaja dumka“ ir kituose.

Sunki laikraščių dalia

Vilnius XX amžiaus pradžioje buvo daugiatautis miestas, išsaugojęs senas ir garbingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas. Kai Rusijos caras Nikolajus II, išsigandęs revoliucinio pakilimo, 1904 metais atšaukė spaudos draudimą, Vilniuje iš karto pradėjo kurtis lietuviški ir baltarusiški laikraščiai. 1904 m. gruodžio 23 dieną Vilniuje pasirodė pirmasis dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, 1905 m. gruodžio 1 dieną – „Lietuvos ūkininkas“, kiek vėliau – ir jau minėta baltarusiška „Naša dolia“.

Suprantama, tai buvo tik laikinas rusiškojo ekspansionizmo atsitraukimas, greičiau jo imitacija. O vėliau prasidėjo karas, į Lietuvą atėjo kiti okupantai – vokiečiai. Situacija Vilniuje ypač pasikeitė, kai šį kraštą užgrobė lenkai. Iš pradžių jie žaidė su vietiniais gyventojais, kvietė juos į sąjungininkus. Tačiau tai daugiau priminė katės ir pelės žaidimą.

Tai akivaizdžiai matome ir išanalizavę Vilniuje ėjusios baltarusių spaudos likimą.

1919 m. pradžioje Vilniuje pasirodęs laikraštis „Belaruskaja dumka“ ėjo tris kartus per savaitę. Išėjo tik 56 numeriai, nes lenkai laikraštį iš karto uždarė.

Kun. K. Svajakas siuntė savo kūrinius ir į „Naša dumka“. Laikraštis ėjo Vilniuje 1920–1921 metais. Išėjo 27 numeriai. Lenkai jį uždraudė.

„Naša budučynia“ Vilniuje ėjo 1922–1923 metais. Išleisti tik 9 numerius, iš kurių du buvo konfiskuoti. Lenkų uždraustas.

„Belaruskaja niva“ Vilniuje ėjo 1925–1926 metais. Tai buvo Baltarusių valstiečių darbininkų gramados laikraštis. Turėjo tris tūkstančius prenumeratorių. Išėjo 34 numeriai, 4 iš jų konfiskuoti. Kai 1926 metais lenkų valdžia uždarė šį laikraštį, vietoj jo pradėtas leisti laikraštis „Belaruskaja sprava“. Jo išėjo 29 numeriai, 11 buvo konfiskuoti. Lenkų uždraustas.

„Naša sprava“ Vilniuje ėjo 1926–1927 metais vietoj lenkų uždaryto laikraščio „Narodnaja sprava“. Ėjo du kartus per savaitę. Išėjo 16 numerių, 3 buvo konfiskuoti. Lenkų uždraustas.

Poetas, rašytojas

1913 metais, grįžęs iš Zakopanės namo, K. Svajakas rašė: „Šiandien, klausydamas stebuklingų mūsų bažnyčios varpų, bandau pradėti kurti eilėraščius. Lenkiškai rašo visi. Baltarusis – našlaitis, juokiasi iš jo gimtosios kalbos. Aš myliu vargšus, apleistuosius... Pradėsiu rašyti baltarusiškai. Baltarusių kalba yra lygi ir skambi: gali tarnauti ir poezijai (nors aš pats savęs poetu nedrįstu laikyti). Pasistengsiu išlyginti savo baltarusišką stilių. Ateityje prireiks“. (Kokia graži sąsaja su jaunuoju poetu, vėliau tapusiu vyskupu Antanu Baranausku!)

Kun. K. Svajakas pirmą eilėraštį „Per mano klebono vardines“ parašė 1912 metais, tačiau jis liko tik rankraštyje. Spausdintis pradėjo Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Bielarus“. Pirmas išspausdintas eilėraštis – „Priešais Dievą“ (1913 m., Nr. 23). Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Mano lyra“ kun. K. Svajakas išleido Vilniuje 1924 metais. Beje, beveik po 70 metų šio rinkinio faksimilinį leidinį pakartojo Minsko leidykla „Mastackaja literatūra“ (1993). Knyga susilaukė palankių atsiliepimų. Literatūrologas A. Luckevičius savo knygoje „Pagrindinės baltarusių poezijos kryptys“ (Vilnius, 1933) rašo: „Svajakas, katalikų kunigas, savo eilėraščių rinkinyje „Mano lyra“ labai ryškiai atskleidžia sunkius vidinius prieštaravimus, kuriuos patiria žmogus, netenkantis tikėjimo į Dievą dėl nesutaikomos priešpriešos, kuri atsiranda tarp Dievo, skleidžiančio aukščiausią teisingumą, ir šiame pasaulyje esančios neteisybės ir prievartos, kurią taip skausmingai išgyvena baltarusių tauta“.

Bandė kun. K. Svajakas ir prozininko plunksną. Jis parašė 5 veiksmų kaimo dramą „Janka Kancavy“. Ją atskira knyga išleido Vilniuje 1924 metais. Įdomi ir jo misterija-fantazija „Kupalle“, sukurta sekant baltarusių mitologija. Daug eilėraščių, poetinės prozos, aforizmų jis paskelbė laikraščiuose „Belarus“, „Krynicy“, kalendoriuose.

Priglaudė Rasų kapinės

1926 m. pradžioje, būdamas Zakopanėje, kaip pats rašė, „džiovininkų sostinėje“, vis prašė, kad jį pervežtų į tėviškę. Vis tikėjosi, kad gimtieji laukai ir miškai padės jam atsigauti, įveikti klastingą ligą.

Tačiau ir Švenčionių pušys jam padėti jau negalėjo. Merdėjo Vilniuje, Lietuvių klinikose. Sąmonei prašviesėjus prašė pasirūpinti jo rankraščiais, kuriuos buvo konfiskavusi lenkų prokuratūra: „O gal ir bus kokia nauda tautai iš to mano rašymo?!“ Mirė 1926 m. gegužės 6 dieną. Draugai ir bendraminčiai palaidojo Rasų kapinėse.

1932 metais Vilniuje jo draugo kunigo Adomo Stankevičiaus dėka pasirodė K. Svajako publicistikos knyga „Mano proto, širdies ir valios veikla“. Dešimtųjų mirimo metinių proga išėjo A. Stankevičiaus knyga „Kazimiero Svajako gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 1936).

Sovietmečiu nei Lietuvoje, nei Baltarusijoje apie iškilius kunigus nebuvo priimta garsiai šnekėti. Subyrėjus SSRS, laisvoje Baltarusijoje aktyviai pradedama rinkti visa tai, kas garsina baltarusių tautą. Kun. K. Svajakas patenka į Minske leidžiamas enciklopedijas, pasirodo analitiniai straipsniai apie jį.

Lietuvoje šis iškilus mūsų žemės sūnus mažai žinomas. Mes kol kas labiau siekiame surinkti visa tai, kas lietuviška. Tai teisinga, tačiau tik bręstant, o subrendę turėsime rasti laiko įvertinti ir tuos, kurie mūsų žemėje augo ir kūrė.

© 2010 „XXI amžius“