2010 m. sausio 29 d.
Nr. 8
(1793)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tebesitęsiantis tautos skausmas

Gintaras Visockas

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos
pirmininkas Mahiras Gamzajevas

Žurnalistas Ričardas Lapaitis

Politikos apžvalgininkas
Imantas Melianas
Autoriaus nuotraukos

Lietuva puikiai žino, kas vyko Vilniuje 1991-ųjų sausio 13-ąją. Kad Kremlius jėga bandė nuversti nepriklausomybės siekiančią Lietuvos valdžią, žino ir Vakarai. Bet mes beveik nieko nežinome, kas vyko Azerbaidžano sostinėje 1990-ųjų sausio 20-ąją. Tądien ir nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną norėta parklupdyti ant kelių. Beje, žymiai žiauriau nei Lietuvą. Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas davė įsakymą karinėms SSRS pajėgoms, remiamoms vidaus reikalų ministerijos bei KGB dalinių, įsiveržti į Baku. Ankstų 1990-ųjų sausio 20-osios rytą į Baku įžengė apie 20 tūkst. sovietų kariškių (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog į Baku įsiveržė 40 tūkst. rusų karių). Jie pirmiausiai užėmė Azerbaidžano valstybinę televiziją ir respubliką paliko informacinėje blokadoje. O po to, padedant jau iš anksčiau Azerbaidžane dislokuotiems gausiems sovietinės armijos daliniams, ėmė žudyti taikius žmones. Oficialiais duomenimis, nuo kruvinos sovietų armijos agresijos tądien Baku žuvo 133 žmonės, 744 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, 841 azerbaidžanietis neteisėtai areštuotas, penki žmonės dingo be žinios. Tarp žuvusiųjų azerbaidžaniečių – daug vaikų, moterų, senelių, taip pat – Azerbaidžano greitosios pagalbos medikų bei milicininkų. Tądien sudeginta 200 namų ir butų, sutraiškyta aštuoniasdešimt automobilių. Pagrindinis  agresijos tikslas – įbauginti nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną. 

Šių metų sausio 19-ąją Mahiro Gamzajevo vadovaujama Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija Vilniuje surengė iškilmingą minėjimą, kurio metu buvo prisiminta kruvina tragedija, ištikusi Azerbaidžano sostinę ir jos gyventojus. Susirinkusiems buvo parodytas dokumentinis filmas „Tragiškiems Baku įvykiams – 20“. Filme rodomi unikalūs vaizdai, pasakojantys, kas liko iš miesto po sovietų armijos invazijos. Jame – Azerbaidžane gyvenančių azerbaidžaniečių, rusų, ukrainiečių prakeiksmai, adresuoti tuometiniam SSRS vadovui M. Gorbačiovui ir sužeistų azerbaidžaniečių aimanos, žuvusiųjų laidotuvės ir artimųjų skausmas. Žiūrint tą filmą (jis iki šiol demonstruojamas visuomenės aktualijų portale www.slaptai.lt) galima susidaryti išsamų vaizdą, kas vyko tą tragišką sausio 20-ąją. Panašumų į Vilniaus sausio 13-ąją – apstu. Į Baku įsiveržę sovietų kariai elgėsi ypač žiauriai, nes greičiausiai buvo apsvaigę nuo psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Oficialioji Kremliaus propaganda šaukė, esą tuometinė sovietinio Azerbaidžano valdžia paprašė centro pagalbos likviduoti „nelegalias, nusikalstamas, separatistines gaujas, susibūrusias po Azerbaidžano atgimimo partijos vėliava, bei atimti iš banditų gaujų sukauptą gausų ginklų arsenalą“.

Minėjimui vadovavęs M. Gam-zajevas, politikos apžvalgininkai Imantas Melianas, Tomas Čyvas, žurnalistas Ričardas Lapaitis pateikė informacijos tiek lietuvių, tiek rusų ir anglų kalbomis, kaip tuometinei sovietų valdžiai pavyko Baku mieste surengti kruvinas taikių žmonių skerdynes ir šią tragediją nuslėpti nuo plačiosios visuomenės.

Tačiau azerbaidžaniečiai žuvusiųjų gedi ne vien sausio 20-ąją. Azerbaidžano likimas – sudėtingas, tragiškas, paženklintas milžiniškų praradimų, žiaurių kovų už nepriklausomybę. Azerbaidžano bėdos prasideda 1920-aisiais, kai dabartinių Azerbaidžano ir Armėnijos valstybių žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos. Visoje šioje teritorijoje vyravo tiurkų kalba kalbantys ir islamą išpažįstantys gyventojai – šiuolaikinių azerbaidžaniečių protėviai. Beje, azerbaidžaniečių ilgą laiką neėmė į Rusijos kariuomenę – kad jie į rankas negautų ginklų. Nepasitikėdama azerbaidžaniečiais Rusija nuo pat Rytų Užkaukazės prisijungimo pradžios ėmė apgyvendinti ją Persijos armėnais, masiškai atimdama žemes iš azerbaidžaniečių. Nuo tada Užkaukazės tautinis balansas pradėjo keistis armėnų naudai. Tai sukėlė didelius nesutarimus tarp šių etninių grupių.

Azerbaidžaniečių padėtis dar labiau pablogėjo, kai Rusijoje įvyko bolševikinis perversmas. Sovietinė Rusija, 1920 metais užgrobusi nepriklausomas Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes, pareiškė, kad sovietinis Azerbaidžanas savo valia atsisako sovietinės Armėnijos naudai didelės dalies Azerbaidžano teritorijos – Nachičevanės, Zangezūro ir Kalnų Karabacho.

Tiesa, 1921 metų liepos 5 dieną, atsižvelgiant į tai, kad Kalnų Karabachas gamtiškai, istoriškai ir ekonomiškai yra glaudžiai susijęs su kitomis Azerbaidžano žemėmis, buvo nuspręsta jį vis dėlto priskirti Azerbaidžanui, įkuriant mažytę autonominę sritį armėnų mažumai. Tokia politika kėlė sumaištį vietinių gyventojų protuose, tačiau atitiko Maskvos nuostatą „skaldyk ir valdyk“. Ilgainiui tos nenatūralios sovietinių „sąjunginių“ respublikų Armėnijos ir Azerbaidžano sienos nusistovėjo, o jas paveldėjo ir 1991 metais atkurtos nepriklausomos valstybės – Azerbaidžanas ir Armėnija.

Akivaizdu, kad tada Rusija sąmoningai siekė išlaikyti nedraugiškus santykius tarp kaimyninių tautų ir išsaugoti savo „teisę“ išlikti regiono tvarkdariu. Panašiai SSRS vadovybė kurstė ir kitų imperijos pavergtų tautų tarpusavio nesantaiką – lietuvių su Lietuvos lenkais, Moldovos rumunų su gagaūzais, gruzinų su abchazais ir osetinais, osetinų su ingušais. Tokiu pat būdu buvo braižomos ir vadinamųjų respublikų sienos, kai tadžikų etninės teritorijos buvo priskiriamos Uzbekijai, lietuvių – Gudijai ir Rusijos Kaliningrado sričiai, rumunų – Ukrainai. Tačiau niekas negali prilygti „eksperimentui“, kuris buvo atliktas su Azerbaidžanu, kai priskyrus Zangezūro juostą Armėnijai – atskyrus Nachičevanės kraštą nuo likusios Azerbaidžano teritorijos, dar viena „Armėnija“ buvo įkurta Azerbaidžano viduryje. Dar viena „Armėnija“ – tai Kalnų Karabacho autonominė sritis (KKAS), kuri Maskvos nurodymu buvo įsteigta 1923 metais. Ši autonominė sritis buvo sugalvota kaip nuolatinės įtampos kurstymo šaltinis, kurį prireikus visada būtų galima „suaktyvinti“.

Tokį „suaktyvinimą“ paskatino XX amžiaus devintajame dešimtmetyje prasidėjęs SSRS aižėjimo procesas. 1987 metais buvo suformuluotos Armėnijos SSR vadovybės teritorinės pretenzijos Azerbaidžanui. Šios Armėnijos pretenzijas akivaizdžiai toleravo centrinė sovietinės imperijos valdžia.

1988-ųjų kovą buvo priimtas specialus nutarimas dėl Kalnų Karabacho autonominės srities socialinio ir ekonominio vystymosi, kuris sudarė prielaidas Kalnų Karabachą eliminuoti iš Azerbaidžano sudėties. Šiuo nutarimu autonominės srities valdymas buvo atimtas iš Baku ir perduotas sąjunginėms žinyboms Maskvoje.

1989 metų sausio 12 dieną žengtas dar vienas klastingas žingsnis – SSRS Aukščiausios tarybos prezidiumas išleido įsaką dėl ypatingos valdymo tvarkos Kalnų Karabache įvedimo ir Ypatingojo valdymo komiteto sudarymo. Tuo pačiu metu sovietinės žiniasklaidos priemonėse tęsėsi totali propagandinė kampanija, kuri turėjo suformuoti neigiamą azerbaidžaniečių tautos įvaizdį.

Tuo metu, kai Armėnijos SSR vadovybė Maskvos pritarimu savo respublikoje vykdė šovinistinę antiazerbaidžanietišką kampaniją, ir prasidėjo azerbaidžaniečių vijimas iš šios respublikos (per trumpą laiką savo namus turėjo palikti apie 330 000 Armėnijos ir Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių). Tačiau ne tik SSRS, bet ir Azerbaidžano SSR vadovybė elgėsi taip, tarsi nieko blogo neatsitiko. Tuometinis Azerbaidžanas nekreipė į tai jokio dėmesio ir persekiojo tik „antisovietinius elementus“, kuriais buvo laikomi Azerbaidžano liaudies fronto aktyvistai. Įgavusi pasitikėjimo Armėnijos SSR Aukščiausioji taryba 1989 metų gruodžio 1 dieną priėmė nutarimą dėl Kalnų Karabacho autonominės srities prijungimo prie Armėnijos. O dar po pusantro mėnesio, 1990 metų sausio 15 dieną, jau SSRS Aukščiausioji taryba išleido įsaką „Dėl ypatingosios padėties paskelbimo Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir kai kuriuose kitose rajonuose“. Šis įsakas palaidojo bet kokias išvarytų Karabacho azerbaidžaniečių viltis sugrįžti į gimtuosius namus.

Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių iš Karabacho dėl šių priežasčių nejautė itin šiltų jausmų savo skriaudėjams, tad padažnėjo incidentų, kai nukentėdavo nekalti Azerbaidžano armėnai. Dėl to jie ėmė masiškai keltis į Armėniją (per visą konflikto laikotarpį palikti gimtuosius namus buvo priversti per 800 000 tūkstančių azerbaidžaniečių ir apie 300 000 armėnų). Prieš tragiškus 1990-ųjų sausio įvykius Baku atmosfera Azerbaidžane kaito. Bijodamas tautos rūstybės ir regėdamas nesiliaujančius mitingus po savo langais, 1990 metų sausio 19 dieną bėgti į Maskvą (kur jau buvo pasitraukusi jo šeima) išsiruošė Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Abdurachmanas Vezirovas (taip pat elgėsi ir Azerbaidžano SSR ministrų tarybos pirmininkas Ajazas Mutalibovas). Nesulaukdama nei Maskvos, nei Baku paramos armėnų ekstremistų agresijai atremti, tą pačią dieną išstoti iš SSRS ir paskelbti nepriklausomybę apsisprendė Nachičevanės ASSR Aukščiausioji taryba. O tos pačios dienos 19 valandą 22 minučių buvo nutraukta sovietinių kariškių susprogdintos Baku televizijos laidų transliacija.

Pagaliau naktį iš sausio 19 į 20 dieną, iš anksto nepaskelbus nepaprastosios padėties, sovietų kariniai daliniai buvo įvesti į Baku ir kai kuriuos kitus Azerbaidžano rajonus. Sovietų karinių, vidaus kariuomenės, neaiškaus pavaldumo spec. paskirties dalinių ir KGB pajėgų įvedimą į Baku lydėjo ypatingi žiaurumai. Jau iki nepaprastosios padėties paskelbimo buvo nužudyta 80 žmonių, dar 20 žmonių buvo mirtinai sužeisti. Paskelbus nepaprastąją padėtį, buvo nužudytas dar 21 žmogus. Sausio 25–26 dienomis Neftčalos ir Lenkorano rajonuose buvo nužudyta dar 10 žmonių, nors nepaprastoji padėtis paskelbta nebuvo. Sovietų kariai naudojo šaunamuosius ginklus ir karinę techniką, nors nesutiko jokio organizuoto pasipriešinimo iš gyventojų pusės.

Sužinoję apie kariaunos vykdomus žvėriškumus, sukilo keli šimtai Baku aukštosios karinės mokyklos kursantų, tačiau jų maištas buvo žiauriai numalšintas. Gavę informacijos apie sovietinių kariškių vadovybės ketinimus išvežti žuvusiųjų lavonus kariniais laivais, Baku uostą užblokavo maždaug 50 prekybinių ir žvejybinių laivų, kurie buvo nuolat apšaudomi rusų kariškių.

Įvykių analizė rodo, kad sausio 20 dienos įvykiai buvo iš anksto suplanuoti. Ši karinė akcija atskleidė kraugeriškus Kremliaus planus bei tuometinių komunistinių Azerbaidžano SSR vadovų bestuburiškumą. Prieš karinę akciją buvo įvykdytos, kaip vėliau paaiškėjo, KGB inicijuotos provokacijos, pasibaigusios nekaltų žmonių žudynėmis, taip pat masiškai buvo konfiskuojami ginklai (net milicijos darbuotojams buvo paliktos tik lazdos).

Nuo 1989 metų pabaigos iki tragedijos dienos į Baku buvo permesti papildomi vidaus kariuomenės ir armijos daliniai.

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad 11 500 į miestą įvestų rezervistų patyrė specialų psichologinį apdorojimą. Tarp jų buvo skleidžiami gandai apie neva vykstančias rusų žudynes bei gyvenamuosiuose namuose neva įsitvirtinusius Azerbaidžano liaudies fronto snaiperius ir kulkosvaidininkus.

Keletą dienų prieš karinę akciją Baku ligoninėse buvo atlaisvinta daug lovų, iš miesto evakuotos aukštų sovietų pareigūnų šeimos. Sausio 19 dieną susprogdintas Azerbaidžano televizijos elektros maitinimo blokas bei nutrauktos transliacijos.

Ši invazija buvo šiurkštus pačios SSRS konstitucijos 119 straipsnio, Azerbaidžano SSR konstitucijos 71 straipsnio, 1996 metų tarptautinio susitarimo dėl pilietinių ir žmogaus teisių 1 straipsnio ir Azerbaidžano SSR suvereniteto pažeidimas. Įrodyta, kad sovietų kariškiai pažeidė Tarptautinio karinio tribunolo dekretus, 1949 metų Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos bei jos 1 ir 2 priedus, priimtus 1977 metais, bei Azerbaidžano SSR baudžiamąjį kodeksą. Faktiškai buvo pažeistos visos tarptautinės žmogaus teisių konvencijos.

Beje, po 1990 metų kruvinųjų įvykių Baku mieste M. Gamzajevo vadovaujama Lietuvos azerbaidžaniečių draugija „Odlar Jurdu“ (taip tada vadinosi dabartinė Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija) operatyviai išleido brošiūrą „Agresija“, kurioje buvo pateikta detali tragiškų įvykių kronika su aprašyta jų eiga.

SSRS vadovybė iki paskutinės savo egzistavimo dienos vengė prisiimti atsakomybę už Baku tragediją ir bandė užgniaužti bet kokią informaciją apie šiuos kruvinus įvykius. Tų pačių metų gruodžio 20 dieną paskelbta, kad SSRS generalinė prokuratūra, vidaus reikalų ministerija ir KGB nustatė, jog nusikaltimo sudėties sovietinių kariškių veiksmuose nebuvo, todėl SSRS AT atsisakė vertinti tragediją. Armėnų šaltiniai Baku įvykius nušvietė kaip atsakomuosius SSRS vadovybės veiksmus, kuriuos neva išprovokavo Azerbaidžano liaudies fronto vykdyti armėnų tautybės gyventojų pogromai.

Kalbėdamas apie tragiškus Baku įvykius politikos apžvalgininkas I. Melianas apgailestavo, jog šio minėjimo neišgirdo oficiali Lietuvos valdžia: „Gaila, kad ši data minima Lietuvoje tik visuomenininkų pastangomis. Tarsi nebūtų pas mus nei Seimo užsienio reikalų komiteto, nei Užsienio reikalų ministerijos... Abejingumas likimo brolių skausmui tolygus abejingumui mūsų pačių netolimai istorinei patirčiai, o greit pamirštama istorija turi savybę vėl priminti apie tai pakartotinai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija