Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ekumeninio patriarcho atkirtis dialogo priešininkams

Mindaugas BUIKA

Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I susitinka su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Stačiatikių Bažnyčios vadovas su popiežiumi Benediktu XVI

Religinio „geto“ pavojus

Minint Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I gimimo 70-ąsias metines, ypatingas tarptautinis dėmesys skiriamas jo veiklai ir mokymui. Pirmąjį Gavėnios sekmadienį, vasario 21 dieną, visose patriarchato šventovėse buvo skaitomas enciklika įvardytas Baltramiejaus I laiškas, kuriame jis gynė stačiatikybės atvirumą kultūriniam ir ekumeniniam dialogui.

Tai reikšmingas „Naujosios Romos“ arkivyskupo pareiškimas, kadangi šioje konfesijoje vis dar išlieka stiprus prieštaravimas krikščionių vienybės siekiams ir ekumenizmas kartais prilyginamas erezijai. 2009 metais grupė Graikijos stačiatikių dvasininkų, vadovaujant trims vyresnio amžiaus arkivyskupams, paskelbė vadinamąjį manifestą, kuriame pakvietė visomis išgalėmis priešintis stačiatikių ekumeniniams santykiams su katalikais ir protestantais.  Manifeste pabrėžiama, kad tik Stačiatikių Bažnyčia išsaugojo nepakeistą apaštalų mokymo „nustatytą ir įtvirtintą“ tikėjimą, todėl reikia nutraukti bendravimą „su tais, kurie siekia inovacijų tikėjimo reikaluose“. Manifesto autorių nuomone, vienintelė bendrystės su eretikais galimybė – jų atsisakymas savo paklydimo ir atgaila.

Tačiau patriarchas Baltramiejus I savo naujoje enciklikoje pabrėžia, kad stačiatikybė turi tęsti nuolatinį dialogą su kitomis konfesijomis ir šiandienos pasauliu, žinoma, neatsisakydama savo šventųjų principų. „Stačiatikių Bažnyčia nebijo dialogo, kadangi tiesa nebijo dialogo, – rašo jis naujajame dokumente. – Priešingai, jeigu stačiatikybė liks užsidariusi savyje ir nesieks dialogo su išore, ji negalės atlikti savo misijos ir daugiau nebus „visuotinė“ ir „ekumeninė“ Bažnyčia“. Tada stačiatikybė liks tik savos rūšies izoliuotu „getu“ ir atsidurs istorijos paraštėse. Ganytojas priminė, jog ir didieji Bažnyčios tėvai nevengė dialogo su juos supusia dvasine kultūra ir netgi su stabmeldiška to laikotarpio pagonybe, antikos filosofais. Tuo būdu jie darė įtaką, transformavo savo gyvenamojo laikotarpio pasaulį ir kūrė krikščioniškąją civilizaciją bei „tikrai ekumeninę Bažnyčią“.

Be abejonės, vesdami dialogą su išoriniu pasauliu ir kitomis nekrikščioniškomis religijomis krikščionys pirmiausia turi apsispręsti dėl  tarpusavio bendrystės, nes tik išsiaiškinus tarpusavio nesutarimus „mūsų liudijimas išorės pasauliui gali būti patikimas“, pažymėjo patriarchas Baltramiejus I. Galbūt dabartinis Gavėnios laikotarpis yra svarbus krikščionių vienybės pastangoms, prisimenant Išganytojo valią, išreikštą prieš Jo kančią meldžiant savojo Tėvo: „Tegul visi bus viena!.. kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Pateikęs šią evangelinę nuorodą, kuri tiesiog įpareigoja nelikti abejingiems krikščionių vienybės siekiams, Stačiatikių Bažnyčios vadovas be užuolankų  konstatuoja, kad priešingas nusistatymas būtų nusikaltėliška išdavystė ir nusižengimas Viešpaties dieviškajam įsakymui.

Stačiatikybė nėra dvasinis „muziejus“

Štai kodėl Ekumeninis patriarchatas jau daugelį dešimtmečių, dalyvaujant visoms vietinėms Stačiatikių Bažnyčioms, tęsia teologinį dialogą su Katalikų Bažnyčia ir kitomis krikščionių konfesijomis. Čia galima priminti nuolat veikiančią Jungtinę tarptautinę katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisiją, kuri pastaruoju metu svarsto aktualų apaštalo šv. Petro įpėdinio, Romos vyskupo, primato klausimą. Konstantinopolio patriarchatas kartu su kitomis vietinėmis Stačiatikių Bažnyčiomis priklauso stambiausiai ekumeninei organizacijai Pasaulio Bažnyčių tarybai, į kurią įeina ir protestantų bendruomenės. Šio meilės dvasioje vedamo dialogo tikslas – aptarti krikščionis dalijančius tikėjimo mokymo klausimus ir Bažnyčios organizacinio gyvenimo reikalus, aiškino Baltramiejus I.

Jis pabrėžė, kad prieštaraujantieji šioms taikių ir broliškų santykių pastangoms veikia nepriimtinu fanatišku būdu. Tarsi tie asmenys būtų vieninteliai stačiatikybės gynėjai, o vietinių Stačiatikių Bažnyčių patriarchai ir šventieji Sinodai, kurie vieningai darbuojasi dėl krikščionių vienybės, lyg ir nebėra stačiatikiai. Ekumeninis patriarchas perspėja, kad tokie fanatiški nukrypimai yra labai pavojingi, nes Bažnyčios viduje kuria schizmas. Ypač piktina tai, kad taip akiplėšiškai (demonstracijomis, piketais, protestų mitingais ir pan.) minėtos grupelės stengiasi apgauti ir suklaidinti eilinius tikinčiuosius, kad jie nebepasitikėtų savo hierarchais. Svarbu ir tai, kad panašūs išpuoliai sutelkti pirmiausia į patį Konstantinopolio patriarchą, siekiant jį izoliuoti, nors sprendimus dėl ekumeninio dialogo vieningai priima visos vietinės Stačiatikių Bažnyčios.

Anot Baltramiejaus I skleidžiamos klaidingos paskalos, kad neva Stačiatikių Bažnyčios netrukus neišvengiamai bus prijungtos prie Romos Katalikų Bažnyčios ir kad dėl neva nuolaidžiavimo teologiniame dialoge Popiežius greitai valdys visus stačiatikius. (Kaip minėta, Jungtinėje komisijoje diskusijos dėl Romos vyskupo primato, kaip ir dėl Stačiatikių Bažnyčios „sinodinio valdymo“ prioritetų, vyksta, tačiau tie skirtumai yra labai svarbūs, todėl greito sutarimo neverta tikėtis – M. B.) Ta proga Konstantinopolio patriarchas primena, kad šie debatai bus ilgi ir kad sprendimas dėl vienybės priklauso ne teologinėms komisijoms, bet Bažnyčios sinodui, taigi, jame turi dalyvauti visi hierarchai. Todėl yra absurdiška vadinti „eretikais“ ir „išdavikais“ tuos, kurie kalbasi su ne stačiatikiais, „su kuriais dalijamasi mūsų stačiatikių tikėjimo turtais ir tiesa“.

Patriarchas savo enciklikoje pabrėžia, kad „stačiatikybė nėra turtų muziejus, kuriame jie turi būti saugojami“, bet gyvenimo principai, kuriuos reikia skleisti visiems žmonėms. „Stačiatikybė visada yra šiuolaikinė, kiek ji su nuolankumu skatinama ir interpretuojama egzistencinių klausimų šviesoje“. Stačiatikių mokymo grynumas turi būti ir yra palaikomas – taip pat ir ekumeninio dialogo eigoje. Baltramiejus I pastebi, kad tie dialogo priešininkai, kurie šaukia apie „ekumenizmo ereziją“, negalės nurodyti nė menkiausio fakto, kad šiuose santykiuose Stačiatikių Bažnyčia būtų apleidusi ar atsisakiusi savo Bažnyčios tėvų ar Visuotinių Susirinkimų mokymo nuostatų.

Baigdamas savo kreipimąsi Konstantinopolio patriarchas daro išvadą, kad „stačiatikybės apsisaugojimui nereikia nei fanatizmo, nei nepakantumo“ ir kad tikėjimo sklaidai nereikia baimintis dialogo. Tai svarbu prisiminti šiandien, kai skatinama visus nesutarimus spręsti taikių darbų keliu. Pritariant Baltramiejaus I pozicijai, galima pastebėti, kad islamiškojo ekstremizmo apraiškos akivaizdžiai parodo, į kokią aklavietę veda perdėta religinė netolerancija.

© 2010 „XXI amžius“