2010 m. kovo 5 d.
Nr. 18
(1803)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tarnystės valstybei pavyzdys

Zigmas Tamakauskas

Lietuvos prezidento Aleksandro
Stulginskio kapas Kaune,
Panemunės kapinėse

Vasario 26 dieną Kaune pažymėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 125-osios gimimo metinės. Taikos prospekte, prie namo, kuriame paskutiniaisiais gyvenimo metais gyveno A. Stulginskis, buvo atidengta memorialinė lenta, Gerojo Ganytojo bažnyčioje aukotos šv. Mišios ir pristatyta meninė kompozicija „Atnešu šviesos tavo žvilgsniui“, Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje vyko seminaras „Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio tarnystės valstybei pavyzdys mokinių pilietiniam-tautiniam ugdymui“. Kauno įgulos karininkų ramovėje vykusiame miesto bajorų susirinkime šių eilučių autorius pasakojo apie A. Stulginskio gyvenimą ir veiklą.

Neužmiršo vieno iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų ir dabartinis TS-LKD partijos Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenės Kauno skyrius.  Skyriaus atstovai Algimantas Kurlavičius ir Zigmas Tamakauskas padėjo gėlių prie A. Stulginskio ir jo žmonos kapo Panemunės kapinėse.

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Ją baigęs, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl kunigystės pašaukimo. Tai buvo sąžiningo žmogaus žingsnis. Nusprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 metais.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje.  Jis buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. A. Stulginskis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija A. Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuri pasirašė Valstybės atkūrimo – Vasario 16-tosios aktą.

A. Stulginskis rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtra ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir kariuomenės organizavimu. Jis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei žmonės.

1920 metais išrinkus Steigiamąjį Seimą, jo pirmininku tapo Aleksandras Stulginskis. Įsimintini jo kalbos žodžiai: „Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota.  Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms...“ Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės prezidento pareigas, 1920 m. birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu.

1922 metų spalį įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Lietuvos Respublikos prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas A. Stulginskis. 1923 metais prezidentu jį perrinko ir Antrasis Seimas. Trečiasis Seimas jį buvo išrinkęs Seimo pirmininku. 1927 m. balandžio 12 dieną paleidus Seimą A. Stulginskis išvyko ūkininkauti į Kretingos rajoną. Prelatas Mykolas Krupavičius rašė: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į jų rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku“.

Aleksandras Stulginskis visada buvo labai darbštus ir pareigingas. Jam būnant prezidentu išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvestas litas, priimta Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę.

Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis. Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 8 dienos rytmetį A. Stulginskis su žmona Onute buvo suimti. Jis buvo nuteistas 25 metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją. Praėjus penkiolikai metų nuo suėmimo, 1956 metų gruodį, A. Stulginskiui ir jo žmonai leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: „Kambariuką mes turime 2.5 x 2.5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai...“ Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dvejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant pensijos paskyrimu...  O tos pensijos, kaip rašė A. Stulginskis, dviem trims dienoms pragyventi užtektų – tik akių mulkinimas.

1962 m. liepos 18 dieną mirė A. Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje.  Liko vienišas, bet nepalaužtas. Susirašinėjo su užsienyje gyvenančia dukra medike Aldona. Ji tėvui siuntė siuntinius ir neleido badauti.

Prezidentas A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 dieną. Mums visiems reikėtų labiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didį ir nemirtingą.

Prezidento  Aleksandro Stulginskio jubiliejinio gimtadienio proga prezidentė Dalia Grybauskaitė, pripažindama jo didelius nuopelnus mūsų valstybei, rašė: „Tikro Lietuvos patrioto nepalaužė nei tremtis, nei persekiojimai, jo nesugniuždė okupacinė valdžia. A. Stulginskis iki paskutinės dienos išliko orus, gerbiantis žmogų ir mylintis tautą. Prezidentas Aleksandras Stulginskis – mums visiems tarnavimo tautai ir pilietiškumo pavyzdys“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija