|
Į trečiąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį žengiant
Ką nuveikėme per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį? Įtvirtinome nepriklausomybę, atsilaikę prieš okupantų propagandą, gąsdinimus, žudynes ir tankus, įstojome į NATO ir Europos Sąjungą... Tai gerai. Tačiau dar daugiau dalykų kelia nerimą ir neleidžia džiaugtis. Aš kalbėsiu apie juos.
Pirmiausia mūsų klaida neįtvirtinome demokratijos. Liaudžiai buvo leista padainuoti ir toliau į valdžios krėslus sėdo tie patys žmonės. Tie patys žmonės, kurie dirbo prie okupanto, dirbo ir toliau, bet prasčiau, nes nereikėjo bijoti SSSR Valstybinės kontrolės, SSSR KPSS CK patikrinimų. Rezultatai liūdni: Lietuvos gyventojų skaičius žymiai sumažėjo, Lietuvos jaunimui neberūpi nei dora, nei artimo meilė. Lietuvoje įsigaliojo vienas dėsnis švogerizmas. Į Seimą renkamas tėvas ir sūnus, vyras ir žmona. Ar tai nekvepia feodalizmu? Dar atsimename, kaip LTSR laikais toje įstaigoje, kurioje įmonės vadovu dirba vyras, jo žmoną įdarbinti buvo galima tik įmonės veiklai įtakos neturinčiame darbe. Kur dabar teritorinis paskirstymas, jei partijos pateikia savo pačių sudarytus sąrašus? Kokiam rajonui ar teritorijai atstovauja pagal sąrašus išrinkti Seimo nariai?
Pastaruoju metu Seimo pirmininkė I. Degutienė pradėjo galvoti, kokioje išdykusių vaikų kolonijoje ji dirba: vienas dingęs, apie kitus žinoma kur maudosi, kaip apgaudinėja valstybę po priesaikos painiodami valstybinius ir privačius interesus, treti balsuoja už du, o gal ir tris. Ką gali žinoti, ką prisiekęs būti visiems lygus ir teisingas, gali veikti?! Stebėdami Seimo posėdžius, darbą ir priimamus įstatymus galime mokintis tik nesąžiningumo ir tinginystės. Todėl aš sakau rinkimai pagal sąrašus yra šlovingosios KPSS palikimas.
Negaliu nepaminėti ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Pagal ją reikia rimtai bausti pedofilus, bet žiniasklaidai negalima uždrausti rodyti, rašyti ir kalbėti apie atvejus, skatinančius tokius nusikaltimus. Manau, ir prezidentei turi rūpėti, ką pateikia žiniasklaida. Ypač netinka viešoje spaudoje ir erdvėje dalykai, kurie daromi tamsoje. Juos reikėtų pateikti tik specialiose laidose ir specialiuose spaudos leidiniuose. Kur dingo spauda, leidžianti išsakyti savo nuomones eiliniams žmonėms? Kodėl iš Kauno dienos dingo Haid parkas, skaitytojų nuomonės kituose leidiniuose, o pinigėlių tokiems laidiniams paremti tai skiriama?
Kokia galima išeitis? Eiti su plakatais, dainuoti? Nepadės. Nepadės, nes tie, nuo kurių priklauso, kaip reikia dirbti, kad būtų tikra demokratija, kad žiniasklaida skleistų gyvenimo šviesą, o ne tik eilinius nusikaltimus ir šlykštynes, žino, kad gyventojai jų darbu nepatenkinti. Gal būtų veiksmingas tylus pasipriešinimas? Pabandykime nepritarti prastiems Seimo ir rajonų savivaldybių sprendimams, pabandykime protestuoti prieš nedemokratinius rinkimus, pasakykime iš anksto, kad daugiau rinkimuose pagal sąrašus nedalyvausime. Dalyvausime rinkimuose, kai patys pasiūlysime kandidatus, kai Seime bus galima sėdėti ne daugiau trijų kadencijų, kai Seimo nariai jokių kitų darbų nedirbs, kai bus galima juos atšaukti, kai jų sumažės iki tiek, kiek vidutiniškai dalyvauja posėdžiuose, vadinasi, turėtų likti ne daugiau kaip pusė. Protestuokime prieš bet kokius rinkimus, kol nebus priimti įstatymai, kad ministrais gali būti tik suprantantys tą darbą be keleto patarėjų (patarėjų kiekis atitinka ministro negebėjimus). Ministrais gali būti skiriami tik specialistai. Nematysime vieną kitą mėnesį jokių teigiamų sprendimų neikime į susitikimus su gerbiamais valdžios, nesvarbu kurios, valdininkais.
Demokratiją (ne popierinę) privalome įsivesti patys. O kaip galvoja kiti?
Vincas Joneliūnas
© 2010 XXI amžius
|