2010 m. kovo 10 d.
Nr. 19
(1804)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Valstybės kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kovo 11-ąją sukanka dvidešimt metų nuo tos istorinės dienos, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kaip parodė tolimesni įvykiai, tai buvo savalaikis sprendimas, nors ir teko patirti nelengvų išbandymų. Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta valstybe, prasidėjo žemės reforma, kūrėsi valdžios struktūros, sava kariuomenė. Tad 1992 metų pabaigose prasidėjusi komunistinių jėgų restauracija buvo tarsi smūgis į paširdžius jaunai valstybei. Tai, kas tada vyko Lietuvoje, priminė Siciliją ar Lotynų Amerikos pakraščių valstybes. 1992–1996 metais komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių sukurti klanai veikė kartu, grobstė valstybės turtą, sukčiavo, kūrė komercinius bankus ir finansines piramides, žlugo daugybė korumpuotų klanų užvaldytų įmonių, o tūkstančiai darbuotojų tapo bedarbiais. Komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių aljansas mūsų kraštui didžiulę žalą padarė ir po 2000 metų, kai vėl prasidėjo didžiulės aferos, valstybinio turto grobstymas, kūrėsi galingos monopolijos. Tačiau per paskutinius kelerius metus Lietuvoje kuriasi pilietinės visuomenės židiniai, į visuomeninę veiklą aktyvai įsitraukia ir pažangių permainų siekia vis daugiau kultūros ir meno veikėjų, profsąjungų aktyvistų, jaunimo atstovų. Lietuvos viešajame gyvenime, krikščioniškų vertybių skleidime vis aktyviau dalyvauja Katalikų Bažnyčios dvasininkai.

Apie Lietuvai lemtingą Kovo 11-ają, istorinius 1990–1991 metų įvykius ir šiandieninę padėtį svarsto Kovo 11-osios akto signatarai Algirdas Patackas, Julius Beinortas ir Seimo narė Aurelija Stancikienė.

A. Patackas: „Tuo, kad skelbsime nepriklausomybę, aš neabejojau. Turėjau tvirtas nuostatas, sovietmečiu teko patirti KGB persekiojimus, pabuvoti ir kalėjime. Supratau, kad mums gresia nemenki išbandymai. Mano kolega, kurio drąsa niekada neabejojau, Kazimieras Uoka tada teigė, kad turime laikytis „protingos rizikos“ taktikos. Kovo 11-oji buvo žingsnis į nežinomybę. Tuometiniai deputatai buvo labai skirtingi žmonės. Štai R. Paulauskas dar tada, kai 1989 metais vyko rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, agitavo balsuoti už Sąjūdžio kandidatus, tačiau kai jį sutikau rinkimų dieną, jis pasakė, kad pats balsavime nedalyvavo. Tokiais prieštaringais poelgiais pasižymėjo ir kai kurie kiti sąjūdiečiai, 1990 metais tapę signatarais. Po 1990 kovo 11 dienos prasidėjo išbandymai. Prisimenu kovo 23 dieną vykusį posėdį, kuris prasidėjo vidurdienį, o baigėsi kovo 24-ą, apie 5 valandą ryto. Tai buvo svarbus posėdis, nes turėjome suformuoti vyriausybę, paskirti kai kuriuos ministrus. Juk jei nėra vyriausybės, nėra ir valstybės. Vykstant posėdžiui, gavome informaciją, kad iš Kauno Vilniaus link važiuoja apie šimto tankų kolona. Bet posėdžiavome toliau, priėmėme svarbius sprendimus, užsienio reikalų ministru patvirtinome A. Saudargą. O tankai pasiekę Vilnių nuvažiavo į Šiaurės miestelį“.

Prisimindamas tuometinio parlamento užkulisius, A. Patackas sakė: „1990 metų pavasarį ir vasarą Lietuvoje jau formavosi įvairios suinteresuotos grupuotės, prasidėjo Sąjūdžio erozija. Parlamento posėdyje A. Rudys pareiškė, kad kuriama Centro frakcija, nors skaldytis tuo sunkiu periodu nevertėjo. Įdomūs buvo deputatų atlyginimų svarstymai. Kai kurie deputatai pasiūlė, kad atlygimas siektų 500 rublių, o aš pasiūliau 400 rublių. Tada A. Rudys pareiškė, kad geriausia būtų, jei deputatų alga priklausytų nuo buvusio atlygimo ir sudarytų buvusio atlygimo vidurkį. A. Rudžio alga tada siekė 1200 rublių. Vis dėlto deputatams buvo nustatyta 500 rublių alga. Kai kurie deputatai (V. Tamulis, V. Šadreika ir kiti) blaškėsi, kėlė įvairias idėjas. Vis dėlto tuometinis parlamentas dirbo neblogai. Tik 1992 metų pavasarį prasidėjo didelė trintis, prokomunistinių jėgų išprovokuoti kivirčai“.

Jei žvelgiame į šiandienos įvykius, tai A. Patacko nuomone, regime, kad blogio jėgos galingos ne tik Lietuvoje. Antikristo struktūros visoje Europoje stengiasi primesti savo ydas. Tai ir vis aiškiau besireiškianti agresyvių gėjų veikla bei aktyvūs eutanazijos šalininkai, savo idėjas atvirai propaguojantys per žiniasklaidą. Tai tarptautiniai procesai, peržengiantys atskirų valstybių sienas. Egzistuoja ir tarptautiniai pedofilų tinklai, kurių veikėjai palaiko vienas kitą. Olandijoje net veikia pedofilų partija. Žvelgiant į dabartinę situaciją, kai klesti reakcingos grupuotės, gėjų lobistai ir net atvirai ateistinės jėgos, kartais darosi nebeaišku, kas vyksta. Juk Europos Sąjunga buvo kuriama ant krikščioniškų pamatų. Visi trys šios svarbios tarptautinės bendrijos įkūrimo iniciatoriai – Konradas Adenaueris, Roberas Šumanas ir Alčidas de Gasperas buvo krikščioniškų pažiūrų politikai. Europos Sąjunga – tai krikščioniškas darinys, ir neteisinga ES lyginti su SSRS. Sovietų Sąjungą įkūrė ateistinės blogio jėgos, bet ši blogio imperija žlugo. Europos Sąjunga įkurta ant krikščioniškų pamatų. Šią sąjungą reikia tobulinti ir siekti, kad krikščioniškos idėjos įgytų didesnę reikšmę. Į SSRS mes buvome įjungti jėga, o į ES įstojome savo noru.

Kovo 11-osios akto signataras Julius Beinortas, prisimindamas tas lemtingas Lietuvai dienas, sakė, kad tai buvo džiaugsmingas metas, nors netrukus džiugias nuotaikas aptemdė intrigų šešėliai. A. Brazausko šalininkai pyko dėl to, kad jų lyderis Brazauskas pralaimėjo rinkimus į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą. Kai kurie deputatai ėmė kaltinti radikalesnius nepriklausomybės šalininkus, kad laisvos valstybės sukūrimo siekiama neteisingomis formomis. Po 1991 metų sausio įvykių Aukščiausioje Taryboje tapo ramu, visi „intrigų meistrai“ pritilo. O sumaištis parlamente prasidėjo 1992 metų pradžioje, kai dalis sąjūdiečių susidėjo su A. Brazausko šalininkais. Palaipsniui darbas parlamente darėsi vis sunkesnis, susiskaldymas didėjo, nepavyko priimti ir liustracijos įstatymų. 1992 metų vasarą nuspręsta surengti priešlaikinius rinkimus į Seimą.

Seimo narė Aurelija Stancikienė Sausio 13-osios įvykius vertina kaip paskutinio Lietuvos istorinio šimtmečio dvasinio pakilimo viršūnę: „Šiandien, kai vertybės pasikeitė, kai viską vertiname tik pagal materialius dalykus, ekonominė krizė atrodo kaip kažkas labai tragiško, nors grėsminga buvo ir 1990 metų ekonominė blokada. Galime didžiuotis, kad Lietuva pirmoji iš sovietų imperijos išdrįso paskelbti nepriklausomybę“. Tačiau dabar padėtis pasikeitė: „Pati sau užduodu klausimus: kaip nepriklausomoje Lietuvoje gali atsirasti buvusio VSD vadovo J. Jurgelio straipsnis, juodinantis partizaną Kraujelį, kaip buvęs VSD vadas M. Laurinkus gali teigti, kad Sąjūdžio vadovybę skaldė ne slaptos KGB operacijos, o paviešinti KGB archyvai, kaip gali būti vilkinamas pulkininko V. Pociūno žūties tyrimas ir t. t.  Atsakymą į šiuos klausimus padiktuoja suvokimas, kad patys šviesiausi ir intelektualiausi šalies protai žuvo miškuose, knygnešių labirintuose ar Sibire, emigravo į užsienį. Manau, kad atgavę nepriklausomybę, padarėme klaidą leisdami kompartijos veikėjams, buvusiems KGB pareigūnams daryti karjerą. Deja, tada taip supratome demokratiją, geranoriškai ir krikščioniškai patikėjome, kad tie žmonės pasikeis. Vis dėlto neabejoju, kad Lietuva, turėdama galimybę ilgesnį laiką būti laisva ir galėdama pati spręsti savo egzistencinius klausimus įrodys, kad lietuviai gali būti tarp pažangiausių pasaulio tautų“.

Padėtis Lietuvoje sudėtinga, nes teisinėje sistemoje daug anarchijos, aplaidumo ir korupcijos apraiškų. Sąžiningiems pareigūnams trukdo dirbti korumpuoti pareigūnai, o teismų nuosprendžiai dažnai stebina. Pedofilijos byla parodė, kaip veikia  įtakingi iškrypėlių klanai. Gal padėtį pavyktų pakeisti keičiant įstatymus, ir žymiai griežtinant bausmes, ypač už pavojingus nusikaltimus – pedofiliją, prekybą narkotikais, korupcinius nusikaltimus, valstybinio turto grobstymą. Jei už tokius nusikaltimus grėstų griežtos bausmės, siekiančios nuo 15 metų kalėjimo arba iki gyvos galvos, pritaikant ir turto konfiskaciją, gal tai pažabotų įtakingų klanų veiklą? „Pedofilijos byla yra apgailėtinas reiškinys. Aš asmeniškai buvau susitikusi ir su N. Venckiene, kreipiausi ir į teisėsaugos institucijas, kalbėjausi su valstybės vadovais. Dėl teismų reformos egzistuoja įvairios nuomonės. Manau, kad šalyje, kurioje dar nėra susiformavusi atsakinga pilietinė visuomenė, prisiekusiųjų teismai gali dar labiau komplikuoti ir taip neskaidrius teisminius procesus. Todėl manau, kad tokios institucijos įvedimui dar nesame paruošę. Žinoma, įstatymus reikia tobulinti, bet neužtenka priimti gerus įstatymus – reikia pasiekti, kad įstatymai veiktų. Su būtinybe griežtinti bausmes tikrai sutinku, bet savaime bausmių griežtinimas problemų neišspręs. Būtina iš esmės keisti visą teismų ir įkalinimo įstaigų sistemą. Būtina sudaryti sąlygas kalėjime kaliniams pasikeisti, o ne dar labiau juos sugadinti. Kita vertus, užsidarę savo kasdienybės problemose, kartais nebematome to kelio, kurį Lietuva per dvidešimt metų nuėjo. Akivaizdūs faktai rodo, kad iš 200 pasaulio valstybių esame tarp 50 turtingiau gyvenančių. Nors mūsų korupcijos indeksas dar labai didelis, bet lyginant pasaulio mastu, atrodome ne taip prastai – trūksta ne tiek daug, kad taptume šalimi, kurioje korupcija nekelia pavojaus. Kita vertus, turime suprasti, kad korupcijos neįmanoma įveikti vien tik keičiant teismus ir valdžią“, – teigė Seimo narė A. Stancikienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija