2010 m. kovo 12 d.
Nr. 20
(1805)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kardinolo M. Vlko rūpesčiai išlieka

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Miloslavas Vlkas

Sielovada už „geležinės sienos“

Keičiantis bažnytinei vadovybei Prahos arkivyskupijoje, prisimenamas dėl amžiaus atsistatydinusio Čekijos sostinės ganytojo 77 metų kardinolo Miloslavo Vlko gyvenimo ir tarnystės kelias. Tuo labiau kad jis teisėtai laikomas vienu žymiausių XX amžiaus antros pusės Bažnyčios hierarchų visoje Vidurio ir Rytų Europoje, o jo kunigiška biografija atspindi visą to laikotarpio regiono padėties dramatizmą. Pirmiausia, žinoma, turint galvoje sielovadininkų ir tikinčiųjų išgyventą buvusio valstybinio ateizmo diskriminaciją, persekiojimus ir indoktrinaciją komunistinio režimo valdymo dešimtmečiais.

Kardinolas M. Vlkas gimė 1932 metų gegužės 17 dieną Lisnicų vietovėje, pietinėje Bohemijos dalyje. Vaikystėje teko sunkiai dirbti tėvų ūkyje, ganyti galvijus. Ankstyvoje jaunystėje pajuto dvasinį pašaukimą, nes, pasak ganytojo, jį magiškai veikė prie parapijinės bažnyčios durų prikaltas užrašas: „Ar nori tapti kunigu?“ Judrus vaikas turėjo ir kitų planų, pavyzdžiui, svajojo būti karinės aviacijos lakūnu, tačiau dvasiniai siekiai buvo stipresni. Baigęs vidurinę mokyklą, jau po Antrojo pasaulinio karo įsiviešpatavusio sovietinio komunizmo sąlygomis, iš karto nepriimtas į Čekijoje likusią vienintelę dar neuždarytą Litomericų kunigų seminariją, dirbo automobilių gamykloje. Po 1952–1955 metais atliktos karinės tarnybos studijavo archyvistiką Prahos Karolio universitete, darbavosi archyvuose (buvo Česke Budejovicų srities archyvo vedėjas), rašė mokslinius straipsnius.

1964 metais jam buvo leista stoti į Litomericų Šv. Kirilo ir Metodijaus teologijos fakultetą, kurį baigęs 1968 metų birželio 23 dieną gavo kunigystės šventimus. Juos suteikęs Česke Budejovicų vyskupas Jozefas Hlouchas jauną intelektualų dvasininką paskyrė savo sekretoriumi. Tai buvo trumpas, bet viltingas „Prahos pavasario“ laikotarpis, ir šį politinį atšilimą netrukus nutraukė sovietinių tankų antplūdis. Entuziastinga, drąsi ir atvira tuometinio kunigo M. Vlko sielovadinė veikla kėlė nerimą komunistinei valdžiai ir 1972 metais jis buvo perkeltas į tolimas kalnuotų vietovių parapijas. Bet ir čia jis aktyviai veikė, būrė jaunuosius katalikus, kurie kaip kalnų turistai atvykdavo dalyvauti populiariose dvasinėse pratybose, dalytis išsiilgtos laisvės troškimais.

1978 metais komunistai atėmė iš kunigo M. Vlko valstybinį leidimą vykdyti pastoraciją ir jis, kaip nemažai kitų, atsisakiusių kolaboruoti su režimu, savo dvasinę tarnystę vykdė tik pogrindyje. Net aštuonerius metus šis sielovadininkas Prahoje oficialiai dirbo langų ir vitrinų valytoju (likus dvejiems metams iki politinių permainų, gavo darbą Prahos banko archyve), o vakarais nedidelėms tikinčiųjų grupėms teikė dvasinius patarnavimus. Tuomet jis buvo ypač įsitraukęs į italės pasaulietės pokaryje įkurtą katalikišką Fokoliarų sąjūdį ir vėliau, jau tapęs vyskupu ir kardinolu, išliko ištikimas fokoliarų draugas.

„Geležinės sienos“ griuvimas 1989 metais atnešė permainas ir Bažnyčios veiklai. Kunigas M. Vlkas, atgavęs laisvę sielovadai, darbavosi įvairiose šalies parapijose ir netrukus popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas hierarchinei tarnystei. 1990 metų kovo 31 dieną konsekruotas vyskupu ir paskirtas vadovauti Česke Budejovicų diecezijai, o po metų (1991-ųjų kovo mėnesį) tapo Prahos arkivyskupu ir Bohemijos primu. 1994 metų lapkričio 26 dienos konsistorijoje priimtas į kardinolų kolegiją. Nuo 1991 iki 2000 metų kardinolas M. Vlkas vadovavo Čekoslovakijos (pasidalinus šiai valstybei į atskiras Slovakijos ir Čekijos respublikas, buvo pastarosios episkopato vadovas) vyskupų konferencijai. Įgijęs tarptautinį pripažinimą, šis ganytojas dvi kadencijas (1993–2001 metais) buvo renkamas Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininku.

Neabejotini nuopelnai

Vertindamas kardinolo M. Vlko nuopelnus žymus Jungtinių Valstijų katalikų apžvalgininkas Džonas Alenas pirmiausia nurodo jo pastangas sutaikyti kaimynines čekų ir vokiečių (austrų) tautas. Tai ne vien tik istorinė Habsburgų imperijos patirtis, bet ir nacių Vokietijos agresija. Tuometinė Čekoslovakija po gėdingo Miuncheno suokalbio buvo okupuota Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pokario laikotarpiu apie du milijonai etninių vokiečių buvo išvaryti iš Čekijai priklausančio Sudetų krašto ir šis etninis valymas pareikalavo 300 tūkstančių žmonių aukų. Kardinolas M. Vlkas buvo vienas pagrindinių iniciatorių, kad XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Čekijos ir Vokietijos vyskupai apsikeitė pareiškimais, kuriuose atsiprašė už praeities klaidas ir pakvietė abipusiam atleidimui. Tai buvo puikus pavyzdys visai pilietinei visuomenei ir už šias pastangas tuometinis Vokietijos prezidentas Romanas Hercogas įteikė kardinolui M. Vlkui svarbiausią valstybinį apdovanojimą – Didįjį nuopelnų kryžių.

Sekdamas savo vyskupišku devizu: „Tegul jie bus viena“ (Jn 17, 21), kardinolas M. Vlkas entuziastingai darbavosi dėl krikščionių vienybės. Tikru proveržiu šioje srityje buvo kardinolo įtakoje 1999 metais popiežiaus Jono Pauliaus II pareikštas oficialus apgailestavimas dėl žinomo viduramžių čekų reformatoriaus Jano Huso „žiaurios mirties“. Šis dvasininkas, vadinamas čekų tautinio atgimimo tėvu, buvo apkaltintas erezija ir 1415 metais sudegintas ant laužo per Konstitucijoje vykusį Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą. Popiežius Jonas Paulius II minėtame pareiškime išsakė gilų liūdesį dėl J. Huso mirties, pabrėždamas reformatoriaus moralinę drąsą. Šis aktas kartu su kitomis ekumeninėmis kardinolo M. Vlko pastangomis daug prisidėjo prie krikščionių dialogo atnaujinimo Čekijoje ir visoje Vidurio Europoje.

Tarp Prahos ganytojo veikimo nesėkmių Dž. Alenas mini iki šiol Čekijoje nesutvarkytą Bažnyčios teisinę ir materialinę padėtį. Taip ir liko neįgyvendinta komunistų konfiskuotos bažnytinės nuosavybės restitucija (vertinama 6 milijardais dolerių, įskaitant šimtus tūkstančių hektarų miško ir dirbamosios žemės). Kardinolas pritarė naujam planui, kad valstybė palaipsniui sumokės finansinę kompensaciją (apie 5 milijardus dolerių, su atitinkamomis palūkanomis), tačiau šis planas daugiausia kairiųjų deputatų balsais parlamente nebuvo patvirtintas. Kardinolas M. Vlkas kaltino politinę valdžią, kad esamu status quo ji nori išlaikyti Bažnyčią savo finansinėje priklausomybėje. (Čekijoje iki šiol vyriausybė moka kunigams atlyginimus ir jų palaipsniui turėjo būti atsisakyta pagal numatytą minėtos kompensacijos už neįgyvendintą restituciją planą. Atlyginimų kunigams mokėjimo tvarką visą Bažnyčios nuosavybę konfiskavę komunistai įvedė 1949 metais. Žinoma, atlyginimai buvo mokami tik „patikimiems“, tai yra valstybinį pripažinimą turintiems dvasininkams. Įtariama, kad šią priklausomybę norima išlaikyti.

Dž. Alenas daro išvadą, kad Čekijoje ateizmas vis dar lieka valstybine Bažnyčia. Daug pokyčių įvyko pokomunistinėje visuomenėje, tačiau širdžių perkeitimo dar nepavyko pasiekti, skundėsi kardinolas M. Vlkas.  Lieka aktualus jo raginimas moraliniam pasirinkimui tiek dvasinėje, tiek ir politinėje srityje, kad nebūtų pasiduodama naiviems ir populistiniams pažadams, nesprendžiantiems jokių problemų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija