Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 1 )

Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis Mamedas Ragimas Kerimli Autoriaus nuotrauka

Šiandien pasakojame apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių lūkesčius, rūpesčius, viltis ir... nesutarimus. Pirmajame rašinyje „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ buvęs VSD darbuotojas Imantas Melianas dalijosi savo įžvalgomis, kas ir kodėl skaldo Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Azerbaidžanietiškai temai skiriame ypatingą dėmesį, kadangi turime įtarimų, jog nesutarimus tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių gali klastingai inspiruoti Lietuvai nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos. Juk Rusija labai nenori, kad tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų nusistovėtų draugiški santykiai. Deja, šią temą narplioti nėra lengva – po publikacijos „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ S. Nurulajevas pradėjo grasinti teismais ir šių eilučių autoriui. Bet šis rašinys – ne apie S. Nurulajevo grasinimus. Šiandien mes toliau gilinamės, kodėl tarp Lietuvos azerbaidžaniečių esama nesutarimų. Mūsų pašnekovas – Lietuvoje giliai šaknis suleidęs azerbaidžanietis Mamedas Ragimas  Kerimli. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Velykų šventės Romoje

Livija Šiugždienė

Kunigai studentai iš įvairių pasaulio šalių, besimokantys Romoje

Roma yra krikščionybės židinys. Tuo nesunkiai galima įsitikinti pavaikščiojus po Amžinąjį miestą. Atvykus į Romą prieš Velykų šventes, nudžiugino gražus oras, taip maloniai besiskiriantis nuo Lietuvos klimato. Vaikščiodami po bažnyčias, išpuoštas geriausių italų meno meistrų, grožėjomės ir jų didingumu, ir unikaliu nepakartojamu grožiu, būdingu tik šiame mieste esančioms šventovėms. Buvome suplanavę vykti į Verbų sekmadienio iškilmes Šv. Petro aikštėje. Kaip tyčia, tąnakt keitėsi laikas ir nebuvo aišku, koks laikas nustatomas – Italijos televizijos neturėjome galimybės matyti, o ir pamatyti buvo sunku – vos vienas kanalas rodė naująjį laiką (kitiems tai neatrodė svarbu). Paskaičiavome, kad laikrodžio rodykles reikia sukti į priekį. Atspėjome. (Prieš kelias dienas skrisdami į Romą jas buvome atsukę atgal.) Su keliais persėdimais atvažiavome į stotelę. Besibūriuojantys pardavėjai siūlė pirkti verbas (jos, beje, skiriasi nuo Lietuvoje parduodamų. Įsigijome dviejų rūšių – už 3 ir 1 eurą). Sustojome žmonių užlietos Šv. Petro aikštės pakraštyje. Netoliese esančiame ekrane matėsi Popiežius su šv. Mišias aukojančiais dvasininkais. Kepino saulė. Buvome apsirengę šilčiau, nes iš vakaro buvo vėsoka, tad teko kažkiek nusirengti. Sunku buvo prieiti šv. Komunijos – ją dalijančių kunigų būrio aiškiai nepakako. Netrukus – Popiežiaus palaiminimas. O po jo po aikštę pasklido žmonių būreliai – susitinka pažįstami, tautiečiai ar visai nepažįstami. Ir mes ieškome su kuo pasikalbėti. Pamatėme seną moteriškę, aiškiai ne europietiško veido, užkalbiname. Anglų kalba pasisakė, kad ji yra iš Eritrėjos. Anksčiau ji buvo ortodoksė, tačiau prieš kurį laiką šeima tapo katalikiška. Ji daug važinėja po šventas vietas, buvusi Lurde, Fatimoje ir kitur. Štai vėl būrelis mums nežinomais vienuoliškais rūbais apsirengusių vienuolių. Pasirodo, jų centrinė vienuolija yra Filipinuose, o misijas turi kai kuriose Azijos valstybėse, Albanijoje, Rumunijoje. Štai vėl kitas vienuolių būrelis. Jame – džiugiai nusiteikusi rusaitė iš Taškento. Ji, tapusi katalike, įstojo į vienuoliją ir kartu su kitomis seselėmis mokosi Įkūnytojo Žodžio institute. Dar vienas džiaugsmingas jaunų vyrų būrelis patraukia mūsų dėmesį. Pasirodo, tai jaunas tadžikas su savo šalies vėliava stovi greta seminarijoje besimokančio brolio ir jo kolegos. Jie maloniai sutinka mums papozuoti. Tą patį padaro ir kitas didokas būrelis klierikų ir kunigų, tarptautinės seminarijos, esančios už Romos, studentai. Ir visur, kur tik pažiūri, – linksmi, nuoširdūs veidai, noriai bendraujantys su bet kuriuo nepažįstamu žmogumi.