2010 m. balandžio 21 d.
Nr. 30
(1815)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lenkijos prezidento žūtis stiprina abiejų tautų solidarumą

Edmundas Simanaitis

Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio, jo žmonos Marios bei šalies politinio bei šviesuomenės elito žūtis skaudžiu aidu atsiliepė visose demokratinėse šalyse. Lenkiją ištikusi nelaimė palietė ir Lietuvą – juk abiejų valstybių istorija liudija buvus daug istorinių, politinių, valstybinių, kultūrinių sąsajų. Vėl iškyla  prisiminimai apie  praėjusio amžiaus įvykius, lėmusius itin skaudžių pasekmių Europos šalims, taigi ir Lenkijai bei Lietuvai.

Valstybių likimą sprendė vadeivos diktatoriai

1939 m. rugpjūtį dviejų totalitarinių režimų vadeivos Stalinas ir Hitleris slapta  susitarė pasidalinti Rytų ir Vidurio Europos nepriklausomų demokratinių valstybių teritorijas. Suokalbio paktą  pasirašė SSRS užsienio reikalų komisaras Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas. Lenkija buvo padalyta pusiau, jos rytinė dalis atiteko sovietams (beje, Lietuva taip pat).

Teisybės dėlei  privalu  priminti,  kad Lenkija pirmoji iš kaimynių valstybių 1938 metais ultimatumu pareikalavo pamiršti Vilnių ir  teisę susigrąžinti okupuotas Rytų Lietuvos etnines žemes. Po metų Vokietija  irgi  ultimatumu atplėšė Klaipėdos kraštą. 1940 metais Sovietų Sąjunga, taip pat paskelbusi ultimatumą, okupavo visą Lietuvą. Visos didžiosios kaimynės reiškė pretenzijų nedidelei Lietuvai, kuri savo jėgomis apginti Nepriklausomybės nebūtų pajėgusi. Po I Pasaulinio karo susiklosčiusi geopolitinė padėtis Baltijos šalims nebuvo palanki.

Apie budelių atsakomybę nutylima

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų didieji politikai  Baltijos šalis atidavė „lokiui“ kaip neva teisėtą grobį.  Rusų publicistas Borisas Sokolovas teigia, kad  gedulinga Katynės ceremonija  „V. Putinui suteikė palankią progą pasiūlyti Lenkijai  nutraukti ginčus dėl istorijos“.  Pasak jo, bendros pastangos „apmąstyti  nacionalinį atminimą  ir istorines žaizdas gali padėti išvengti nesupratimo akligatvio ir amžino sąskaitų suvedinėjimo“. Lenkijos premjeras D. Tuskas  atsakė, kad „tiesa apie Katynę neturi atitolinti rusų ir lenkų tautų“. B. Sokolovas pastebėjo, kad V. Putinas daugiau kalbėjo apie užuojautą Katynės aukoms  ir  beveik nieko apie Katynės budelių atsakomybę.

Žiniasklaidoje ir internete pasirodė žinių  apie Rusijos karinės prokuratūros nenorą išslaptinti kaltinamąją išvadą apie nusikaltimus Katynėje. Kuo tai paaiškinti? Svarbiausi šios bylos dokumentai buvo perduoti lenkų istorikams. Juose buvo paminėti ir asmenys, tiesiogiai susiję su Katynės žudynėmis. Jeigu šios žinios taptų vieša paslaptimi, tuoj pat kiltų teisėtas klausimas, kodėl iki šiol žudynių organizatoriai ir budeliai nepatraukti teisminėn atsakomybėn. Kodėl  raudonojo genocido vykdytojai puikuojasi valstybiniais apdovanojimais?

Pirmiausia naikinamas tautinės-pilietinės savimonės stuburas

Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės 1940 m. pavasarį netoli Smolensko vykdė profesionalūs čekistų žudikai.  L. Berijai  pasiūlius, Stalinui pritarus, pagal 1940 m. kovo 5 dienos VKP(b) CK politbiuro sprendimą buvo nužudyti į nelaisvę patekusieji  lenkų karininkai ir  dalis intelektualų. Iš viso buvo  sušaudyti 21 857 Lenkijos Respublikos piliečiai, iš jų absoliuti dauguma – karininkai.

Beje, kitų pavergtų kraštų piliečiai taip pat buvo žudomi Rusijos Kalinino,  Charkovo kalėjimuose. Pasmerktuosius čekistai įvardydavo pagal sovietinį  žargoną: „kapitalistų agentais, nacionalistais, žandarais, dvarininkais, žemvaldžiais, buožėmis, šnipais, sabotuotojais, fabrikantais, buržuaziniais valdininkais“.  

Pritrūko politinės valios įvardyti genocido ir karo nusikaltimus  

Rudajam ir raudonajam agresoriams susirėmus tarpusavyje ir Vermachtui užėmus dalį Rytų teritorijų, buvo aptikta Katynės  kapavietė. Vokiečiai sudarė tarptautinę komisiją, kuri ištyrusi kapavietę nustatė, kad Lenkijos karininkus sušaudė  sovietiniai  baudėjai. Egzilinė Lenkijos vyriausybė Londone dėl to nutraukė diplomatinius santykius su sovietais. Maskva  griebėsi daugsyk išmėginto metodo – suversti  atsakomybę už komunistinio režimo padarytus nusikaltimus kitiems. Vadinamoji Burdenkos komisija įvykdė Kremliaus užduotį – sufabrikavo naujus argumentus ir Katynės aukų žudikais įvardijo vokiečius. Maskva laikėsi šios versijos iki  1990 metų. Trumpalaikiai demokratijos vėjai Rusijoje privertė  Kremlių pripažinti, kad Katynėje  komunizmo statybos labui  pasidarbavo NKVD, tačiau Rusijos generalinė prokuratūra arba pritrūko ryžto, arba jai nebuvo leista Katynės masines žudynes įvardyti kaip karo ar genocido nusikaltimą.

Rusų disidentės Valerijos Novodvorskajos nuomonė

Lenkijos prezidentas L. Kazcynskis su didele grupe valdžios ir  visuomenės atstovų  skrido į Katynę  pagerbti nužudytųjų Lenkijos  kariuomenės karininkų atminimo. Lėktuvas prie Smolensko patyrė avariją. Žuvo visi lėktuvu skridę pareigūnai ir visuomenės atstovai, įgulos nariai.  

Žiniasklaidoje radosi daug spėlionių ir žūties versijų. Verta dėmesio rusų  disidentės Valerijos Novodvorskajos nuomonė: „Bet Katynę-1 uždengė Katynė-2, o migla kaip alibi geresnis nei vokiečiai.  Įrodymų  nėra ir nebus. Vietoj jų – mano absoliutus įsitikinimas: prezidentas Kazcynskis buvo kaip krislas čekisto akyje, jį kartu su prezidentais Juščenka ir Saakašvili skalbė sovietiniai telekanalai. Jis atsiskaitė iš karto už viską: už Gruzijos palaikymą, už tą herojišką reisą į Tbilisį; už stipendijas ir vietas universitetuose, paskirtas Baltarusijos studentams; už prieglaudą čečėnų laidoms ir čečėnų pabėgėliams; už bandymą nuteisti Jaruzelskį; už antisovietizmą ir antikomunizmą; už orientaciją į Vakarus; už filmą „Katynė“; už klausimus Katynės tema; už aktyvų vaidmenį NATO“.

Abipusiai  naudingų  santykių tęstinumo būtinybė

Katastrofos priežastys bus ištirtos nuodugniai. Disidentė V. Novodvorskaja sako: „Aš nežinojau, kad lenkai susiruošė tokiam beprotiškam skrydžiui. Savo priešų lėktuve, aplamdytame TU, priešų suremontuotame jau po Kaczynskio pergalės rinkimuose, be spaudos, be karinių lėktuvų apsaugos, be kontrolės, apleistame kariniame aerodrome,  visiškai atsiduoti tamsioms  čekistų jėgoms... Dabar suprantama, kodėl „Katynę“ paleido televizijoje – tai buvo kaip gabalėlis sūrio pelėkautuose“.

Reikia tikėtis, kad galimos diversijos tikimybė bus patikrinta ir išnagrinėta. Lietuvai strateginės partnerės Lenkijos vadovo L. Kaczynskio dalykiškų, abipusiai naudingų santykių su Lietuva  politika tikriausiai bus tęsiama. Tuo įsitikinsime po prezidento rinkimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija