| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vladimiro Poznerio vilionės Gintaras Visockas
Balandžio 7 dieną Transparency International Lietuvos skyrius savo internetiniame puslapyje viešai paskelbė, jog visus besidominčius žiniasklaidos padėtimi kviečia dalyvauti išskirtinėje renginių ciklo Žurnalistų pusryčiai diskusijoje Pusryčiai Nr. 9: esminiai žurnalistikos principai ir žodžio laisvė. Skelbimas skambėjo viliojančiai: vakaras su autoritetingu Rusijos žurnalistu Vladimiru Pozneriu. Įspūdinga biografija galintis pasigirti V. Pozneris, kurį laiką buvęs sovietų valdžios veidu Vakarų žiniasklaidoje, viename interviu pasakė: Gailiuosi, kad geriausius metus iššvaisčiau užsiimdamas propaganda. Skelbime taip pat buvo tvirtinama, jog pagrindinė V.Poznerio pranešimo tema žodžio laisvė šių dienų žiniasklaidoje. Šios viso regiono žurnalistams aktualios problemos analizė išryškina kitus nepatogius klausimus: ar suderinama žurnalisto tapatybė ir patriotiškumo idealai, kam žurnalistai yra atsakingi, kas yra pagrindinė jei ne vienintelė žurnalisto pareiga? Renginys įvyko Atviros Lietuvos fondo salėje. Tokios temos man tikrai įdomios. Būčiau mielai dalyvavęs toje vakaronėje, mielai būčiau pateikęs klausimų ponui V. Pozneriui, mielai būčiau parengęs kiek įmanoma išsamesnį interviu, mielai būčiau padėkojęs TI Vilniaus skyriaus vadovybei už įdomų sumanymą... Tačiau diskusijoje vis dėlto nedalyvavau... Todėl, kad skelbime buvo parašyta: Diskusija vyks anglų kalba. Visoje Lietuvoje, ne tik sostinėje, daugėja renginių, kurių organizatoriai nepasirūpina diskusijų vertimu į lietuvių kalbą ir tuo, man regis, grubiai pažeidžia Lietuvos įstatymus dėl lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Man, Lietuvos piliečiui, gyvenančiam Lietuvoje, nebūtina žinoti jokių kitų kalbų, išskyrus savo gimtąją kalbą lietuvių. Lietuvos Konstitucija garantuoja, kad visa informacija Lietuvoje pateikiama lietuvių kalba ir tik po to, esant būtinybei, verčiama į kitas kalbas. O čia viskas atvirkščiai. Ir ne bet kur, o Lietuvos sostinėje. Lietuvos teritorijoje bet kokių viešų seminarų, koliokviumų, diskusijų ar linksmybių organizatoriai privalo savo renginius taip parengti, jog man, lietuviui, nekiltų jokių keblumų dėl kalbos barjero. Tiksliau tariant, informaciją Lietuvoje pirmiausiai būtina skelbti lietuviškai ir tik paskui, esant būtinybei, angliškai, kinietiškai ar rusiškai. Deja, net kai kurie mūsų politikai, sakykim, buvęs prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ar premjeras Andrius Kubilius išvykę į Vakarus su užsienio politikais kalba angliškai, o ne lietuviškai. Puiku, jei mūsų politikai moka daug užsienio kalbų. Niekas nesiginčija, kad toks žinojimas itin vertingas. Tačiau tuo pačiu negalima pamiršti ir nacionalinės savigarbos klausimų. Mano supratimu, Lietuvos politikai, Europos Sąjungos tribūnose kalbantys ne lietuviškai, o angliškai, demonstruoja ne tobulą anglų kalbos mokėjimą, bet didžiulę nepagarbą lietuvių kalbai ir didžiulę nacionalinės savigarbos stoką. Kitaip tariant, ir patys žeminasi, ir žemina Lietuvą. Juk Europos Sąjungos taisyklės aiškiai byloja, jog visos ES kalbos yra vienodai gerbiamos ir toleruojamos. Žvelgdamas į Europos Parlamentą regiu labai ryškų skirtumą: kitų valstybių atstovai dažniau kalba savo gimtosiomis kalbomis nei angliškai. Čia tik mes, lietuviai, 50 metų buvome priversti pataikauti rusų kalbai, o dabar noriai pataikaujame anglų kalbai. Niekaip nesuprantu, kodėl mes savo pačių rankomis lietuvių kalbą stumiame į pašalį? Niekaip negaliu suvokti, kodėl lietuvis Vilniuje negali pasiklausyti į lietuvių kalbą išverstų žinomo žurnalisto V. Poznerio samprotavimų? Mums, lietuviams, matyt, jau pats metas masiškai ignoruoti visas Lietuvoje rengiamas diskusijas, kurių organizatoriai nepasirūpina vertimu į lietuvių kalbą. Ta proga negaliu neprisiminti, kaip maloniai buvau nustebintas bendraudamas su Vilniuje įsteigtu Baltijos-Turkijos kultūrų akademijos (Balturka) prezidentu Ismet Biner. Toji akademija įkurta tam, kad populiarintų turkų kalbą ir turkišką kultūrą visame Baltijos regione. Kai buvau pakviestas į Balturkos organizuotą diskusiją Ar įmanomas taikus dialogas tarp Islamo ir Vakarų civilizacijos, man pirmiausiai buvo pasiūlytas pranešimų vertimas į lietuvių kalbą. Ir tik po, tarsi tarp kitko, renginio organizatoriai priminė, jog pranešimus aš galiu išklausyti anglų, rusų ir turkų kalbomis. O kai po renginio paprašiau papildomo komentaro, čia pat prisistatė turkų jaunuolis, lietuviškai kalbantis beveik be akcento, ir viską, ką man pasakojo Balturkos vadovas I. Biner, vertė į lietuvių kalbą, nors mes su ponu I. Biner galėjome laisvai susišnekėti ir rusiškai. Turkai žinojo, jog esu lietuvis, todėl jiems nekilo jokių abejonių, kokia kalba jiems derėtų su manimi kalbėti Lietuvoje. Štai tokiuose renginiuose dalyvauti didelis malonumas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |