|
Ryšių su Lenkija lygtis
Ko jau ko, bet negerovių pasaulyje netrūksta. Kai baigėme valstybinį gedulą dėl kaimyninę Lenkiją ištikusios neįtikėtinos nelaimės, galima ramiau, be užuojautos ašarų pakalbėti apie gedulo metu kilusius klausimus.
Pirmiausiai reikėtų nepamiršti, kad istorijoje ir šiandienos pasaulyje plačiau besižvalgantis žmogus neturi leisti nei džiaugsmo, nei liūdesio ašaromis praskiesti jo visuomenines smegenis. Tai galioja ypač valdžios žmonių ir viešąją nuomonę formuojančioms galvoms. Manding Lenkijos tragedijos reikšmės Lietuvai vertinimas trijų dienų valstybiniu gedulu buvo atliktas matuojant kreivoku istoriniu masteliu. Taip atrodo atsisukus į asmeniškai nugyventus istorijos metus ir šiandien žvelgiant į tuščią plotą, kuriame turėtų stovėti ant daugelio ramsčių pakeltas Laisvės kovų paminklas mūsų pačių Didvyriams ir Didmoterėms. Be to, šis gedulas iškėlė klausimą: ar nereikėtų mūsų daugiamečių katynių ir okupantų žudikiškų avarijų aukas kasmet pagerbti vienos dienos valstybiniu gedulu?
Kai įsijungiame į svetimą gedulą, būtina į tokio įsijungimo istorinio vertinimo lygtį pirmiausiai įterpti istorinius žinomuosius, paženklinant juos pliuso ar minuso ženklais. Pirma, šiemet neįmanoma nepaminėti tokio svarbaus žinomojo, kaip Žalgirio mūšio. Greta to skaitytojai neleistų pamiršti Suvalkų sutarties želigovskiados ir ultimatumo gerų kaimyninių santykių atstatymui. Tam tiko liaudies išminties gabalėlis: Per gvoltą bučiuojant dvasia smird.
Generolo Plechavičiaus Vietinės rinktinės plechavičiukai, ko gero, pasidomėtų, ar lygtin telpa Armija krajova. Tai duoda progą įsiterpti su pašaline mintimi, netiesiogiai susijusia su tema. Jau būtų metas vietoj Vilniaus krašto naudoti Vilnijos pavadinimą (kaip Suvalkija, Aukštaitija ar Dzūkija). Terminas Vilniaus kraštas dėl slaviško kraj vertimo savyje turi istorinio kartėlio. Turint mintyje rusenantį radikalų separatizmą, dėl to gali kilti problemų ateityje.
Aišku, jog malonu girdėti Lietuvoje besilankančių užsieniečių vadovų, tarp jų ir lenkų, komplimentus Lietuvos sostinei Vilniui: Vilniuje jaučiuosi kaip namie. Vis dėlto istorikai gal galėtų tą posakį prisegti ir Muravjovui, ir Želigovskiui. Nežinia, ar šių dienų komplimentų autoriai nekalba, pasak Amerikos indėnų, skeltu liežuviu.
Girdime teigimų, jog ši didi Lenkijos nelaimė suartins ją su kaimyne ir strategine partnere Lietuva. Tuo reikėtų tiktai džiaugtis. Tai, be abejo, palengvintų išsiaiškinti, ar lenkų mums keliami reikalavimai dėl raidyno ir lenkiškai rašomų gatvių pavadinimų taikomi tolygiai ir kitose valstybėse. Kai kuriose jų lenkų yra daugiau negu Lietuvoje. Ar lenkai už raidyno jų pasuose teisę kovoja ir kitoms tautinėms mažumoms Lietuvoje, ar siekia išimties tik sau, pažeminant kitas mažumas?
Panašaus aiškumo reikalauja ir lenko korta. Ar ji tolygiai naudojama visur ES valstybėse ir, aišku, Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir JAV?
Grįžtant prie katastrofos ir Katynės, aišku, kad įvykių vertinimą veikia asmeninės pažintys. Juk LR vadovai bendravo draugiškai diplomatiniuose reikaluose su katastrofoje žuvusiais Lenkijos vadovais, buvo bendrų interesų derinimo ne tik ES politikoje, buvo Lietuvai naudingų sutarimų, apie kuriuos viešai nekalbama. Tad LR vadovus daug giliau paveikė jų kolegų lenkų žūtis prie Katynės negu daugumą LR piliečių. Tuo būdu tai palietė ir mane. Kai naciai ir sovietai sutriuškino didvyriškai kovojusių lenkų gynybą, lenkų kariai traukėsi į Lietuvą. Jiems internuoti ir Lietuvos suverenitetą apsaugoti buvo paskelbta mobilizacija. Kaip mobilizuotas atsargos karininkas su lenkais susidūriau Kėdainiuose ir vėliau Žagarėje, kur daug jų buvo apgyvendinta. Todėl Katynė man buvo asmeniškai opus klausimas. Atsidūręs JAV, stipriai remdavau spaudoje ir politiniuose susibūrimuose JAV lenkų pastangas skelbti kruviną tiesą.
Šiuo metu į lenkų ir lietuvių bendravimo vertinimo lygtį su nemažais pliusais turėtų būti įterpti žinomieji Mažeikių nafta (ne Maskvos rankose) ir Lenkijos teritorijoje išdėstomas JAV (pagaliau) gynybinis priešraketinis skydas. Tai negali nesustiprinti saugumo jausmo raketų pašonėje esantiems lietuviams. Ypač prisiminus prie Šiaulių oro uoste tupinčius NATO naikintuvus.
Vis dėlto nepamirština, kad visada tautoms gresia dvasinė ir ekonominė invazija. Ypač iš save aukštinančių ir kitus žeminančių kaimynų. Neužsimerktina prieš tokią galimybę ir Lietuvos su Lenkija santykiuose šiandienėje Europoje. Ypač akivaizdoje dažno lenkų keliamo įtartino šurmulio, į kurį per daug nuolankiai atsiliepia šių dienų lenkomanai. Laimei, apie tai gan aiškiai kalba gražus būrys patriotizmo fronto autoritetų.
Vilius Bražėnas
© 2010 XXI amžius
|