Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Permainos provincijoje

Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjungos pirmininkė Loreta Sirvidienė Autoriaus nuotrauka

Raseinių rajone yra 52 kaimo bendruomenės. Apie jų veiklą su sąjungos pirmininke Loreta SIRVIDIENE, konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ nominuota „Kaimo bendruomenės lydere“, kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kaip susikūrė jūsų kaimo bendruomenės?

Pavienių kaimo bendruomenių atsirado 2002 metais, o jų sąjunga susikūrė 2003 metų lapkričio mėnesį. Aš esu Berteškių kaimo bendruomenės pirmininkė nuo 2003-ųjų birželio.

Kuo džiugina bendruomenės?

Per keletą metų bendruomenės labai pakeitė kaimo veidą, suvienijo žmones. Kur bendruomenė stipresnė ir į savo veiklą įtraukė jaunimą, ten jauni žmonės tapo aktyvesni, mažiau laužo, netgi priešingai – padeda organizuoti talkas, rengia sporto kambarius, paskui sportuoja. Beveik visų kaimo bendruomenių veikla prasidėjo nuo bendrų renginių, išvykų, susibūrimų, gražių pasisėdėjimų, nes geras projektas ar didelė veikla praktiškai baigiasi kažkokiu apibendrinimu – konferencija ar, sakykim, padėkos švente. Kitą kartą būna skaudu girdėti, kad bendruomenė nieko neveikia, tik švenčia ir švenčia. Bet tos šventės būna organizuojamos kažkokia konkrečia proga ir apvainikuoja gražius darbus. O mūsų bendruomenės tikrai daug nuveikė.

Kurią bendruomenę išskirtumėte?

Kai taip manęs klausia, visada sakau: kaip galima palyginti bendruomenes, kurios dirba skirtingomis sąlygomis. Vienos yra įsikūrusios mažų miestelių centruose, kitos – dideliame užkampyje, kur gyvena šimtas ar du šimtai gyventojų. Bendruomenės yra labai skirtingos ir jos prisitaiko pagal galimybes veikti. Kai nėra nei kultūros namų ar bibliotekos, tikrai reikia įvertinti, kad žmonės kažką organizuoja ir susiburia. Galiu pateikti ir pavyzdžių. Šiais metais sėkmingai veikia daugiau kaip pusė rajono bendruomenių. Paminėčiau Žaiginio bendruomenę „Bitupis“, Betygalos kaimų bendruomenę, Gervinės, Pašešuvio, Butkiškės, Milašaičių, Ramonų bei kitas. Nenoriu supykdyti tų, kurių nepaminėjau. Aš džiaugiuosi visų veikla. Vienas norisi pagirti už tai, kad įvykdė gražų projektą, kitas – kad organizuoja mokymus. Ramonų bendruomenėje beveik dešimt žmonių dalyvauja ilgalaikiuose kompiuterinio raštingumo kursuose. Viena šios bendruomenės narė sulaukė padrąsinimo imtis savo verslo.

Ar turite bendruomenių, kurios, kaip Ukmergės rajono Petronių bendruomenė, būtų įsisteigusios savo amatų namus?

Tokių, deja, dar nėra – kol kas yra tik planai. Betygalos bendruomenę galima pagirti už kultūros paveldo tradicijų puoselėjimą. Pasitaikė dėkinga situacija: Betygalos miestelio centre buvo senas valsčiaus pastatas, kuris bendruomenei atiteko pagal panaudos sutartį. Ji gražiai jį tvarko. Numatyta įrengti duonos kepimo krosnį, vaistažolių džiovinimo kambarėlį, planuojama, kad svečius bus galima pavaišinti vaistažolių arbata.

Papasakokite apie Berteškių bendruomenės, kurios pirmininkė esate, veiklą.

Berteškių bendruomenė, jungianti septynis kaimus, gyvuoja septintus metus, turi per 80 narių. Pagal savo jėgas stengiamės daryti gražius darbus. Rašėme ir laimėjome kelis valstybės paramos projektus, įsikūrėme sporto centriuką. Turime daug patalpų, gautų iš savivaldybės, turime gražius kultūros namus. Ir bendruomenė, ir kultūra, ir biblioteka telpa po vienu stogu ir sėkmingai tarpusavyje bendrauja. Sudarytos sąlygos sportuoti: ypač mėgstama žaisti biliardą, kilnoti svarmenis. Jaunimas visą žiemą, nors patalpos nešildomos, nes kiltų problema, kaip jas išlaikyti, nemokamai gali jomis naudotis ir sportuoti. Neprisineša gėrimų ir nieko nelaužo. Savo kaime turime gražų tvenkinį, per jį nutiestas medinis tiltas. Prieš keletą metų jį suremontavome. Buvo žiema, laikė ledas ir ant jo sustoję vaikinai – per 20 žmonių – talkos būdu pakeitė visą tilto medinę dalį (apačioje tik poliai buvo geri). Medieną gavome iš savivaldybės. Jeigu tiltą būtume nugriovę, žmonėms būtų nepatogu vaikščioti į kitą pusę, o ten yra daržai, miškas, kai kas ir gyvena. Tas tiltas sujungė ne tik užtvankos du krantus, bet ir mūsų bendruomenę. Rengiame pavasario talkas, sodiname medelius ir juos prižiūrime, pakrantę nušienaujame. Pasistatėme persirengimo kabinas, stalą.

Koks bendruomenių ir kunigų ryšys?

Visos bendruomenės sutaria su kunigais. Aišku, kur yra bažnyčia, daugiau bendraujama.

Ar tenka lankytis užsienyje, susipažinti su bendruomenių gyvenimu?

Per Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungą vykstame susipažinti su kitų šalių bendruomenių patirtimi. Sunku palyginti tuos panašumus, nes, pavyzdžiui, latviai nelabai supranta, kaip tos kaimo bendruomenės veikia. Vokietijoje bendruomenė – tai visi jos gyventojai, ten asociacijų nėra ir todėl sunkoka palyginti.

Kitų šalių bendruomenės gauna nuolatinį finansavimą. Lietuvių bendruomenės yra įkurtos pagal asociacijos įstatymą. Bet žiūrint visos Europos mastu, lietuviai tikrai nėra prastesni, net ir negaudami finansavimo padaro daug gražių dalykų

Jūsų nuomone, kokia bendruomenių ateitis?

Prieš keletą metų Žemės ūkio universitete iš mokslininkų išgirdau, kad vienos bendruomenės labai iškils, kitos bus vidutiniškos, o trečios nustos veikti. Tokiu pasakymu pasipiktinau: kaip taip galima sakyti – juk veikiame savanoriškumo principu ir eisim pirmyn. Bet realybė yra tokia, kad ir einant pavargstama. Vienur bendruomenė gali sustiprėti, kitur gali nepakelti tos naštos ir nustoti veikti. Tačiau galiu sakyti, kad mūsų bendruomenės praėjo pirmąjį – būrimosi, renginių organizavimo etapą. Mūsų laukia antrasis etapas, jis labiau susijęs su verslu, pačių bendruomenių išsilaikymu. Palaipsniui einama prie to, kad nieko nemokamo nebūna. Jeigu sukūrėme sporto centrus, tai už juose teikiamas paslaugas lankytojai turėtų mokėti kažkokį mokestį.

Ar bendruomenės pirmininkui priklausytų atlyginimas?

Aš esu už tai, kad bendruomenės pirmininkui atlyginimas neturėtų būti mokamas. Nebent šiek tiek jam kompensuotų už transporto, kanceliarinių prekių, telefoninių pokalbių išlaidas. Jeigu jis gautų atlyginimą, tai turėtų atlikti etatinio darbuotojo funkcijas. Dabar dauguma pirmininkų turi verslą ar nuolatinį darbą, labai nedaug jų yra pensijoje ar bedarbiai. Aš pati negalėčiau būti etatine darbuotoja. Jeigu ir įsteigtume etatą, į bendruomenės pirmininką kitaip žiūrėtų: dirbk, nes už tai gauni pinigus. Ir nebeliktų savanoriškumo principo.

Raseiniai

© 2010 „XXI amžius“