2010 m. gegužės 19 d.
Nr. 38
(1823)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Parodytas ilgai slėptas interviu apie Sovietų Sąjungą ant pralaimėjimo slenksčio

Praėjusią savaitę Rusijos televizija pirmąkart parodė interviu su Raudonosios armijos vadu Sovietų Sąjungos maršalu Georgiju Žukovu, kuriame jis pripažįsta, kad Sovietų Sąjunga buvo atsidūrusi prie pralaimėjimo slenksčio. 1966 metais duotame interviu, kuris niekada anksčiau nebuvo rodytas,  jis pripažino, kad jo šalis vos nepralaimėjo karo su nacistine Vokietija 1941 metais, taip pat skundėsi dėl blogo kovinių operacijų planavimo ir atskleidė savo nesutarimus su tuometiniu SSRS diktatoriumi Josifu Stalinu. Interviu buvo parodytas tuo metu, kai Maskvoje buvo ruošiamasi paminėti nacistinės Vokietijos sutriuškinimo 65-ąsias metines. Panašu, kad Rusija pastaruoju metu ryžosi sulaužyti kai kuriuos tabu, susijusius su Sovietų Sąjungos vaidmeniu Antrajame pasauliniame kare.

Rusijos valstybinės televizijos „Pervyj kanal“ parodytame reportaže G. Žukovas sakė, kad 1941 metų spalį Raudonosios armijos generolais abejojo, ar pavyks sustabdyti Vermachto puolimą prie Možaisko gynybos linijos į vakarus nuo Maskvos ir išvengti vokiečių įsiveržimo į Sovietų Sąjungos sostinę. „Ar vadai tikėjo, kad sugebėsime išlaikyti tą gynybos liniją ir sustabdyti priešą? Turiu atvirai pasakyti, kad nebuvome visiškai įsitikinę, – sakė maršalas duodamas interviu rašytojui Konstantinui Simonovui. – Buvo galimybių sulaikyti priešakinius priešo dalinius, tačiau jeigu jis būtų greitai pasiuntęs pagrindines pajėgas, jas būtų buvę sunku sustabdyti“. G. Žukovas pasakojo, kaip gripu susirgęs Stalinas iškvietė jį į Maskvą 1941 metų spalį, reikalaudamas išgelbėti byrančią gynybą Vakarų fronte netoli Maskvos. „Atvykau į Maskvą vakare ir iškart nuėjau į Stalino apartamentus. Stalinas sirgo gripu, tačiau dirbo, – sakė maršalas. – Jis man parodė fronto žemėlapį ir pareiškė: „Pažiūrėkite, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte. Negaliu gauti nė vieno aiškaus raporto, kas ten dabar vyksta. Kur mūsų pajėgos?“ Pasak G. Žukovo, atvykęs į frontą jis sužinojo, jog iki tol sutelktos gynybos pajėgos buvo visiškai nepakankamos. „Padėtis buvo nepaprastai pavojinga. Iš esmės visi keliai į Maskvą buvo atviri, – sakė jis. – Mūsų kariai Možaisko gynybos linijoje nebūtų pajėgę sustabdyti priešo, jeigu jis būtų pajudėjęs į Maskvą. Paskambinau Stalinui. Pasakiau, kad reikia kuo skubiau užimti Možaisko gynybos liniją, nes kai kuriuose Vakarų fronto ruožuose iš esmės nėra (sovietų) karių“, – pridūrė G. Žukovas.

Tuojau po to Stalinas paskambino G. Žukovui ir pranešė, kad skiria jį Vakarų fronto vadu. Pasak G. Žukovo, neabejotina, kad nacių pajėgų pralaimėjimą prie Maskvos iš dalies nulėmė itin atšiaurūs Rusijos orai, tačiau Vermachtas „pervertino save ir nepakankamai įvertino sovietų karius“.

Po pergalės Antrajame pasauliniame kare Stalino santykiai su G. Žukovu pašlijo dėl pastarojo populiarumo. Įtarus diktatorius skyrė maršalui įvairius nesvarbius postus Odesoje ir Urale, tačiau G. Žukovas suėmimo išvengė. 1945 metais G. Žukovui buvo suteikta garbė vadovauti Raudonosios armijos pergalės paradui Maskvos Raudonojoje aikštėje, į kurią maršalas įjojo baltu žirgu. Kai kurie istorikai mano, jog Stalinas pavydėjo charizmatiškam generolui ir baiminosi, kad šis gali mėginti užimti jo vietą. Po Stalino mirties 1953 metais G. Žukovas vadovavo Gynybos ministerijai, tačiau buvo laikomas kontroversišku veikėju, o sovietų pareigūnai nurodė sunaikinti maršalo interviu įrašą. Vis dėlto viena jo kopija išliko archyve.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija