2010 m. gegužės 19 d.
Nr. 38
(1823)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Keli potėpiai lyrinio epo kūrėjo portretui

Poetui ir kompozitoriui V. Naraškevičiui – 80

V. Naraškevičius
Kauno senamiestyje, 2009 m.
Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Dail. Stasio POVILAIČIO pieštas
V. Naraškevičiaus portretas

Akordeono specialybės dėstytojas
Tauragės vaikų muzikos mokykloje, 1955 m.

Vytautas ir Janina Naraškevičiai
su dukromis Dalia ir Violeta, 1960 m.

Su ištikimu „XXI amžiaus“ skaitytoju ir bendradarbiu Vytautu Naraškevičiumi jo 80-mečio proga kalbėjosi Stasys Povilaitis.

 

Švenčiant gyvenimo 80-metį tinka paklausti apie Jūsų gyvenimo kelio pradžią. Kokia ji?

Gimiau 1930 m. balandžio 17 dieną Ukmergės mieste, Uršulės Kairytės-Naraškevičienės ir Aleksandro Naraškevičiaus šeimoje. 1929 metais buvo pasaulinė krizė, panaši į dabartinę. Atėjo ir… išėjo. Tėvas su draugais sugalvojo vykti į Argentiną lyg ir geresnio gyvenimo ieškoti. Ten dirbo kažkokioje gamykloje. Joje įvyko katastrofa ir jis žuvo. Iš tikrųjų mes čia, Lietuvoje, gyvenome ne taip jau ir blogai – senelių Pranės ir Mykolo Kairių dideliame mediniame name, Didžiosios bažnyčios gatvėje, šalia Ukmergės šventųjų Petro ir Povilo parapinės bažnyčios.

Mano mama Uršulė ilgus metus giedojo bažnyčios chore, o aš sekmadieniais patarnavau Sumos mišiose. Ypač mane žavėjo grigališkasis giedojimas lotynų kalba.

Kokia buvo vaikystė, paauglystė?

Baigiau švento Vincento Pauliečio draugijos seserų vienuolių pradžios mokyklą, kuri buvo šalia mano namų. Dar pradinukas pradėjau skaityt laikraščius ir knygas. Kažkas sakė, kad Bažnyčios draudžia skaityti J. Pilyponio, M. Zevako ir Voltero knygas. Tada aš jas perskaičiau, bet paskui per išpažintį kunigui pasisakiau. Lyg ir nebarė.

Toliau mokslus tęsiau Antano Smetonos gimnazijoje. Įsiminė skardžiabalsis muzikos mokytojas, kompozitorius Pranas Sližys ir eruditas smuikininkas Jonas Motiekaitis. Auklėtojas buvo lituanistas Petras Steponavičius, kurį vadinom Juodu Petru. Beveik visų mokinių kirčio diktantus jis vertindavo tik neigiamai, t. y. neužskaitydavo. Istorikas Jonas Aleksa, buvęs Utenos gimnazijos direktorius, paskutinę mokslo metų pamoką mums papasakodavo didingą Lietuvos istoriją, t. y. svarbiausius jos faktus.

Prisimenu taurų, pasišventusį Ukmergės kunigą kapelioną Mačį, kuris po išpažinties pabučiuodavo nuodėmes išpažinusį mokinį.

Koks buvo jūsų kelias į muziką?

Besimokydamas paskutinėje gimnazijos klasėje suorganizavau du berniukų vokalinius ansamblius. Viename jų dainavo mano bendraklasiai, o kitame – ir žemesniųjų klasių gimnazistai.

Baigiau gimnaziją 1949 metais (tada ji jau vadinosi vidurine mokykla), mane paskyrė Želvos vidurinės mokyklos muzikos mokytoju. Ten vadovavau trims chorams. Su vyresnių klasių choru 1950 metais dalyvavau Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Tada sukūriau dainą „Seni kovos draugai“. Ją tada išmoko beveik visa Lietuva, ji kažkaip nukeliavo net ir į Sibirą, ten ją dainavo tremtiniai.

Iš Želvos mokytis važiavau į pajūrį, į Klaipėdos mokytojų institutą, kur studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Be to, lankiau Klaipėdos aukštesniąją muzikos mokyklą, studijavau chorinį dirigavimą, kartu 1 ir 3 Klaipėdos septynmetėse dėsčiau muziką. 1-oji mokykla buvo mergaičių, joje jaučiausi kaip danguje – mergaitės buvo labai dainingos. 3-ioji mokykla buvo kaip pragaras. Čia besimokantys berniukai buvo nedainingi.

Džiugu, kad Klaipėdoje, skirtingai nei pataikūniškame Vilniuje, vyravo patriotinė nuotaika. Žemaičiai nekalbėjo rusiškai, buvo nepalankūs okupantams. Rusai stebėdavosi, kodėl taip yra. Atsakydavau, kad jie atlaikė 200 metų kryžiuočių puolimą, neparodė palankumo pavergėjams, tai ir dabar nėra ko tikėtis…

Baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, buvau paskirtas dirbti Plungės rajono Šateikių septynmetės mokyklos direktoriumi. Mokiniai čia buvo ramūs, apsnūdę, tikri žemaičiai. Kai jų klausdavau, ar išmokę, ar eis, ar žino, atsakydavo trumpiniais: „iš“, „ei“, „ži…“

Čia dirbant, prie manęs prikibo karinis komisariatas, kad reikia eiti į armiją. Jei neisi, pateksi į baudžiamąjį batalioną, sakė. Prasidėjus mokslo metams, Šateikiuose palikęs žmoną Janiną, buvau priimtas į Vilniaus pedagoginio instituto III kursą, ten pratęsiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas, dirbau folkloristu Liaudies meno rūmuose. Mane, kaip aukštosios mokyklos studentą, kariškiai paliko ramybėje.

Papasakokite apie savo šeimą.

Tauragiškė Janina irgi mokėsi tame pačiame fakultete Klaipėdos mokytojų institute, tik kursu aukščiau. Jos tėvas Antanas Dapkus, kaip ir mano senelis Mykolas Kairys, buvo darbštus batsiuvys, turėjo savo dirbtuvę ir uždirbdavo gerokai daugiau negu aš, mokytojas ir saviveiklinių chorų vadovas.

Sėkmingai baigęs instituto 3-ią kursą, pageidaujant žmonai, tapau Tauragės 2 vidurinės mokyklos muzikos ir lietuvių kalbos mokytoju. Vadovavau Kultūros namų ir „Maisto“ fabriko mišriems chorams bei Tauragės medikų saviveiklai. Įkūrus Tauragės vaikų muzikos mokyklą, ji tapo mano pagrindine darboviete. Chorine daina „Linelį raunu ne viena“ pradėjau savo darbą pirmoje Tauragės dainų šventėje, tą pačią dainą diriguodamas dainų šventėje po 19 metų atsisveikinau su darbu Tauragėje.

Kas yra lietuviškasis epas?

Dar gyvenant ir dirbant Tauragėje, kilo idėja kurti lyrinį lietuvių artojų šeimos epą – juk visos mūsų liaudies dainos yra artojų šeimos dainos. Jos turi vieną ir tą patį siužetą, tuos pačius veikėjus: tėvelį, motulę, brolelį, sesulę, bernelį, mergelę. Ten – jų gyvenimas, darbai, rūpesčiai. Visi lietuviai yra lyrikai. Lyrikos esminis bruožas – paprastumas. Lyrika – amžinybės menas, ji nusako, kas vyksta čia, dabar ar vyks ateityje, vadinasi, amžinai. Mūsų lyrinės dainos kalba artojų lūpomis. Tai pirmas pasaulyje pačių valstiečių autentiškas žodis. Viso pasaulio epai remiasi epiniu pasakojimu arba įvykiais, bet, pasak G. F. Hegelio, „lyrinė tauta gali sukurti savo lyrinį epą“. Toks lyrinis epas yra mano sudaryta lietuvių dainų poema „Žalioji rūtelė“ – pasaulinės epų sistemos baigiamasis akordas.

„Mahabharata“ yra indų šventikų epas. „Iliada“ ir „Odisėja“ – vergvaldžių epas. „Rolando giesmė“ ir „Nibelungų giesmė“ – feodalų epai. Mūsų lyrinis epas – be kriminalo, be neapykantos, be paniekos, be smurto.

Šiuo metu visus mus slegia ydingas miesčionių epas, pilnas kriminalo, žudynių, vagysčių, pornografijos, neapykantos, pagiežos, saviniekos. Postmodernas įžūliai reklamuoja kūno kultą ir mirties kultūros apraiškas.

Kai tik būnu namuose, beveik kasdien prieš 24 valandą per Nacionalinį radiją klausau himną ir eilėraščius. Beklausydamas eilėraščių kartais užmiegu, o kai pradeda groti himną, tuoj pabundu.

Nuo 1972 metų pradėjau dirbti Kauno 27-oje vidurinėje (dabar – „Vyturio“ vidurinė mokykla) muzikos mokytoju. 1988 metais mokykloje organizavau Sąjūdžio rėmimo grupę, dalyvavau Sąjūdžio suvažiavimuose.

2000 metais buvo publikuotas jūsų paruoštas pirmas ir vienintelis pasaulyje lyrinis epas, lietuvių artojų šeimos dainų poema „Žalioji rūtelė“. Kodėl pirmas ir vienintelis?

Kiekvienas lietuvis – tai dainorėlis ir tą savo lyrinį epą jaučia širdimi. Epo žodis padeda tautai išlikti. Giedantis žodi, nėra tau lygios muzikos, nėra tau lygaus švelnumo. Mūsų epas yra kartu ir Aristotelio paminėtasis eleginis epas, nes mūsų liaudies dainos yra elegijos. Tai svarbu, nes lietuvių kalba – Europos prokalbė, o mūsų daina sutartinė – Europos prodainė.

Jūs sukūrėte pirmą pasaulyje eiliuotos esė formos kūrinį „Kosmoso Kolumbas“, skirtą M. K. Čiurlionio paveikslams.

„Kosmoso Kolumbas“, deja, dar nepublikuotas. Jis pasirodys gal kiek vėliau, kai pradėsiu, tiksliau, įsivažiuosiu, skaičiuoti savo devintą dešimtį metų.

Kokie Jūsų, kaip rašytojo, poeto ir kompozitoriaus, didžiausi pasiekimai?

1999 metais Kauno Vytautų klubas išleido mano patriotinės poezijos rinkinį „Žalgirio vėliavos“. Nuolat kuriu pjeses fortepijonui, išleidau 4 sutartinių fortepijonui sąsiuvinius, 3 preliudus, dedikuotus M. K. Čiurlioniui, „Gimtinės dainas“ fortepijonui. Tremtinių chorai dainavo mano dainą „Išvaikščiok gūdžią stepę“. Dainų šventėje Vilniuje skambėjo 4 mano sutartinės, kurias atliko 100 kanklininkių.

Iš mano parašytų straipsnių reikšmingiausi būtų „Lietuvių tautos dvasinės vertybės“, „Lietuvių lyrinis epas“, „Tikėjimo, vilties ir meilės vėliava – Lietuvos Trispalvė“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija