2010 m. gegužės 28 d.
Nr. 41
(1826)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius apie nuodėmę, atgailą ir kankinystę

Mindaugas BUIKA

Į Šv. Petro aikštę susirinko
daugiau kaip 200 tūkstančių
tikinčiųjų iš visos Italijos paliudyti
solidarumą Šventajam Tėvui

Iškeltame plakate užrašyta: Romos
gyventojai su Šventuoju Tėvu

Masinė solidarumo raiška

Pastaruoju metu popiežius Benediktas XVI nemažai kalba apie nuodėmę, esančią pačioje Bažnyčioje, ir kovos su ja bei atgailos svarbą. Tai buvo pabrėžta ir gegužės 16 dieną, Šeštinių sekmadienį, kada Italijos episkopato ir katalikiškų organizacijų paraginti, iš visos šalies į Romos Šv. Petro aikštę susirinko daugiau kaip 200 tūkstančių tikinčiųjų paliudyti solidarumą Šventajam Tėvui dabartinių išpuolių prieš jį akivaizdoje. Su neslepiamu jauduliu dėkodamas už šį palaikymą, kuris patvirtina „Italijos Bažnyčios ir žmonių didelę meilę ir gilų artumą Popiežiui“, kreipdamasis į minią šventadienio „Regina Coeli“ maldos proga Benediktas XVI pažymėjo, kad „realus priešas, kurio reikia bijoti ir su kuriuo reikia kovoti, yra nuodėmė“. Tai „dvasinis blogis, kuris kartais, deja, užkrečia ir Bažnyčios narius“, – aiškino Šventasis Tėvas, matyt, turėdamas omenyje iškilusį skaudų seksualinio išnaudojimo skandalą bei kitas problemas, rodančias, kad sekuliarizmo nuodėmingos nuostatos infiltruojamos ir į dvasinės tarnystės aplinką. Remdamasis Evangelijos mokymu (plg. Jn 17, 14), popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad „mes, krikščionys, nesibaiminame pasaulio, net jeigu ir turime gintis nuo jo gundymų“. Tačiau nuodėmių reikia vengti visomis išgalėmis, rodant ištikimybę Dievui gėrio ir meilės tarnystėje. Kaip tik tai stengiamasi nuolat daryti parapijų, katalikiškų asociacijų ir sąjūdžių veikloje. Pasitaikantys išbandymai turi tapti visiems Bažnyčios nariams paskata „dar didesniam atsidavimui ir nuoseklumui“ šioje tarnystėje, pabrėžė Šventasis Tėvas.

Panašios mintys atsispindėjo ir popiežiaus Benedikto XVI laiške, pasiųstame gegužės 12–16 dienomis Miunchene  (Vokietija) vykusiam šalies tikinčiųjų ekumeniniam susitikimui, žinomam „Kirchentag“ vardu. Priminęs susitikimo „Bažnyčios, kaip vilties buveinės“ temą, Šventasis Tėvas pripažino, kad pastaraisiais mėnesiais teko nuolat konfrontuoti su žiniomis, kurios  galėjo sumažinti priklausomybės Bažnyčiai džiaugsmą ir mesti šešėlį jai, kaip vilties vietai.  Atkreipęs dėmesį į Evangelijos pasakojimą apie Dievo karalystės įvaizdį, Popiežius pastebėjo, kad dabar krikščionys, kaip tais laikais apaštalai, Jėzaus gali klausti: „Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ (Mt 13, 27)

Iš tikrųjų, „raugių (tai yra piktžolių) yra ir Bažnyčioje, tarp tų, kuriuos Viešpats ypatingu būdu pašaukė savo tarnystei“, – pripažino Benediktas XVI savo laiške. Tačiau Dievo paskleista šviesa nenublanko, ir geroji sėkla, kurią Jėzus Kristus pasėjo savo mokymu ir savo gyvenimo auka, tikrai nebuvo nustelbta blogos sėklos. Šventasis Tėvas priminė savo krikščionišku pamaldumu, atsidavusia tarnyste, kartais net iki kankinystės žinomus asmenis daugiaamžėje istorijoje, kuriuos Bažnyčia yra paskelbusi šventaisiais. „Taip pat kiekvienas iš mūsų žino paprastus žmones, kurių nemini joks laikraštis ir apie kuriuos nekalbama istorijos knygose, bet  kurie per savo tikėjimą pasiekė didelę žmogišką brandą ir gerumą“, – rašė popiežius Benediktas XVI, ragindamas skirti didesnį dėmesį ne tik tamsybei, bet ir šviesai, mūsų laikų gėriui.

Apie amžinąjį gyvenimą

Kita vertus, blogio sukrėtimų Bažnyčios gyvenime pasitaiko ir tai gera proga visiems iš naujo atlikti sąžinės patikrinimą. „Kaip aš naudoju viltį, kurią mums Viešpats suteikė? Ar tikrai leidžiuosi būti formuojamas Jo Žodžio? Ar leidžiuosi būti keičiamas ir Jo dvasiškai gydomas? Kiek raugių faktiškai gyvena manyje? Ar esu pasirengęs jas išravėti? Ar esu dėkingas už atleidimo dovaną ir pasiruošęs atleisti bei užgydyti dvasines žaizdas vietoje tiesmukiško pasmerkimo?“ – klausė popiežius Benediktas XVI, pažymėdamas, jog vilties kupinas gyvenimas pirmiausia yra susijęs su amžinybės siekiu.

Deja, šiandien beveik niekas nebekalba apie amžinąjį gyvenimą, kuris praeityje buvo svarbiausias vilties šaltinis, skatinęs savęs tobulinimą ir didžius darbus. Daugelis šiandien nebenori sieti vilties su antgamtine amžinybe, viską stengiamasi gauti iš žemiškojo gyvenimo. „O tai veda į gyvenimo „čia ir dabar“ nepasotinamą godumą, kuris neišvengiamai tampa egoistišku ir galutinai lieka nerealizuojamas“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Iš čia seka ir šiems laikams būdingas nusivylimas bei nepasitenkinimas: norime kontroliuoti gyvenimą, kaip savos rūšies gėrį, o šis ima ir išsprūsta iš rankų. Todėl dabartinės epochos sumaištyje svarbu išsaugoti didžiąją amžinybės viltį, kartu su apaštalu šv. Petru: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).

Amžinojo gyvenimo siekio ir prasmingos atgailos temai buvo skirta ir popiežiaus Benedikto XVI homilija, kurią jis sakė balandžio 15 dieną Apaštališkųjų rūmų Šv. Pauliaus koplyčioje celebruodamas Eucharistijos auką su Popiežiškosios Biblijos komisijos nariais. Priminęs apaštalo šv. Petro ginamąją kalbą žydų vyriausiems kunigams, kurioje jis patvirtino, kad Dievas išaukštino Jėzų, „kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (Apd 5, 31), Šventasis Tėvas sakė, kad Kristaus buvimas „vadu“ reiškia, kad „Jis eina priekyje mūsų, rodydamas mums kelią“. Ir ši kelionė reiškia ne tik Jo liudijimą gerais darbais šiame pasaulyje, bet taip pat suvokimą galutinio jos tikslo, kuris yra atsidūrimas pas dangiškąjį tėvą, kaip mūsų Išganytojas.

„Dažnai bijomės kalbėti apie amžinąjį gyvenimą. Mes kalbame apie dalykus, kurie yra naudingi pasauliui, mes rodome, kad krikščionybė padeda gerinti šį pasaulį, bet nesistengiame išaiškinti, jog tikroji paskirtis yra amžinasis gyvenimas ir kad ši paskirtis formuoja žemiškojo gyvenimo vertinimo kriterijus“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. Jis pastebėjo, kad be šio supratimo apie galutinę paskirtį krikščionybės mokymas tampa fragmentiškas ir neatskleidžia savo pilnosios prasmės. Todėl reikia liudyti didelę drąsą, džiaugsmą ir viltį dėl amžinybės egzistavimo, nes „tai tikrasis gyvenimas ir iš šio tikrojo gyvenimo ateina šviesa, kuri apšviečia ir šį pasaulį“. Kaip tik toks suvokimas gali išgelbėti iš vienišumo, iš tos tuštybės, kuri lieka gyvenime be amžinybės, suteikdamas tikrą pilnatvę meilei ir tiesai bei prasmę kentėjimams dėl persekiojimų.

Klusnumo Dievui primatas

Beje, dėl krikščionių persekiojimų, kurių didžiausi buvo vykdomi praėjusiame XX amžiuje, pagrindinė jų priežastis buvo tai, ką apaštalas šv. Petras susitikime su žydų vyresniaisiais įvardijo kaip nuostatą: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“. (Apd 5, 29) Benediktas XVI homilijoje sakė Popiežiškosios Biblijos komisijos nariams, kad ideologinės diktatūros visuomet yra prieš klusnumą Dievui. „Nacių diktatūra, kaip ir marksistinė diktatūra, negali priimti Dievo, kuris yra aukščiau ideologinės valdžios, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tačiau klausymas Dievo, kuris yra Tiesa, visuomet išreiškia tikrą žmogaus laisvumą, ką patvirtino krikščionys kovotojai su tomis diktatūromis savo drąsiu kankinystės aktu.“

Popiežius pastebėjo, kad dabar (bent jau Europoje) ideologinių diktatūrų nėra, tačiau egzistuoja subtilios diktatūros formos. Tai konformizmas arba prisitaikymas prie vyraujančios nuomonės, kuris vis labiau tampa privalomas. „Privalai galvoti taip, kaip dauguma galvoja, veikti taip, kaip dauguma veikia, ir subtilios išpuolio prieš Bažnyčią formos – ar netgi visiškai nesubtilios – rodo, kaip toks konformizmas gali tapti realia diktatūra“. Reikia prisiminti kai kurių radikalių sekuliaristų ir masonų atvirus reikalavimus surengti popiežiui Benediktui XVI ateistinę inkviziciją arba kaip žmonės, viešai pareiškę, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmė, įtraukiami į slaptosios policijos sąrašus, nes neva tampa tolerantiškos santvarkos priešais. Anglijoje jau pasitaikė atvejų, kada medicinos seserys ar slaugės sunkių pacientų  paprašytos pasimelsti palatoje už jų sveikatą, atleidžiamos iš darbo, kadangi „pažeidė“ ligoninės religinį neutralumą. Pagaliau garsieji teismų sprendimai, kuriais reikalaujama iš Italijos mokyklų pašalinti „neigiamas emocijas“ keliančius kryžius, o Jungtinėse Valstijose atšaukti prieš pusę šimtmečio prezidento Hario Trumeno įsteigtą Nacionalinę maldos dieną, nes tai neva prieštarauja tikėjimo (ar netikėjimo) laisvei.

Tokiomis konformizmo diktatūros sąlygomis visiškai įmanoma ir naujoji kankinystė, nes juk krikščionys negali atsisakyti tiesos – Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių – nes tai garantuoja tikrąją laisvę. „O laisvė, kuri yra perkama atsisakant kelio į Dievą, daugiau nebegali būti laisve“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Jeigu Dievas daugiau nepasiekiamas žmogui, primatą įgyja daugumos nuomonė. Popiežius Benediktas XVI kvietė daugiau melstis, kad Dievas taptų labiau žinomas, kartu išmokstant tikrojo klusnumo Jam, „kas yra žmogiškosios laisvės pagrindas“.

Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas pakomentavo minėtus šv. Petro žodžius, kad Kristus suteikė atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Evangelijos graikiškajame tekste tai įvardijama „metanoia“ sąvoka, kuri gali būti suprasta, kaip davimas atgailos ir nuodėmių atleidimo. Taigi „atgaila, gebėjimas daryti atgailą yra malonės dovana“, – kalbėjo Popiežius. Deja, šių laikų krikščionys dažnai vengia vartoti sąvoką „atgaila“, kuri, jų manymu, yra pernelyg žiauri. Bet atgailos malonę reikia atrasti iš naujo, ypač dabar, kada pasaulis mus puola ir kalba apie mūsų nuodėmes, pabrėžė Benediktas XVI. Būtina daryti atgailą, tai yra nuolankiai pripažinti, kas yra bloga Bažnyčios gyvenime (ypač dėl atskleistų seksualinio išnaudojimo faktų), ir atsiverti nuskaistinimui, persikeitimui, Dievo gailestingumo veikimui. Toks yra realus atsivertimo kelias („metanoeite“), į kurį ragino Išganytojas (plg. Mk 1, 15).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija