2010 m. birželio 4 d.
Nr. 43
(1828)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Istorija ir dabartis

Tremtinių susitikimai atgaivina jausmus

Birutė Nenėnienė

Ungutiečių susitikimų organizatorė
Regina Neiberkienė (dešinėje) džiaugėsi,
kad Plokščių gyventoja Stefanija
Valuntienė (centre) dalyvaus renginyje

Susitikimo dalyviai Plokščių
„Sibire“. Kairėje – Aušra
Mickevičienė ir Stefanija Valuntienė

„Mes, ungutiečiai, dar ne kartą
susitikisime.“ Regina Neiberkienė
(kairėje). Trečioji iš kairės –
Reginos sesuo Zita Vaškevičienė.
Centre – Seimo narys Juozas Oleka,
gimęs tremtyje. Zita ir Regina
yra jo mamos seserys. Tetos,
kaip ir miręs Juozo tėtė , ėmėsi
organizuoti ungutiečių susitikimus

Šįmet – į Plokščius

Išgyvenusieji 1948 metų gegužės 22 dienos trėmimą į Sibiro platybes kasmet susirenka pagerbti savo tėvų ir draugų atminimą, pasidalyti širdyse vis dar gyvais prisiminimais. Į Krasnojarsko kraštą ištremti, apgyvendinti Ungute ir kelerius dirbę tuometiniame „Liespromchoze“ (miškų pramonės ūkyje) šiemet susitiko Šakių rajono miestelyje Plokščiuose.  Renginys prasidėjo šv. Mišiomis bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Antanas Urbanavičius.

Kaip ir tikėjosi  šio ir ankstesnių ungutiečių susitikimų iniciatorė vilkaviškietė Regina Neiberkienė, į Plokščius atvykę tremtiniai, dešimt ir daugiau metų praleidę tremties vietoje – Krasnojarsko srityje prie Manos upės – Didžiajame Ungute ir Mažajame Ungute, kituose kaimuose, susitinka ir apsikabina kaip artimiausi giminaičiai. Šis susitikimas reikšmingas tuo, kad buvę ungutiečiai ant savo išsirinkto laukų riedulio užrašė tremties vietą „Ungutas“ ir su šiuo vardiniu rieduliu įsiliejo į prieš dvidešimt metų vietinio mokytojo, Sąjūdžio grupės vadovo mokytojo Vytauto Valuntos iniciatyva sukurtą Kančių keliu vadinamą laisvės kovų ir tremties atminimo kompleksą.

Daug didelių ir prasmingų darbų nuveikęs garsinant Lietuvos laisvės kovų istoriją, prikėlęs iš užmaršties ir paniekinimo kovotojų, laisvės gynėjų bei tremtinių ir tremties vietų vardus, garbusis lietuvis, taurus krikščionis V. Valunta jau atgulė amžinojo poilsio. Su tremtiniais susitikti atėjo našlė, vyro bendramintė, ilgametė miestelio gydytoja Stefanija Valuntienė. Prisiminimais apie tėvelio kraštotyrinius darbus, apie krašto laisvės kovotojų įamžinimą ir šeimoje šešiems vaikams perduotas krikščioniškąsias vertybes dalijosi dukra Aušra Mickevičienė. Ji viena iš miestelio inteligentų gausios šeimos pasuko tėvelio pėdomis, kūrybiškai tautiškumo dvasią skleidžia ir įgyvendina dirbdama Vilkaviškio krašto muziejuje.

Suvienijo ilgesys

Vilkaviškietė Regina Neiberkienė, gausios tremtinių Kulbokų šeimos atstovė, papasakojo apie šiuos tradiciniais tapusius susitikimus.

Nepaprastai įstrigo pirmasis buvusių Mažojo Unguto tremtinių susitikimas, įvykęs 1988 metais, Vilkaviškio rajone, Bartninkų seniūnijoje, Ožkabalių kaime tremtinės Vitalijos Strakauskienės sodyboje. Vitalija sutiko, kad mes susirinktume, nors jautėme, kaip medžiais apaugusią sodybą „iš krūmų“ stebėjo saugumiečių „akys“.

Vėlesniais metais prie mūsų prisijungė ir nemažoje teritorijoje Krasnojarsko srityje išsidėsčiusiuose kaimuose prie Manos gyvenę lietuviai tremtiniai. Dauguma jų dirbo vietiniame miškų pramonės ūkyje.

Pernai susitikimą surengėme prie Kryžių kalno, Šiaulių rajone. Papėdėje pastatėme savo kryžių su užrašu: „Visiems „Liespromchozo“ tremtiniams“.

 Sibire vyresnius ir jaunus žmones vienijo darbas, tremtinio dalia, Tėvynės ilgesys. Sugrįžę į Lietuvą sukūrėme savo gyvenimus. Užaugo ir išsiskirstė  vaikai, o mes, tremties metų vaikai ir jaunimas, pajutome ilgesį ir norą prisiminti, ką išgyvenome, pasidalyti tais jausmais ir mintimis, kuriuos iš šalies sunkiau suprasti.

Kodėl 2007 metais Ožkabaliuose, Atgimimo ąžuolyne, pastatėte paminklą?

Tada pas medžio drožėją A. Šatraitį užsakėme  koplytstulpį. Norėjosi  surašyti visų Mažajame Ungute gyvenusių 128 šeimų pavardes. Jų susidarė per keturis šimtus.

Esate suorganizavę ir daugiau susitikimų tiek Vilkaviškyje, tiek Ožkabaliuose.

Po to pirmojo, 1988 metais vykusio susitikimo praėjo daug metų. Tačiau ir man pačiai kirbėjo mintis, ir tokioms neramioms draugėms atakuojant, tuos pačius tremtinius pakvietėme susitikti 2006 metais Vilkaviškio parapijos namuose. Nuotraukoje liko užfiksuota labai daug veidų, o juose tarsi įskaitomas noras dar ne kartą visiems susirinkti. Kad įprasmintume susitikimus, nutarėme palikti kokį nors ženklą. Atgimimo Ąžuolyne Ožkabaliuose tremties šešiasdešimtmečiui atminti esame pasodinę šešis ąžuoliukus. Tebegyvename pernykščio susitikimo Kryžių kalne nuotaikomis, kai mus, iš visos Lietuvos suvažiavusius, maloniai sutiko pranciškonų vienuolyno kunigai ir vienuoliai. Jie aukojo iškilmingas šv. Mišias, pašventino mūsų kryžių. Tas kryžius dabar ten stovi ir išsiskiria Suvalkijos krašto etnografiniais ženklais – tautodailininkas R. Blažaitis jį išpuošė ąžuolų lapų ornamentais.

Į susitikimus atvažiuoja ir ankstesniuose nebuvę, ištisus dešimtmečius nematyti žmonės. Koks Jūsų tarpusavio atpažinimo ženklas?

Viena, kas labai svarbu, – mes su savimi vežamės ir iškeliame 1988 metais pirmajam susitikimui slapta pasisiūtą vėliavą. Su ja vykome į Baltijos kelią, su ja važiuojame ir į kasmetinius tremtinių susitikimus Ariogaloje. Be to, paprastai pasiimame senų tremties nuotraukų. Veidai pasikeitę, tačiau akys, šypsenos ar balsas padeda prisiminti, atpažinti.

Kodėl šiemet nusprendėte savo susitikimą surengti Plokščiuose?

Metai daro savo, gretos retėja, o ir išgyvenusiųjų žingsnius varžo ligos, įvairios negalios. Iš Suvalkijos krašto ištremtiems žmonėms pastatėme atminimo ženklą Ožkabaliuose, Ąžuolyne. Žemaitijos ir Aukštaitijos žmonės tegul lankys Kryžių kalną. O Šakių krašte Unguto tremtiniams ženklo dar nėra. Tad plačiau pasidairę ir pasitarę su buvusiais ungutiečiais supratome, kad Plokščiuose suradome idealiai atspindintį mūsų tremties vietas žemės plotelį. Kai tos vietos ieškojome, buvo pavasaris.  Žibučių nusėtas slėnis su akmenimis, ant kurių užrašyti tremties vietų pavadinimai, buvo  geriausia vieta palikti ir mūsų ženklą apie Unguto tremtinius. Juk žemai teka Nemunas, atsiveria laukų toliai, – kažkuo panašu į Manos upę, į Sibirą.

Verta susimąstyti

Ieškantiems įspūdžių ir naujų patyrimų svetimuose kraštuose, norisi priminti, jog brangiausia ir vertingiausia ta istorija, kuri yra šalia mūsų. Tik žmogiškasis faktorius suveikia taip, kad ją pamatome ir susidomime bei įvertiname vėliausiai. Prieš dvidešimt metų Plokščių Kančių ir laisvės kovų atminimo komplekso atidarymo proga išleistame lankstinuke V. Valunta rašė: „Jeigu skaitydami šiuos vardus žmonės susimąstys apie gyvenimo prasmę, apie Tėvynės meilę, pagalvos, kokie menki yra mūsų kasdieniniai buities rūpesčiai, kada šautuvo buože pasibeldžiama į tavo duris, – tikslas, kurio siekė Plokščių Sąjūdžio grupė, bus pasiektas ir mes būsime dėkingi tiems, kurie pagerbs mūsų žemiečių vargą, kančias ir daugelio jų mirtį, savo žingsniais išmatuodami šiuos takus.“

Tremtinių susitikimo dalyviai ungutiečiai dar ilgokai pavaikščiojo po Plokščių „Sibirą“, ant akmenų rasdami pažįstamų kaimų pavadinimus, prisiminė ištremtų kaimynų, pažįstamų, draugų pavardes… Išėjusieji niekur nedingsta, jie pasilieka, kad mums padėtų suvokti, ar teisingus kelius renkamės turėdami visišką pasirinkimo laisvę.

Plokščiai, Šakių rajonas
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija