2010 m. birželio 16 d.
Nr. 46
(1831)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Iš dar neišleistos knygos „Nusigandusi širdis“

Poetas Jonas Juškaitis 1999 metais
Kaune, Maironio lietuvių literatūros
muziejuje, su „Poezijos pavasario
“laureato ąžuolo vainiku

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Juškaitis 2009 metais išleido keturioliktąją savo knygą – naują lyrikos rinkinį „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“, kurią iliustravo 2009 m. balandžio 30 dieną Amžinybėn išėjusios žmonos Joanos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės spalvotais piešiniais, paruošė ir parašė įvadą pomirtinei žmonos novelių ir apsakymų rinktinei „Paukščiai viršum vaivorykštės“, pasirodžiusiai 2010 metais. Abi knygas išleido „Žaros“ leidykla.

Spausdiname pluoštą nepublikuotų, 2010 metais parašytų Jono Juškaičio eilėraščių iš ruošiamo naujo rinkinio „Nusigandusi širdis“. Gegužės 30 dieną poetui sukako 77 metai.

Jonas JUŠKAITIS

 

Ir aš be nieko pareinu.
Išmokau dirbt pavojuos.
Po dangų dūmais pelenų
Vulkanas garbanojos.

Vienam taip gera vakare.
Jau gelsta – pažiūrėsiu:
Forzitijos! Tau – šakele
Ugnikalnio pavėsių…

Kaip Mona Liza iš plonų
Jos lūpų, lyg iš gipso,
Žara pro dūmus pelenų
Europoj nusišypso.

Ir aš sakau, kad sugrįžtu –
Nereikia nieko, sierai
Tarptautiniu teroristu
Jis stūkso, marodieriai.

 

* * *

Klausyk tylos! Atsakymus didysis
Žmogaus buvimo siaubas išardys
Visatos vienumoj, neklausk, aš visas,
Aš visas – nusigandusi širdis.

Jei nežinočiau… Bet žinau. Kaip švietus,
Kaip švietus išlikai gražiai graudi
Prie visko prisiglaudus, sieloj vietos
Neatiduotum kuo prisiglaudi.

Stogais nuvilko debesys sunkybę,
Juodi, likimui urzgiant, ir stori.
Atsiminimai, rankom susikibę,
Ateina su vainikais iš toli.

Šviesi kaip džiaugsmas sapnavais. Pro šalį,
Pro šalį – tartum vėjo nešamų
Tik viskas. Nesakysiu. Žemė gali –
Ko joj taip neramu, taip neramu…

Jei nežinočiau, bet žinau. Klausysiuos.
Neklausk. Tyloj širdis neišdidaus.
Pasaulis visas – vienas, ir kaip visas
Visur po vieną virpa iš vidaus.

 

* * *

Šiandien taip elegantiškai sninga.
Prasidės prasidėti ir baigės
Pasibaigti, nes viskas dėsninga
Ir kaip žiedlapiai aišku, kaip snaigės.

Iš tiesų tik tamsa, net ir oras…
Šiandien taip elegantiškai mirga.
Kaip geltonas tamsoj meteoras
Laša dienos greit – dieną mums ilgą!

Žalią naktį ir žvaigždės kas kartą
Žalios virpa kaip ištrupa šukės.
Šiandien taip elegantiškai balta.
Minios eis ir nežinomos šūkaus.

Viens į kitą, akim susidūrę,
Linkom, tartum kas dėtų karūną…
Jaunas tavo baltumas užbūrė.
Šiandien taip elegantiškai liūdna.

 

* * *

Nežinau, ar tu esi pas Dievą,
Vien tikiu, bet pas mane – tikrai.
Tau ateinant į mintis, kasdienę
Man užmigdo mintį vakarai.

Visą žmogų lyg plyšiais suskaldo
Ilgesys – vis atsisuk į juos
Su savim pasimatyt per maldą –
Ir, kaip kraujas viską suklijuos.

Net gėlė, kur kalbinai palenkus
Veidą, nyko, liko, lyg perpus,
Du stiebeliai ir – staiga kaip rankos
Dovanojo man žalius lapus.

Žiūrint į žmonių akis, jų laiko
Gelmės ten matyt – kaip ant minties
Paskutinės tai, kas bus, išlaiko,
Nusigandę savo atminties.

Ir šalta diena lyg nusikaltus
Spindulių blakstienom, debesuos
Nuleistom, taip tyli, nors ir keltis
Mums, vaikams vargingiems, nugaisuos.

Nežinau, kur tu, tačiau ar liūdi,
Ar keliuos kas šypsos dideliuos –
Pro mane su tavimi, nekliudę,
Prasilenks kaip dulkės spinduliuos.


* * *

Nepalik manęs
Širdgėloj klausyto
Nebuvimo, nes
Nuo jos gėlės vyto.

Ar mirtim jauti,
Kaip tave man skauda?
Būk man ta pati.
Būk nuo ko nuraudę.

Susitikę mes
Kaip laikų nelaimė
Su nelaime, nes
Nepalikt nelaikė.

Verksmui akyje
Duok po jūrą – bus, kas
Bus: pilkuos, beje,
Miglos vien kaip druskos.

Nepalik mirt, nes
Nepalik po tyrus,
Nepalik manęs,
Nors mirtis atskyrus.   

 

* * *

Aš galiu šios žemės išmintį dalintis,
Aš galiu graibytis, koks kur kas beribis,
Bet pats tik į viską būčiau įsilindęs,
Vien į Dievą aukso siūlu įsikibęs.

Tu nuo pat mergytės, tu nuo pat gražuolės,
Tu nuo senstančios, pavargusios paguodai,
Tu viena esi lyg visose prapuolus,
Bet man per kiekvieną lyg save parodai.

Matę mes žmonių aplinkui mirtį kito:
Kaip žvakes uždegusi sustot suvarė,
Ašaros tarytum iš gilybių krito…
Bet – kad išsiskirstys ir darys ką darę!

Lyg drugys į skruostą man krebždi blakstiena…
Tu blaškeis per kančią, kaip liepsna virpėjai,
Bet mylėt šioj žemėj už abudu vieną
Palikai auksinio siūlo suverpėjai.


* * *

Gražus geguži, liūdnuos
Atsiminimuos
Spindinčius glostau žmonos
Plaukus, eini mums.

Miegi? Miegoki, kietai
Miegok, oremus…
Pinas visoki žiedai
Iš mūsų žemės.

Lig šito miego jaunam
Nesakė nieko
Jie to, ką sako jau man
Po šito miego.

Žarstai žvaigždes, glamonės
Žvaigždės… kelionėms
Žmonių… Kas aš tiems žmonėms,
Kas man tie žmonės.

Jaučiu dar – sauja pilu
Smėlį… Apvaizda,
Kaip sraigė baltu perlu
Užtaiso žaizdą?

Kai man kape ties karstu,
Jau kur sudužo,
Susmukus žemė, kas tu,
Gražus geguži.


* * *

Tyloj ir vienatvėj kas būna
Kaip kalnas spindėt, suprantu,
Kaip amžino miego viršūne
Pakilo nuo jūros krantų.

Kaip greitai praėjo, kaip greitai
Praeinantis pasilieku
Klausyt, kaip, kas turi praeiti,
Ir miega ramybės miegu.

Nelaisvės ir laisvės alėjas
Einu su atsiminimu.
Ar vejas jį skersvėjų vėjas
Atimti? Klausykis – ramu.

Lyg balsas vilčių pažadėtų:
Kaip cypia gyvybė, girdžiu,
Man širdį davei, kad pridėtų?
Paskolinai galvą minčių?

Girdžiu – ar matei kur atstumtus:
Parpuolę ant kelių eite
Eit kelias, man Dvasią atsiuntus
Atnaujintam žemės veide?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija