Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Papilio bažnyčios statytojas, Sibiro kankinys

Kun. Juozapą Bardišauską (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27),
išdrįsusį palaidoti Pirčiupių kaimo aukas, prisimenant

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. J. Bardišausko portretas Papilio bažnyčios zakristijoje

Prisiminimus apie kunigą Juozapą Bardišauską pasakoja skapiškietė Aldona Kytrienė

Vaikystė ir jaunystė

Juozapas (saugumo bylose rašyta Juozas) Bardišauskas gimė 1898 m. sausio 18 dieną Romancių kaime, Kovarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Karolinos ir Motiejaus Bardišauskų šeimoje. Bardišauskų šeimoje išaugo septyni vaikai (trys sūnūs ir keturios dukterys):  Pranas, Stefa, Ona, Julė, Juozapas, Antanas ir Aleksandra.

Šešerius metus Juozapas augo Kovarsko, septynerius – Palėvenės parapijoje.  1906–1913 metais pas ūkininkus ganė galvijus. Tėvams nusipirkus žemės Panevėžio apskrityje, Paliūniškyje prabėgo Juozapo jaunystė. Iš visų vaikų Juozapas ir Antanas labiausiai troško mokytis. Jiedu daug skaitė, kaupė knygas, įrišinėjo laikraščius ir žurnalus, netgi įsteigė bibliotekėlę ir apylinkės gyvenojams duodavo skaityti knygų. Pinigų mokslui stengėsi užsidirbti patys, dirbdami Paliūniškio malūne.

1916–1919  metais J. Bardišauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Gimnazijoje dėstė žymūs pedagogai: Jonas Baronas, Matas Grigonis, Vladas Paulauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras ir kiti, veikė katalikiškos organizacijos, kuopos ir būreliai. Tad jaunuolis turėjo pakankamai galimybių plėsti akiratį. Baigęs keturias klases Juozapas įstojo į Kauno kunigų seminariją.

1920–1925 metais J. Bardišauskas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1925 m. kovo 1 dieną buvo įšventintas subdiakonu, 1925 m. kovo 29 dieną –  diakonu, o 1925 birželio 14 dieną – kunigu. Mokėsi ir Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, tapo diplomuotu teologu.

Kunigo J. Bardišausko  veikla Lietuvoje

Kun. J. Bardišauskas dvylika metų dirbo vikaru keturiose bažnyčiose: Utenoje (1925–1930), Subačiuje (1930–1934), Pandėlyje ir Skapiškyje (1941–1942) ir devynerius metus – klebonu: Papilyje (1935–1941) ir Valkininkuose (1942–1945).

Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos bažnyčioje.  

1927 metais klebono J. Asminavičiaus rūpesčiu Utenoje buvo išdekoruota bažnyčia. Jaunas vikaras turėjo puikią progą susipažinti su darbais, kurių ir pats vėliau, jau tapęs klebonu, imsis. Jaunas kunigas gražiai dirbo su vaikais, jaunimu. Angelaičiams ir pavasarininkams jis buvo ne tik dvasios vadas, bet ir visokių pramogų organizatorius ir rengėjas. Jam nuoširdžiai darbuojantis įsikūrė pavasarininkų kuopos, intensyviai veikė „Angelo sargo“ vaikų kuopos, eucharistininkai.

Matydamas jauno kunigo gebėjimus ir aktyvią veiklą  vyskupas Kazimieras Paltarokas 1928 m. vasario 23 dieną jį  paskyrė Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Utenos rajono dvasios vadu.

Švč. Trejybės parapijos bažnyčia Subačiuje. Jaunas kunigas ir Subačiuje tęsė darbą su jaunimo organizacijomis. Jo dėmesį katalikiškai spaudai liudija asmens byloje esantis įrašas, kad kun. J. Bardišauskas trejus metus užėmė pirmąją vietą Lietuvoje katalikiškos spaudos platinime.

Subačiuje kun. J. Bardišauskas sutvarkė vargonininkui butą, pataisė špitolininkams tvartus, pastatė parapijos salę, apdengė prakiurusio bažnyčios stogo pusę, sutvarkė vargonus (meistrą surado Marijampolėje), įtaisė kelias naujas vėliavas, procesininkams –  uniformas, kamžas, gražų baldakimą (geradarių suaukotais ir savais pinigais).

Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Papilyje statyba.

1934 m. gruodžio 31 dieną kun. J. Bardišauskas paskirtas klebonu į Papilį (kitur rašoma ir Papilio administratoriumi). Pareigas pradėjo eiti 1935 m. sausio 12 dieną.

Papilyje kun. J. Bardišauskui teko ilgiausiai darbuotis ir palikti ryškų pėdsaką įvairiose srityse. Pats svarbiausias darbas – kunigo rūpesčiu ir pastangomis užbaigta akmeninės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Papilyje statyba.

„Jo [kun. J. Bardišausko] iškalba, apsukrumas, neišsemiama energija, ekonomiškai gerėjantys laikai, senosios bažnyčios griuvimo pavojus – priežastys, kurios stumia pirmyn bažnyčios baigimo darbus“, – 1947 metais rašė Papilio administratorius  kun. Juozapas Niurka. Klebonas, susitaręs su parapijos komitetu, apdėjo parapijiečius mokesčiais: nuo kiekvieno asmens, einančio išpažinties, po du litus ir nuo vieno ha žemės – po vieną litą kasmet. Be to, klebonas rengė loterijas, pritrūkus statyboms pinigų, važinėjo po Panevėžio vyskupijos parapijas, rinkdamas aukas. Klebono nurodymu nugriautas virš bažnyčios sienų jau šešis metrus išmūrytas bokštas (pagal planą bokšto aukštis nuo žemės – tik 28 metrai). Naują planą 46 m aukščio bažnyčios bokštui padarė inžinierius Kopylovas.

1936 m. rugsėjo 20 dieną vyskupas K. Paltarokas naująją bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos vardu. Paskui vykdyti bažnyčios įruošimo darbai: atvežti trys ąžuoliniai altoriai, sudėti langai, grindys, durys. 1937 metais iš Vokietijos buvo atsiųsti trys varpai, kuriuos vyskupo įgaliojimu pašventino kun. J. Bardišauskas.

Statybų metu kun. J. Bardišauskas kartu su darbininkais dirbo fizinius darbus, vežiojo akmenis. Dirbdamas galėjo su jais atviriau kalbėtis religiniais dvasiniais klausimais. Kunigas buvo puikus oratorius, tad neatsitiktinai iš aplinkinių parapijų į Papilį rinkdavosi tikintieji pasiklausyti klebono pamokslų.

Didžiuliai darbai nualino kunigą ir jis 1941 m. gegužės 20 dieną rašo prašymą vyskupui K. Paltarokui, prašydamas paskirti vikaru į Pandėlį.

Pandėlio ir Skapiškio vikaras (1941–1942). Susirašinėjimai su vyskupu.

Vyskupas patenkino kunigo prašymą ir  J. Bardišauskas 1941 m. rugsėjo 1 dieną pradėjo eiti vikaro pareigas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo  parapijos bažnyčioje. Deja, po mėnesio iškeliamas į gretimą Skapiškio Šv. Jackaus (Hiacinto) parapijos bažnyčią  vikaro pareigoms. Skapiškyje tuo metu klebonu dirbo kan. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13), o vikaru – iš Rokiškio atkeltas kun. Mykolas Mikeliūnas ( 1903 08 14–1939 05 13–1975 05 19). Tad kun. J. Bardišauskas apsigyveno ne klebonijoje, o bažnyčios choristės Onos Šilinaitės namuose Dariaus ir Girėno vardu pavadintoje Kalvarnikų gatvėje.

Įdomus 1941 m. lapkričio 13 dienos vysk. K. Paltaroko raštas į Skapiškį vikarui J. Bardišauskui, liudijantis ganytojo dėmesį kunigams: Prašeisi perkeliamas vikaru, atsidūrei nejaukion padėtin; man ją nupasakojo Gerbiamojo prietėliai. Niekad nemaniau ilgai laikyti Tamstos vikaru, o tik lig naujos progos. Nuo naujų metų vakuos Tauragnai: istorinė bažnyčia, pirmoji vyskupijoje, žmonės geri, vieta graži (ežeras, kalnai, pušynas). Bus bent kiek statybų: atstatyt kleboniją, klėtis, klojimas. Kunigai tuo tarpu gyvena Parapijos salėje. Klebonijai statyti duota didžiulė karčema, kurios medžiaga suvežta; gaisrapinigių iš vyskupijos manoma surinkti apie 30 t. Prašyčiau skubiai man atsakyti: taip ar ne, ar kokie kiti Gerbiamojo sumanymai.

Kun. J. Bardišauskas skubiai atsakė į laišką: Jo Ekscelencijai Panevėžio vyskupui. Prašiau Jūsų Ekscelenciją skirti mane vikaru, norėdamas metus kitus pakartoti teologiją, pasiskaityti knygų ir fiziniai pailsėti nuo visokių ūkio darbų. Pandėly tam buvo patogiausios sąlygos. Klebonas vikarui paveda tikybą dėstyti tik miestelyje, 6 komplektus. Todėl ir prašiau skirti mane į Pandėlį. Jei būtų prisidėjusi ir progimnazija ir tai sudarytų tik 22 pamokas savaitėje ir tai miestelyje. Tuo tarpu Skapiškyje vikaras lanko 14 komplektų, iš jų 10 komplektų kaimuose. Jei Jūsų Ekscelencija nebepaliks mane Pandėlyje vikaru, tai labai prašau bent vienus metus atleisti mane poilsiui nuo pareigų.

Kunigas, gydytojų patartas, prašo vyskupo atleisti nuo visų pareigų gydytis. Vyskupas kunigo prašymą patenkino ir 1942 m. sausio 10 dieną atleido iš Skapiškio vikaro pareigų  pusei metų gydytis. Tačiau kunigas Skapiškyje ne tik ilsėjosi – vyresnio amžiaus Skapiškio parapijos tikintieji prisimena kun. J. Bardišauską. Jonas Uziela, gimęs ir augęs Skapiškyje, prisimena kun. J. Bardišauską kaip labai pamaldų, nuoširdų dvasininką, mokėjusį bendrauti su vaikais ir juos mokyti gražaus elgesio. Pasakotojas neprisimena girdėtų pamokslų turinio, tačiau yra matęs, kaip žmonės, jam kalbant, verkdavę. O kunigo kalba apie atgailą įstrigusi Jonui visam gyvenimui: „Visai nebūtina krūtinę daužyti kumščiu taip, kad net skambėtų. Prisipažįstant, kad „esu kaltas...“ užtenka prisiliesti prie krūtinės pirštais. Svarbu, kad nuoširdi atgaila būtų žmonių širdyse“.

Dalia Janina Mikulėnaitė-Liutkevičienė, tada dar mažytė mergaitė, prisiminė kun. J. Bardišausko kalendą ir už gražų persižegnojimą padovanotą paveiksliuką. Dabar tą paveiksliuką saugo dukra Dalia – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų Tarnaičių kongregacijos vienuolė.

Aldona Beleckaitė-Kytrienė prisimena, kad ji maža su būreliu vaikų eidavusi pas kunigą pavartyti ir paskaitinėti knygučių, leisdavo kelioms dienoms parsinešti jų ir į namus. O tų knygų buvo labai labai daug.

Pasakoja seserys Mikėnaitės.

Zofija Markevičienė iš Čypelių kaimo pasakojo, kad vos atvykęs kun. J. Bardišauskas ėmėsi organizuoti Gyvojo rožinio būrelius. Visus stebino toks aktyvus maldingumas ir tai buvo puiki paskata kiekvienam įsijungti į Gyvojo rožinio būrelį, kurių vis daugėjo. Skapiškyje  kun. J. Bardišauskas surinko moteris, mokančias siūti, surado medžiagos (vieni dovanojo, kiti aukojo, reikia manyti ir pats pirko), siūlų ir pradėjo siūti liturginius drabužius. Kunigas tikėjosi jais pasinaudoti išvykęs misijoms į Rusiją – tad iš anksto rengėsi. Zofija pasakoja, kad kun. J. Bardišauskas mokė žmones sveikinantis su kunigu pabučiuoti jam ranką – taip liudijama nuoširdi pagarba Dievo žodį skelbiančiam asmeniui. Iki kun. J. Bardišausko, pasak pašnekovės, tokios praktikos Skapiškyje nebuvo. Kalendos metu lankydamasis pas Mikėnus kun. J. Bardišauskas labai nustebo pamatęs pilną etažerę knygų ir labai džiaugėsi, sužinojęs, kad Mikėnas mėgsta ne tik pats skaityti, bet išmokė ir vaikus pamilti knygą. Zofijos sesuo Janina Meiluvienė prisimena kunigo kambarį, kurio visas kampas buvo užverstas knygomis. Žmonės esą kalbėję, kad kunigas priklausęs Šaulių sąjungai, turėjusiai didelį knygyną. Gelbėdamas knygas nuo sunaikinimo kunigas jas pasiėmęs su savimi. Janiną, aktyvią katalikiškoje veikloje ir turinčią raštvedybos žinių, paprašęs peržiūrėti knygas – jas išrūšiuoti, kad tinkamas galėtų duoti skaityti parapijiečiams. Daug knygų skaityti imdavo Zofija.

Kunigas ir pats susirinkusiam jaunimui rodydavo knygas, kalbėdavo apie jų autorius, skaitydavo ištraukas. Ne sykį, skaitant vieną ar kitą ištrauką, kunigo akyse žvilgėjo ašaros.

Išsikeldamas į Vilniaus kraštą kunigas paliko knygas, tačiau parapijiečiai neilgai pasinaudojo šiuo lobiu –  1944 metais sudegė Onos Šilinaitės gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, o kartu sudegė ir kun. J. Bardišausko dovana.

Nors Pandėlio progimnazijoje ir pradžios mokykloje kunigas J. Bardišauskas dirbo labai trumpai, tačiau mokiniams paliko neišdildomą įspūdį. Tad neatsitiktinai mokiniai (1942 m. liepos mėnesį) rašo prašymą vyskupui, kad sugrąžintų jiems kapelioną kun. J. Bardišauską.

Baigiantis gydymosi laikui  vyskupas K. Paltarokas rašo kun. J. Bardišauskui į Skapiškį: Tamstai duotas pusmetis gydytis baigėsi. Gerbiamojo kandidatūros Rytams  kompetentingi asmenys man nėra nė užsiminę. Pagal savo pasisiūlymą ir JE arkivyskupo M. Reinio prašymą esi deleguojmas į Vilnių vietos ordinaro dispozicijon, kol būsi atšauktas savo vyskupijon. Pradėjęs eiti naujas pareigas, praneši man raportu.

Prieš išvykdamas iš Skapiškio į kitą vyskupiją kunigas kurijai primena savo skolas: 1941 m. rugpjūčio 26 d. išvažiuodamas iš Papilio apsiėmiau iš savo asmeninių pajamų išmokėti Papilio bažnyčios statybai padarytą 40,200 litų skolą. Papilio gi parapija apsiėmė kasmet per 20 metų paaukoti geriems darbams bažnytinių suolų ir dviejų rinkliavų pajamas.

Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčia (1942–1945)

Taigi kun. J. Bardišauskas iš Panevėžio vyskupijos išvyko į Vilniaus arkivyskupiją ir 1942 m. rugsėjo 15 dieną pradėjo eiti progimnazijos kapeliono ir parapijos vikaro pareigas Valkininkuose (Varėnos r.). Ir čia greitai pasklido žinia apie kunigo pamokslus. Jų klausytis  rinkdavosi tikintieji iš visos plačios apylinkės. Siautėjančio karo akivaizdoje, kai  vienus žudė vokiečiai, kitus – rusų partizanai, kunigas pamoksluose ragino išlikti tikrais žmonėmis, Kristaus sekėjais.

1944 m. birželio 3 dieną sudeginus Pirčiupių kaimą (sudegė 119 gyvų žmonių) kun. J. Bardišauskas, nebodamas pavojaus savo gyvybei, nuvyko pas vokiečių komendantą prašyti, kad leistų nužudytuosius palaidoti. Reikia tik stebėtis, kaip kunigui pavyko gauti leidimą. Jį gavęs, 1944 m. birželio 11 dieną palaidojo žuvusius ugnyje.

Dar sudėtingiau buvo pasibaigus karui ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai. Pokaryje Lietuvos miškuose kūrėsi partizanų būriai. Jų gausu buvo ir Valkininkų apylinkės miškuose. Sužeistieji nuolat kviesdavosi kun. Juozapą suteikti jiems sakramentus. Kunigas, nepaisydamas pavojų, savo pareigos niekada neatsisakė.

Sovietų valdžia susidorojo  su kunigu

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma 234 lapų kun. J. Bardišausko ir kitų (Valkininkų progimnazijos mokytojo Henriko Ryboko ir Valkininkų pašto stoties viršininko Vinco Černaičio-Černiaus) baudžiamoji byla, kurios pirminis numeris 4268 (yra ir 50 lapų atskirai įrišta tardymo byla). Baudžiamoji byla pradėta 1945 m. liepos 4 dieną ir baigta 1990 m. birželio 4 dieną.  Įdomi bylos struktūra. Iš pradžių tardyti tik trys asmenys – vėliau prijungta dar keletas asmenų, po kurio laiko – prijungtieji atskirti. Be to, archyve saugoma MVD 1-ajame speckyriuje užvesta J. Bardišausko asmens kortelė.

1945 m. liepos pradžioje buvo suimti visi trys minėti asmenys, kaltinami priklausymu antisovietinei nacionalistinei organizacijai „Lietuvos partizanų sąjunga“ (LPS). Tardomas Matas Mastauskas prisipažįsta esantis vienas organizacijos kūrėjų. Sąjungos kūrimo pradžia – 1945 m. balandis, kada buvo sudarytas vyriausias štabas. Numatyta visuose miestuose įkurti LPS komitetus (ieškoti vienminčių ir juos įjungti į sąjungą), o pradėti nuo Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Iš Valkininkų krašto pirmasis suimamas V. Černaitis-Černius, po jo H. Rybokas ir galiausiai – kunigas J. Bardišauskas.

Suėmimas, tardymas ir teismas

 Įdomus faktas – kunigas suimtas liepos 4 dieną, o tik po 6 dienų, t. y. 1945 m. liepos 10 dieną, pasirašyta nutartis kunigo areštui. Kun. J. Bardišauskas kaltinamas 58-1 a ir 58-11 straipsniais už dalyvavimą antitarybinės nacionalistinės organizacijos Lietuvių partizanų sąjunga veikloje. Pirmojo tardymo metu kunigas prisipažino, kad 1945 m. gegužės mėnesį pas jį atėjo du nepažįstami asmenys ir siūlė įsijungti į nelegalią organizaciją Lietuvos partizanai, prašė raginti žmones į ją stoti. Stoti į organizaciją ir organizuoti žmones kunigas atsisakęs, tačiau sutiko teikti dvasinę pagalbą – klausyti išpažinčių ir kt.

Gegužės mėnesį Valkininkuose įvyko nelegalus organizacijos susirinkimas, kuriame kalbėta apie nepriklausomą Lietuvą. Dalyvavo asmuo, lankęsis pas kunigą, pravarde „Vilkas“ (pavardės nežinąs). „Vilkas“ pravedė susirinkimą, o kunigas pats pasirinko slapyvardį Upelis. Susirinkime dalyvavo progimmnazijos mokytojas Rybokas, pašto viršininkas Černaitis.

Kito tardymo metu aiškėja, kad vadovauti organizacijai Valkininkuose  buvo sukurtas komitetas, į kurį įėjo Bardišauskas (komiteto pirmininkas, atsakingas už ūkį), Černaitis (ryšių viršininkas), Rybokas (organizacinio skyriaus vadovas). Susirinkime dalyvavęs ir Merkys, bet Bardišauskas nežinąs, ar jis priklausė komitetui.

Liepos 14 dienos tardymas truko 12 valandų, bet yra tik 1,5 lapo protokolo. Tai liudija, kokių metodų imtasi „apklausos“ metu. Iš tardymų aiškėja, kad turėjo būti dar vienas susirinkimas, bet jis neįvykęs, nes neatvykę organizatoriai (tačiau iš bylos aiškėja, kad jie jau buvo suimti). Be to, išaiškėja ir kita kun. J. Bardišausko antitarybinė veikla. Jis nepatenkintas valdžios nutarimu, kad mokytojai ir mokiniai neprivalo lankyti bažnyčios, kad uždraustas tikybos dėstymas mokykloje. Tačiau nepaisant to, Bardišauskas religijos moko toliau ir vertina mokinių žinias. Tad „nusikaltimai“ sovietų valdžiai tikrai „didžiuliai“ ir jo laukia teismas.

1945 m. spalio 26 dieną Vilniuje vyko  Lietuvos TSR kariuomenės Aukščiausiojo karo tribunolo NKVD Teismo posėdis, kur po papildomos apklausos pirmininkaujantis paskelbė nuosprendį –  „kaltas“. Visi  pripažinti pažeidę 58-1a straipsnį ir nuteisti 10 metų su turto konfiskacija ir 5 metams be teisių. Pažymėta, kad nuosprendžio laikas skaičiuojamas nuo suėmimo.

Tragiška kunigo mirtis

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje Baudžiamojoje byloje Nr. P-15634 yra itin svarbus kun. Juozapo Bardišausko mirties liudijimo aktas, parašytas 1951 m. gegužės 27 dieną  Centrinėje ligoninėje Nr. 1 (vietovė nenurodyta). „Mes, žemiau pasirašę Centrinės ligoninės Nr. 1 viršininko pavaduotojas majoras Barinovas, budintis gydytojas Kamenevas ir specdalinio viršininkas Egunovas parašėme aktą apie tai, kad Bardišauskas Juozas, Mato s., g. 1898 m. Romancių k. Kovarsko valsčius, Ukmergės apskritis, Lietuvos TSR, lietuvis, karo tribunolo 1945 10 26 nuteistas pagal straipsnį 58-1a 10 metų, mirė 1951 05 26. Diagnozė: mirė kulkai sužeidus plaučius ir širdį, dėl to nukraujavo“ . Visų trijų parašai ir spaudas.

Tragišką kunigo mirtį paliudijo ir 1949 m. pradžioje suimtas partizanas Vincas Grinkus-Kariūnas. Jį 1949 m. balandžio 19 dieną Karo tribunolas nuteisė 25 metams lagerio, o į Lietuvą grįžo tik 1964 metais. Taišeto lageryje prie Čiuno 44-oji darbo kolona genėjo medžius, rinko šakas. Jau grįžtant į lagerį kun. J. Bardišauskas buvo sustabdytas, jam įsakyta grįžti ir surinkti smulkesnes šakas malkoms. Kunigui vykdant šį nurodymą jis buvo nušautas, nors paženklintos ribos, kurią peržengus šaunama be įspėjimo, kaip yra pasakojęs Vincas Grinkus, kunigas nebuvo pažeidęs.

1990 m. vasario 12 dieną Lietuvos TSR Aukščiausias Teismas peržiūrėjęs bylą „nusikaltėlius“ Bardišauską, Ryboką ir Černaitį reabilitavo.

Įamžinimas Papilyje

Panevėžio vyskupijos kurijos archyve saugomi kun. J. Bardišausko laiškai, teikiantys naujų žinių jo gyvenimo istorijai.

Genovaitė Binkytė gyvenusi Kučgalyje (nuo Papilio 6 km.), pas brolį Petrą Binkį važiavo į Sibirą parsivežti artimųjų palaikų. Iš kunigo J. Bardišausko įkalinimo vietos bendro kapinyno parsivežė žemių. Žemės buvo įdėtos į specialiai parengtą urną. 1989 m. vasarą po iškilmingų šv. Mišių urna su žemėmis lydima gausios procesijos pagarbiai buvo nešama apie Papilio bažnyčią. Atvežtą žemę priglaudė šventoriuje iškastas simbolinis kunigo kapas.  

1989 m. rudenį papiliečiai bažnyčios šventoriuje pastatė akmeninį paminklą su kunigo nuotrauka ir įrašu: „Viską atidaviau žmonėms, Dievui ir Tėvynei. Sibiro kalinys“. Vysk. Juozas Preikšas pašventino paminklą.

Straipsnis parašytas remiantis Panevėžio vyskupijos kurijos, Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis bei autorės užrašytais kunigą pažinojusių atsiminimais.

Nuotraukos iš asmeninio autorės archyvo

© 2010 „XXI amžius“