2010 m. birželio 26 d.
Nr. 49
(1834)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Šventasis Tėvas apie kunigo misijos autentiškumą

Mindaugas BUIKA

Romos Šv. Petro bazilikoje kunigystės
šventimus gavo keturiolika diakonų

Popiežius Benediktas XVI sveikina
naujai įšventintą kunigą

Romos vyskupai laimina
naujuosius kunigus

Kunigų šventinimo akimirkos

Savęs išsižadėjimas – sėkmės garantija

Neseniai užbaigtų Kunigų metų aidu galima laikyti popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimus ir pamokymus naujai įšventintiems dvasininkams. Tai Šventasis Tėvas padarė birželio 20 dieną suteikdamas kunigystės šventimus 14 jaunų diakonų, kurie darbuosis Romos vyskupijoje. Per Šv. Petro bazilikoje vykusias apeigas sakytoje homilijoje jis pirmiausia pažymėjo, kad visa Dievo tauta džiaugiasi naujaisiais sielovadininkais ir deda dideles viltis į jų ištikimą tarnystę. „Bažnyčiai reikia kiekvieno iš jūsų, suvokiančio jums Dievo suteiktą dovaną“, – teigė Popiežius, pažymėdamas nepakeičiamą kunigo vaidmenį vedant žmones į susitikimą su Kristumi, „vieninteliu ir visuotiniu pasaulio Išganytoju“.

Pasak Benedikto XVI, kunigystės sakramente atsiskleidžia Dievo rūpestingas artumas žmonėms. Šį sakramentą priimantis ryžtasi tapti to artumo įrankiu ir kartu parodo savo meilę Kristui ir Bažnyčiai. Svarbi kunigo gyvenimo ir misijos dalis yra „maldoje vis iš naujo atrasti Viešpaties veidą“, nes „tik tas, kuris yra intymiame ryšyje su Viešpačiu, gali būti Jo apimtas, gali Jį nešti kitiems, gali būti Jo pasiuntiniu“. Taigi, buvimas absoliučioje vienybėje su Viešpačiu turi visada lydėti kunigišką tarnystę, ypač pačiais sunkiausiais ir išbandymų kupinais gyvenimo etapais, kada „kitų dalykų atlikimas“ galėtų atrodyti svarbiu prioritetu.

Buvimas vienybėje su Viešpačiu reiškia sekti juo visuose kentėjimuose. Ypač aktuali dienos Evangelijos skaitiniuose perduota Jėzaus pastaba, kad „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Išganytojas dar prideda, kad šis „savęs išsižadėjimas“ paradoksaliu būdu yra garantuotas sėkmės laidas, išsigelbėjimas ir gyvenimo įprasminimas, nes „kas nori išgelbėti gyvybę, tas ją pražudys, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24). Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šis reikalavimas skirtas kiekvienam krikščioniui, o ypač jis aktualus kunigui, artimiausiam Kristaus mokiniui, siekiančiam save sutapatinti su Juo.

Perspėjimas dėl žlugdančios savimeilės

„Kunigystė niekada negali būti būdas siekti saugumo ir garantijų gyvenime arba siekti aukštesnės visuomeninės padėties“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad asmuo, per kunigystę besistengiantis iškelti savo prestižą ar sustiprinti galią, tikrai nesupranta savosios tarnystės ištakų ir prasmės. Toks kunigas ima save populiarinti, pataikaudamas žmonių įgeidžiams: kalba tai, ką šie nori girdėti (nors tai nieko bendro neturi su tikrąja sielovada), stengiasi prisitaikyti prie besikeičiančių madų ir nuomonių. Deja, „praradęs gyvybingą ryšį su tiesa“ dvasininkas netenka pastovumo ir tą patį dalyką „vieną dieną giria, o kitą – smerkia“. Perspėdamas dėl tokio pavojaus, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad kunigas, šitaip suprantantis savo tarnystę, nemyli nei Dievo, nei žmonių, bet tik save patį ir baigia tuo, kad save pražudo.

Tuo tarpu reikia visada prisiminti, kad kunigystė „remiasi drąsa sakyti „taip“ kito valiai“, kuri yra Dievo valia. Ir šis suvokimas bei kasdienis nuolankus įgyvendinimas jokiu būdu nesumenkina kunigo asmeninio savitumo, bet, priešingai, vis labiau priartina prie jo būties ir tarnystės tiesos. Tai ypač svarbu priimti, žinant, kad tik kunigams yra patikėtas didžiojo Eucharistijos slėpinio celebravimas. „Jums yra patikėta Kristaus  atperkamoji auka, jums yra patikėtas Jo kūnas, kuris yra atiduotas, ir kraujas, kuris yra išlietas“, – kalbėjo Šventasis Tėvas šventimus priėmusiems dvasininkams. Dangaus Duonos, kuri tampa „tikruoju gyvybės maistu pasauliui“, laikymas ir laužymas turi kunigo sielą užpildyti „intymia nuostaba, gyvybingu džiaugsmu ir begaline padėka“.

Kaip tik nepaprastos malonės gavimas skleisti nukryžiuoto ir išaukštinto Kristaus meilę pasauliui per kunigo rankas, balsą ir širdį, turi skatinti pašaukimą gavusiojo „bendrą sąmoningumą“, o taip pat savo tarnystę išgyventi su reikiamu „nuoseklumu ir dosnumu“. Popiežius Benediktas XVI tai apibūdino, kaip kunigo „įsipareigojimą Eucharistiniam gyvenimui“, kuris turi būti išgyventas tokiame nuolankume ir atsidavime, kad su Šventosios Dvasios malonės pagalba kunigas taptų labiau panašus į Jėzų Kristų, Amžinąjį Aukščiausią Kunigą. Toks yra kelias, kurį kiekvieno kunigo dvasingumui ir pastoraciniam veikimui nurodo Evangelija ir tai yra „garantuotas kelias tikrajam džiaugsmui rasti“.

Su išbandymų kryžiumi į Prisikėlimo šviesą

Po šv. Mišių susitikęs su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais piligrimais  sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai, popiežius Benediktas XVI tęsė apmąstymus apie Kristaus sekimo „reiklųjį meilės kelią iki kryžiaus“. Kadangi jis yra kelias į išganymą ir savęs išgelbėjimą, todėl jį reikia priimti, kaip „mūsų gerovės viršūnę ir mūsų vilties karūną“, – aiškino Šventasis Tėvas. Pasiremdamas šv. Maksimo išpažinėjo mokymu, jis pastebėjo, kad „imti kryžių reiškia įsipareigoti kovai, kad būtų įveikta nuodėmė, kuri užkerta kelią pas Dievą“. Pagaliau kryžiaus nešimas, tai paklusimas Viešpaties valiai kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, visų problemų, sunkumų ir netgi kentėjimų akivaizdoje.

Tą savo raštuose paliudijo ir šv. Edita Štein, į katalikybę atsivertusi bei vienuole tapusi žydė intelektualė, kuri žuvo Aušvico nacių lageryje Antrojo pasaulinio karo metais. Popiežius Benediktas XVI pacitavo jos raštus, kad ji „buvimą Kristaus sužadėtine suvokia kryžiaus ženkle“. Tas slėpinys jai nušviečia daugelį neaiškumų. Ir šiais laikais daugelis krikščionių pasaulyje, Dievo meilės paskatinti, drąsiai priima kasdienių išbandymų kryžių. Kartais tai žmogiškosios barbarystės akivaizdoje gali pareikalauti ir aukščiausios gyvybės aukos. Šventasis Tėvas meldė, kad kiekvienas turėtų viltį Viešpatyje, kad būtų tikras, jog susitaikęs su savuoju kryžiumi pasieks „Prisikėlimo šviesą“.

Tiek šv. Mišių homilijoje, tiek ir kalbėdamas prieš „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Benediktas XVI meldė Švč. Mergelės Marijos „motiniškos globos naujiesiems kunigams“, kad jie būtų visada „Kristaus ištikimais mokiniais, Dievo Žodžio skelbėjais ir išganymo malonių dalintojais“.

Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas priminė sekmadienį, birželio 20-ąją, minėtą Pasaulinę pabėgėlių dieną, kviesdamas gerbti jų orumą ir teises. Ypač jis nurodė į sudėtingą padėtį Kirgizstane, kur dėl tarptautinio konflikto ir smurto dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti pasitraukti iš savo gimtųjų vietų. Popiežius prašė „tarptautinės bendruomenės pasirūpinti, kad humanitarinė pagalba greičiau pasiektų sugniuždytus gyventojus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija