2010 m. liepos 9 d.
Nr. 52
(1837)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Atliko didžius darbus    

Bronius VERTELKA

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas
ir s. Ona Pranskūnaitė
parodos atidarymo metu

„Pogrindinė spauda iš vyskupo Jono Kaunecko ir s. Onos Pranskūnaitės asmeninių bibliotekų“ – taip pavadinta paroda pristatyta birželio 3-ąją Panevėžio kraštotyros muziejaus filiale Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje. Joje – XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje pogrindyje išleisti leidiniai.

Panevėžio vyskupas J. Kauneckas pažymėjo, jog pogrindinę spaudą spausdino, daugino ir platino nemažai Lietuvos patriotų. Neseniai buvo pažymėtos s. Ados-Benvenutos Urbonaitės, kuri perrašė per 500 knygų, pirmosios mirties metinės. Tokių kaip ši vienuolė buvo daug. Ant padaugintos, dar prieš karą pasirodžiusios vyskupo Kazimiero Paltaroko maldaknygės, kad nekristų į saugumo akis, būdavo užrašoma prieškario data. Vyskupas pažymėjo, kad eiliniai žmonės spaudos iš užsienio negaudavo. Jam pačiam pavykdavo jos išprašyti iš kun. Antano Vaičiaus, kuris ją gaudavo per vyskupą L. Povilonį, nukakdavusį į Romą.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK), ėjusi 1972–1989 metais, nebuvo leidžiama dideliu tiražu: kartais vos 100, daugiausia 1000 egzempliorių. Žinias jai rinkdavo taip: jeigu pats nebūdavo to įvykio dalyvis, apie tai labai atsargiai teiraudavosi kitų.

 LKBK žinias į užsienį turistai išsiveždavo perfotografuotas į mikrofilmus ir įmontuotus net į dantų pastą. JAV jų išplatinimu bei vertimu rūpinosi kun. K. Kuzminskas, kilęs iš Naujamiesčio parapijos. Po pasaulį lietuviškos naujienos pasklisdavo radijo bangomis.

Su s. Ona Pranskūnaite J. Kauneckas susipažino būdamas klieriku. Seminarijoje iš jos gaudavo mašinėle perspausdintų draudžiamų knygų. Iš 53 klierikų J. Kauneckas pasitikėjo 40, todėl per studijų metus neįkliuvo.

Ganytojas pasakojo, jog pogrindinę literatūrą kopijuodavo net Telšių statistikos valdyboje, skaičiavimo mašinų gamykloje. Iš ten gautos knygos kažkodėl dvokdavo žibalu, todėl nenoriai tokias imdavo. Savo gamybos kopijavimo aparatą sukonstravo kun. J. Zdebskis su inžinieriumi Vaičiūnu. Spausdinimo mašinėlių, kad nebūtų įregistruotos valdžios, įsigydavo mokėdami dvigubą kainą.

Mažai kalbėjo s. Ona Pranskūnaitė, nors ji Panevėžyje daugiausia pogrindinių knygų yra perrašiusi. Už sovietinį režimą pašiepiantį ketureilį penkiolikametė buvo suimta ir nuteista 10 metų. Išėjo į laisvę po 4 metų, mirus Stalinui. Vėliau vėl kalinama už sovietinės valdžios „šmeižimą“.

Didžiausias s. O. Pranskūnaitės knygnešys tuomet buvo kunigas J. Kauneckas – jam netgi patikėjo savo buto raktą. Popierių panevėžietė pirkdavo Minske ar Rygoje. Sunkaus ir rizikingo darbo prisiminimas – išsukioti pirštų sąnariai. Ji priversta vilkėti vyriškus marškinius, o kartais ir sagą sunku atsegti. S. O. Pranskūnaitė parodė praktiškai, kaip buvo įrišamos knygos. Jos būdavo tokios patvarios, kad dviem rankomis neįstengdavo perplėšti. Kokio tvirto būdo buvo s. O. Pranskūnaitė tardymo ir teismo metu, susirinkusieji muziejuje sužinojo iš perskaitytų jos bendražygės užrašų ištraukų.

Mokytoja pensininkė iš Naujamiesčio Veronika Žilienė pasakojo, jog perrašinėjant knygas mašinėle jos ramybę saugodavo kieme pririštas vilkšunis. Padarė taip, kad nesigirdėtų mašinėlės kalenimo. Vyras į partiją įstojo, kad nekiltų įtarimo. Kas perrašyta, slėpdavo bičių aviliuose prie korių. Nežinojo pavardžių tų, kurie ateidavo pasiimti ar kuriems pati pristatydavo. Dirbdama mokytoja, V. Žilienė 10 metų perrašinėjo draudžiamas knygas.

Atėjusieji į muziejų dar ilgai nesiskirstė, bendravo su vyskupu ir s. O. Pranskūnaite, vaišinosi kaimišku sūriu ir namine rugine duona, gurkšnojo arbatą.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija