2010 m. liepos 14 d.
Nr. 53
(1838)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Antilietuviški antausiai ir akibrokštai

Gintaras Visockas

Kovo 11-ąją, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, oficialiuose valstybės renginiuose pasigedome rusų tautinės mažumos atstovų. Dauguma Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų iškilmingai žygiavo Gedimino prospektu, simboliškai pagerbdamos svarbiausią ir reikšmingiausią mūsų tautos šventę. Kovo 11-ąją Vilniaus gatvėmis žygiavo latviai, estai, žydai, graikai, armėnai, čečėnai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, baltarusiai... O štai rusų organizacijų atstovų ir jų vėliavos Gedimino prospekte tądien nematėme. Šis Lietuvos rusakalbių akibrokštas anuomet nebuvo bent kiek griežčiau įvertintas. Suprask, tai – tik atsitiktinumas ar tiesiog buitinis nesusipratimas. Girdi, įžvelgti čia Kremliaus intrigų ar nepagarbos Lietuvos valstybingumui nederėtų.

Žinoma, skubotų vertinimų būtina vengti. Tačiau netrukus po Kovo 11-osios iškilmių Lietuvoje rusų kalba leidžiamame laikraštyje „Litovskij kurjer“ pasirodė publikacija „Rusų Lietuvoje nėra?“, kuri tarsi paaiškina, kodėl rusakalbių nebuvo Kovo 11-osios eitynėse. Keli „Litovskij kurjer“ kalbinti rusų tautybės žmonės, sprendžiant iš publikacijos konteksto – ne eiliniai, atsakė kategoriškai: „Argi tai šventė. Mums – ne“, „politinėse intrigose mes nežaidžiame“, „tai – farsas, ir mums žygiuoti greta – gėda“. Tąsyk niekas irgi neatkreipė dėmesio į šią publikaciją. Esą laikraštis čia niekuo dėtas. Leidinio žurnalistai tiesiog atspindi žmonių nuotaikas.

Gal ir taip. Tačiau kovo 18-ąją rusų kalba leidžiamame leidinyje „Ekspres nedelia“ pasirodė Jurijaus Dolinskio komentaras, kuriame kritikuojamas Lietuvos sprendimas į Kovo 11-osios iškilmes pasikviesti imperinę Kremliaus politiką kritikuojantį britų žurnalistą, politologą Edvardą Luką bei buvusį Rusijos disidentą Sergejų Kovaliovą. Sakysite, ir vėl atsitiktinumas?

Dažnai pasikartojantys atsitiktinumai byloja apie dėsningumus. Apie negražius dėsningumus. Mat po šių antilietuviškų akibrokštų buvo viešai surengta ir mums svetima, nepriimtina sovietinių veteranų eisena, ir džiaugsmingai paminėtos Rusijos dienos, beje, tarsi specialiai birželio mėnesį, kada Lietuva pagerbia sovietinės okupacijos ir masinių tremčių aukas.

Antilietuviški antausiai skaldomi ir toliau. Birželio 18–20 dienomis Klaipėdoje intensyviai dirbo Rusijos tautiečių konferencija. Oficialus tikslas – aptarti per pastaruosius du dešimtmečius nueitą Lietuvos rusų bendruomenės kelią. Tačiau plušėta ne Lietuvos labui. Uostamiestyje tądien vyravusios tendencijos nerimą kelti turėtų kiekvienam Lietuvos piliečiui bei valdžios atstovui, kuriam dar rūpi reali šalies nepriklausomybė bei stabilumas.

Nepagarbą Lietuvai, Lietuvos ignoravimą bei Lietuvos menkinimą buvo galima įžvelgti beveik kiekviename tos konferencijos žingsnyje. Jų pakvietime, kviečiančiame į „respublikanskaja konferencija rossijskih sootečestvennikov“, apie Lietuvą neužsiminta nė žodeliu. Parašyta tik tiek, kad Rusijos tautiečių konferencija rengiama Klaipėdoje. Tarsi Klaipėda būtų rusiškas miestas, o Klaipėdos kraštas būtų Rusijos gubernija, turinti tokį pat statusą kaip Pskovo ar Novgorodo gubernijos.

Beje, klaipėdietiškas pakvietimas savo subtiliai pateiktomis šovinistinėmis tendencijomis labai priminė ir birželio 13-osios pakvietimą į Vilniuje rengtą Rusijos dienos šventę. Be abejo, jokios rusiškos šventės neturėtų būti organizuojamos Lietuvoje birželio viduryje. Birželio mėnuo Lietuvai – okupacijos sukaktis. Tad jau vien dėl šios priežasties būtent rusiškų linksmybių nei Vilniuje, nei Klaipėdoje neturėtų būti. Antra, kvietimas į Rusijos dieną, kaip ir į Klaipėdos konferenciją, sukonstruotas vėlgi itin išradingai.

Rusijos diena organizuojama Vilniuje, Vingio parke, jos organizatoriai – Lietuvos rusų nevyriausybinės organizacijos, remiamos Rusijos Federacijos ambasados... Žodžio Lietuva tame kvietime ir vėl nėra.

Klaipėdos konferencijoje buvo bandoma priimti rezoliuciją, raginančią iš Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininko pareigų pašalinti Mahirą Gamzajevą. Kuo Klaipėdoje posėdžiavusiems rusams, akylai prižiūrimiems Rusijos ambasados Lietuvoje nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos departamento vadovo Sergejaus Nikolajevo, neįtiko TBT pirmininkas M. Gamzajevas? Pasirodo, Lietuvos rusakalbiai labai įsižeidė, kai TBT pirmininkas M. Gamzajevas susitikime su šalies premjeru Andriumi Kubiliumi balandžio 30-ąją pasakė, kad Lietuvai nebūtinos lenkiškos bei rusiškos mokyklos. TBT vadovo M. Gamzajevo įsitikinimu, tokia padėtis trukdo lenkų ir rusų bendruomenėms deramai integruotis į Lietuvos visuomenę. Ar šiuose žodžiuose nėra tiesos?

Lietuvos TBT pirmininkas M. Gamzajevas, beje, savo ištikimybę Lietuvai įrodęs konkrečiais darbais dar Atgimimo pradžioje bei gūdžiomis 1991-ųjų sausio ir rugpjūčio dienomis, pasakė akivaizdžią tiesą. Visose demokratinėse, civilizuotose šalyse tautinės mažumos valstybinėse mokyklose bei valstybiniuose universitetuose mokosi ne gimtąja, o tos šalies, kurioje gyvena, kalba. Tokių privilegijų, kokias turi lenkai ir rusai Lietuvoje, nėra niekur kitur pasaulyje. Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys rusai ir lenkai mokosi ne rusų ir lenkų kalbomis, bet angliškai, vokiškai, daniškai. Ir ten gyvenantiems lenkams bei rusams nekyla prieštaringų minčių, esą Vašingtonas, Berlynas ar Kopenhaga galbūt juos diskriminuoja. Jei vis dėlto norima turėti mokyklų ar universitetų gimtąja kalba, tautinės mažumos tose šalyse gali nekliudomos steigti privačias mokymosi įstaigas. Bet tautinėms mažumoms ten nė mintis nekyla reikalauti milžiniškų finansinių įplaukų iš valstybės biudžeto.

Tuo tarpu lenkai ir rusai Lietuvoje siekia išskirtinių teisių bei privilegijų. Atvirai kalbant, dėl demonstratyvaus pataikavimo lenkams ir rusams Lietuva netiesiogiai diskriminuoja kitas savo tautines mažumas. Juk mokyklomis savo gimtąja kalba Lietuvoje džiaugtųsi ir ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai, armėnai, graikai, moldavai... Jei Lietuva siekia būti „šventesnė už patį popiežių“, tada steikime mokyklas visoms tautinėms mažumoms. Pragmatiškas TBT vadovo M. Gamzajevo pasiūlymas atsisakyti lenkiškų ir rusiškų mokyklų kaip sovietinio relikto tikrai vertas dėmesio bei palaikymo.

Deja, aktyviai skatinami Rusijos emisarų Klaipėdoje posėdžiavę rusai jau intensyviai kuria planus, kaip M. Gamzajevą išstumti iš TBT vadovo pareigų. Prieš TBT pirmininką M. Gamzajevą nukreiptos rezoliucijos projekto tonas – itin piktas, įžūlus, užgaulus. Esą tas pasiūlymas dėl mokyklų panaikinimo tėra „asmeninė M. Gamzajevo nuomonė“, esą toks požiūris tėra „siauras konservatyvus ir nacionalistinis“, esą tokiai minčiai „nepritaria Lietuvos tautinės bendrijos“. Pareiškimo projekte taip pat klausiama, kaip tokie žmonės kaip M. Gamzajevas iš viso gali vadovauti Tautinių bendrijų tarybai. O juk į tarybą jis buvo išrinktas demokratiškai, balsų dauguma, be to, tautinių bendrijų veikloje jis nėra naujokas. Tautinių bendrijų kūrimo reikalams jis atidavė daugiau nei dvidešimt metų.

Faktas, kad Rusijos tautiečių konferencijoje Klaipėdoje itin aktyviai dalyvavo Rusijos ambasados Lietuvoje ir Rusijos URM vadovai, leidžia manyti, jog šiandieninis Kremlius nėra patenkintas Lietuvos rusų laikysena. Be abejo, Kremlius siekia, jog Lietuvos rusakalbiai savo nelojalumu nė kiek nenusileistų Estijos ir Latvijos rusakalbiams, kurie, pavyzdžiui, itin aršiai smerkė raudonojo partizano Vasilijaus Kononovo teismą Rygoje ar sovietinio kario paminklo iškėlimą iš Talino centro. Prieš TBT pirmininką M. Gamzajevą nukreipta rezoliucija – tai dar vienas klastingas Kremliaus žingsnis, dar vienas antilietuviškas antausis. Juo greičiausiai bandoma išsiaiškinti Lietuvos visuomenės reakciją: ar lietuviai gins jų interesus ginantį M. Gamzajevą. Todėl Lietuvos politikai, Lietuvos žiniasklaida ir Lietuvoje gyvenantys estai, latviai, azerbaidžaniečiai, armėnai, bulgarai, graikai, totoriai, libaniečiai, žodžiu, visos tautinės mažumos, turėtų pasipriešinti destruktyviems antilietuviškiems išpuoliams. Kremliui šiandien itin neparanku, kad Lietuvos tautinėms mažumoms vadovautų principingas, drąsus ir, svarbiausia, Lietuvai, o ne Rusijai lojalus žmogus.

O kol kuriamos intrigos dėl TBT pirmininko M. Gamzajevo pašalinimo, Lietuvos rusakalbiai jau siekia, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasirašytų įstatymo, numatančio teisinę atsakomybę už sovietų ar fašistų rengtų agresijų neigimą. Mat Lietuvos rusų sąjungai priklausantys uostamiesčio savivaldybės tarybos nariai Viačeslavas Titovas ir Jurijus Šeršniovas jau atvirai neigia 1940 metų birželio mėnesį įvykdytą Lietuvos okupaciją, o Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą traktuoja kaip veiksmą, kuris atitinka visas 1940-ųjų tarptautinės teisės normas. Tiesa, Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas Sergejus Dmitrijevas dar vengia atvirai ir aiškiai prabilti, ar tai yra visos partijos pozicija, ar tik dviejų jos narių nuomonė. Komentuodamas šių Rusų sąjungos narių kreipimąsi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Dainius Žalimas pabrėžė, jog tokius pat argumentus kartais išsako ir Rusijos užsienio reikalų ministerija. Teisininko įsitikinimu, tai byloja, jog V. Titovas ir J. Šeršniovas, darydami šiuos pareiškimus, nėra lojalūs Lietuvai.

Taiklūs ir teisingi D. Žalimo pastebėjimai. Tiesa, panašų klausimą būtų galima pateikti ne tik V. Titovui ar J. Šeršniovui, bet ir, sakykim, šiandieninei premjero A. Kubiliaus visuomeninei patarėjai Tatjanai Michniovai. Savo tylėjimu ji tarsi ir pritarė minčiai, esą Lietuva 1940-aisiais savo noru prisijungė prie SSRS. Kita vertus, ši moteris – viena iš tų (kartu su Jelena Berežok), kurios kritikavo M. Gamzajevo pasiūlymą atsisakyti sovietinio relikto – lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Ši moteris aktyviai dalyvavo Klaipėdos konferencijoje. Nepaisant šios aplinkybės premjeras A. Kubilius ją vis dar traktuoja kaip savo pagalbininkę. Įdomu, kokių patarimų ji gali pateikti mūsų vadovams?

Kol ši publikacija buvo ruošiama spaudai, kai kuriuose rusų kalba leidžiamuose internetiniuose portaluose pasirodė dar keletas publikacijų, kuriose kritikuojama begėdė Lietuva, skriaudžianti rusų tautybės žmones, bei puolamas M. Gamzajevas, nuolat primenantis, kad tautinės mažumos Lietuvoje turi ne tik teises, bet ir pareigas. Štai Rusijos tėvynainių asociacijos  Lietuvoje prezidentui Valentinui Meščeriakovui ypač nepatinka TMT pirmininko M. Gamzajevo pastaba, jog Lietuva, neturėdama realios etninės politikos, šį labai svarbų barą atiduoda priešams į rankas. Ši M. Gamzajevo pastaba V. Meščeriakovui nepatinka būtent todėl, kad nedraugais įvardinami tie, kurie netrukus dirbs Vilniuje statomuose Maskvos namuose... Naudojantis proga būtina pabrėžti, jog V. Meščeriakovas – būtent tas rusas, kuris save viešai vadina imperijos žmogumi ir mano, kad dėl 1991-ųjų sausio 13-osios aukų kaltas Sąjūdis, bet ne sovietiniai tankai.

Žodžiu, Lietuvoje dedasi keisti dalykai. Lietuvos rusai demonstratyviai nedalyvauja šių metų Kovo 11-osios iškilmėse, užtat demonstratyviai susirenka į akivaizdžiai antilietuviškas konferencijas, kurpia akivaizdžiai antilietuviškas rezoliucijas. O Lietuvos valstybė apsimeta, kad nieko nemato, nepastebi, negirdi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija