Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Viešpaties balsas išgirstamas vidinėje tyloje

Mindaugas BUIKA

Sulmonos gatvėse – Šventojo Tėvo atvaizdai

Popiežius Benediktas XVI laimina jį pasitinkančius miesto gyventojus

Popiežiaus šv. Celestino V (Petro Moroniečio ) relikvijos

Šventumas nepraranda patrauklumo galios

Popiežius Benediktas XVI, pagerbdamas savo pirmtako šventojo Celestino V (1209–1296) atminimą, mokė apie vidinės tylos ir susitelkimo svarbą Dievo balso priėmimui. Šventasis Tėvas apie tai kalbėjo  liepos 4-ąją, lankydamasis Italijos centrinio  Abrucų regiono Sulmonos mieste. Šis vienos dienos pastoracinis vizitas buvo skirtas šv. Celestino, popiežiumi išrinkto benediktino vienuolio, kuris po penkių mėnesių pontifikato 1294 metais pats savo sprendimu atsistatydino, 800-ųjų gimimo metinių minėjimui. Plačiau nesigilindamas į tas sudėtingas istorines aplinkybes, kuriomis senas vienuolis atsiskyrėlis netikėtai buvo išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą ir suvokęs nepajėgumą valdyti Bažnyčią iš jo savanoriškai pasitraukė, popiežius Benediktas XVI iškėlė 1316 metais kanonizuoto pirmtako švento gyvenimo bruožus.  „Tai aktualu, kadangi šventumas niekada nepraranda patrauklumo galios, jis neužmirštamas, neišeina iš mados ir bėgant laikui dar labiau suspindi, išreikšdamas žmogaus amžinąjį Dievo troškimą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas Sulmonas centrinėje Garibaldžio aikštėje aukotų šv. Mišių homilijoje.

Kaip tik tokia Dievo paieška pasižymėjo būsimasis popiežius Celestinas V,  žinomas vienuoliniu šv. Petro Moroniečio vardu, kuris dar būdamas 17-metis jaunuolis tapo benediktinu, o vėliau pasirinko eremito (atsiskyrėlio) gyvenimą Sulmonos apylinkių kalnuose. Tai užtikrino vidinio dialogo su Dievu didesnę galimybę ir atvedė į tą šventumo tobulumą, kuris išgarsino jį visose apylinkėse, darė gilų įspūdį ir jį Popiežiumi išrinkusios Kardinolų konklavos nariams.

Šis susikaupimo bruožas aktualus ir mūsų dienoms, nes „mes gyvename visuomenėje, kurioje kiekviena erdvė, kiekvienas laiko momentas atrodo „užpildytas“ gausių iniciatyvų, aktyvumo, garsų, todėl dažnai nelieka laiko išklausyti ir pasikalbėti“, – sakė Benediktas XVI. Jis paragino tikinčiuosius susikurti vidinę ir išorinę tylą, nes tada „galime girdėti ne tik Dievo balsą, bet ir balsą tų, kurie yra šalia mūsų, balsą artimo žmogaus“. Kitas svarbus švento gyvenimo aspektas, kuris buvo ryškus šv. Celestino V veikime ir yra svarbus dabarčiai, – atsakingas Dievo malonės priėmimas. Dievas laukia, kad kiekvienas savo gyvenime pastebėtų grožį ir gėrį, kuris būtų pripažintas kaip Jo malonė. „Dėl to mes turime būti dėmesingi, visada laikyti atviras „vidines akis“, mūsų širdies akis, – mokė Šventasis Tėvas. – Ir jeigu mes Dievą išmoksime pažinti Jo begaliniame gerume, tada su nuostaba galėsime pastebėti savo gyvenime – kaip tai darė šventieji – Dievo buvimą šalia mūsų, kuris  visada geras ir kuris skatina: „išlaikyk tikėjimą manimi“.

Priminęs to sekmadienio liturgijoje skaitytą ištrauką iš šv. Pauliaus laiško Galatams apie kryžiaus reikšmę: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man  yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“ (Gal 6, 14), Popiežius sakė, jog tai taip pat svarbi ir šv. Celestino V dvasinio portreto dalis. Kryžiaus buvimas šventojo gyvenimo centru padėjo jam geriau suvokti nuodėmę ir Dievo gailestingumą. Dėl to popiežius Celestinas V įsteigė specialius atlaidus, kuriuos jo inauguravimo dieną Akvilos katedroje, rugsėjo 28-ąją, galima bendromis sąlygomis gauti iki šiol. Kreipdamasis į pamaldose Sulmonoje dalyvavusius kunigus popiežius Benediktas XVI ragino juos būti „patikimais susitaikymo su Dievu gerosios naujienos liudytojais, padedant šiandienos žmogui suvokti nuodėmės ir Dievo atleidimo esmę“.

Dialogas su Dievu – tiesos garantas

Po šv. Mišių sukalbėjęs su pamaldose dalyvavusiais 25 tūkstančiais tikinčiųjų sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldą,  Šventasis Tėvas prie pietų stalo susitiko su Abrucų regiono vyskupais, o paskui pašventino Sulmonoje įkurtus Kunigų senelių ir ligonių namus, pavadintus Benedikto XVI vardu, ir susitiko su miesto apylinkėse esančio sustiprinto saugumo kalėjimo delegacija: viršininku, kapelionais, prižiūrėtojais ir grupe kalinių. Tęsdamas vizito programą Popiežius nuvyko į Sulmonos katedrą, kurioje susitelkė adoracijoje prie Švč. Sakramento, pasimeldė prie kriptoje saugomų šv. Celestino V ir šv. Panfilijaus palaikų bei pasakė kalbą šventovėje jo laukusiems gausiems diecezijos jaunimo atstovams.

Susitikimas prasidėjo dviejų jaunų žmonių – Frančeskos ir Kristiano – įžanginiu žodžiu, kuriame jie prisiminė Šventojo Tėvo mokymą pasaulinėse jaunimo dienose ir išsakė jaunimo rūpestį dėl neaiškios ateities, kurią bando formuoti skleidžiamos „melagingos vertybės ir iliuzijų kupini gyvenimo modeliai“.

Pasidžiaugęs jaunųjų katalikų svariomis įžvalgomis, ypač istoriniais prisiminimais apie jų krašto šventąjį Petrą Moronietį (Celestiną V), Šventasis Tėvas pabrėžė, kad be atminties nėra ateities. Istorija yra gyvenimo mokytoja – tai bažnyčia turi akcentuoti mūsų konsumistinėje kultūroje, kurioje dėmesys gana paviršutiniškai sutelkiamas į dabartį, o  prasmingas praeities suvokimas dažnai visai prarandamas. O šios pamokos yra svarbios ypač tikėjimo atžvilgiu, kadangi praeityje siekti savo vietos visuomenėje buvo sunkiau, bet žmonės kliovėsi tuo, kas visus vyrus ir moteris tikrai daro turtingais – būtent tikėjimu ir moralinėmis  vertybėmis. Tai yra tikrasis turtas, kuris kuria asmenybes ir įgalina pilietinį sambūvį.

Nurodydamas į šv. Celestino V, kaip maldos ir Dievo žmogaus pavyzdį, Popiežius pabrėžė, kad tikroji malda nėra svetima tikrovei ir pamaldumas nėra pasitraukimas iš gyvenimo realybės. „Priešingai, dialogas su Dievu yra tiesos garantas – tiesos savęs ir kitų atžvilgiu – taigi, užtikrina laisvę“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis ragino jaunuosius katalikus klausyti Dievo Žodžio liturgijos skaitiniuose, patiems susipažįstant su Evangelija, nes tai padės išvengti tuščio išdidumo, prieštaringumo, potraukio trumpalaikėms maldoms ir ėjimo pasroviui. Malda ir asmeninis kontaktas su Dievu yra atsakymas į jaunuolių Benediktui XVI iškeltą klausimą: „kaip būti pasaulyje, bet ne pasaulio?“ Tai reiškia širdimi ir protu būti Dievo akivaizdoje adoruojant Eucharistiją, medituojant Šventąjį Raštą, dalyvaujant rekolekcijose. „Visa tai neatskiria mūsų nuo gyvenimo, bet padeda būti savimi kiekvienoje aplinkoje, būti ištikimam Dievo balsui, kuris kalba mūsų sąžinėms, būti laisviems nuo laiko sąlygotumo“, dar kartą patvirtino popiežius Benediktas XVI.

Jis kvietė jaunimą būti visiškai užkariautiems Kristaus ir žengti šventumo keliu. Paliesdamas klauzūrinės vienuolystės klausimą, Šventasis Tėvas pastebėjo, jog tai gali atrodyti, kaip bėgimas nuo atsakomybės, tačiau iš tikrųjų vienuolinis gyvenimas visada yra bendruomenės tarnystėje ir atviras kitiems. Vienuolynai „yra dvasinio gyvenimo oazės ir tos versmės, iš kurių gali gerti visi. Vienuolės negyvena dėl savęs, bet dėl kitų, dėl Bažnyčios ir visuomenės gerovės“, šiam reikalui atiduodamas savo energiją per Dievo veikimą, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Sekimas Kristumi ne tik vienuolystėje ir kunigystėje, bet ir pasaulietiniame gyvenime gali būti sunkus, bet to vertas labiau nei bet kas, nes leidžia suprasti, jog „Dievas yra begalinė Meilė: vienintelis, kuris pasotina mūsų širdį“, baigdamas pokalbį drąsino Šventasis Tėvas jaunus žmones.

© 2010 „XXI amžius“