2010 m. liepos 21 d.
Nr. 55
(1840)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Dailininkės gyvenimą byloja jos paveikslai

Dr. Aldona Kačerauskienė

Dailininkės sūnus Andrius
pagrojo mamos mėgtų melodijų

Birželio 19 dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje atidaryta pomirtinė Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010) tapybos darbų paroda. Dailininkė, sukūrusi per pusantro šimto paveikslų, mirė balandžio 7 dieną, eidama devyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Šiai parodai sūnus Andrius Pleškūnas atrinko 36 paveikslus, nutapytus 1958–2010 metais. Autorė tapė iki pat mirties. „Natiurmortas“, „Palangos bažnyčios vargonininkas E. Jucevičius“, „Inžinierius A. Stankevičius“ sukurti arba baigti šiais metais.

Atidarant parodą, J. Pleškūnienės mokinys menotyrininkas Vytautas Paliukaitis teigė, kad tokius paveikslus nebūtų gėda eksponuoti bet kokioje pasaulio meno galerijoje. Menotyrininkas eksponuojamus paveikslus suskirstė į portretus ir peizažus. „Portreto žanre J. Pleškūnienė lieka ištikima savo koncepcijai – į pirmą planą iškyla vidinis žmogaus grožis ir intelektas“, – sakė V. Paliukaitis. Asmenybės vertybes paryškina paveikslo fonas. Vilniaus arkivyskupas, tremtinys Julijonas Steponavičius nutapytas šalia Šv. Kristoforo skulptūros (autorius prof. Antanas Kmieliauskas), už Telšių vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus švyti monstrancija, prof. kun. Alfonsas Lipniūnas, kurį autorė gerai pažinojo, nutapytas Vilniaus fone – nesunkiai atpažįstame sostinės šventoves, o Šv. Jonų bažnyčia, kurioje kun. A. Lipniūnas vokiečių okupacijos metais sakė garsiuosius pamokslus, išsiskiria ryškiausiai. Žavi J. Pleškūnienės nutapytų artimų ir tolimų giminaičių portretai: tėvai, sūnus Andrius, Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro solistas, vyras skulptorius Vladas Pleškūnas, giminaitis rezistentas Mykolas Mačiokas ir jo žmona tremtinė. Dažname peizaže ryškus sakralinis motyvas („Anykščių miestelis“, „Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia“).

J. Pleškūnienė paveiksluose paliko dalelę savo asmenybės: pasaulėžiūros, dvasinių vertybių, to, kas jai visą gyvenimą buvo brangu. Dailininkės asmenybę padeda suvokti sūnaus Andriaus fotografijų stendas. Štai 1929 metais Kybartuose tarp Pirmąją Komuniją priimančių mergaičių, Gaulės (Luokės vlsč.) mokyklos pastatas, kur Janina Mačiokaitė mokytojavo, buvo vieno skyriaus vedėja. Mokinius ji auklėjo katalikiška dvasia, mokykloje buvo įrengusi altorėlį. Gegužės mėnesiais vykdavo gegužinės pabaldos, susirinkdavo daug jaunimo. Keičiantis santvarkoms ir valdžioms įsakius nukabinti kryžių, mokykloje mokytoja Mačionkaitė nupiešė kryžių ant sienos ir rytais prieš pamokas vaikus mokė kalbėti maldą: „Teikis atsiųsti, Dieve, Šventosios Dvasios dovanų ir palaiminti mūs sielas Tavęs pažinimui“. Vėliau sužinojo, kad buvo įrašyta į sąrašus antrajam trėmimui į Sibirą. Štai istorikams itin svarbi fotografija, kur ji kartu su studentais ateitininkais, kun. A Lipniūno suburtais į Nukentėjusių nuo okupacijų šelpti organizaciją; štai 1995 m. Juodkrantėje ją kalbina tuometinis ateitininkų vadovas prof. Arvydas Žygas.

„Daugelyje paveikslų J. Pleškūnienė iškyla kaipo dvasiškai turtinga asmenybė, gyvai jaučianti ryšį su gimtuoju kraštu, jos žmonėms ir kultūra“, – dar sovietmečiu rašė menotyrininkė Marija Kuodienė.

Parodos atidarymas – tai dvasios atgaiva J. Pleškūnienės kūrybos gerbėjams. Sūnus Andrius pagrojo mamos mėgtų melodijų, gera bičiulė poetė M. Pranckūnienė paskaitė savo kūrybos eilėraščių, buvę mokinai prisiminė jos teisingumą, reiklumą, o kartu ir meilę žmonėms. Paskui visi pasimeldė už dailininkės laimingą amžinybę, sugiedojo Tautos giesmę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija