2010 m. rugsėjo 3 d.
Nr. 64
(1849)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Naujų leninų paieškos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje vėl pradėtos kurstyti aistros dėl Algirdui Mykolui Brazauskui (AMB) tariamai neparodytos pagarbos, kai karstas su jo palaikais nebuvo įleistas į Arkikatedrą, ir svarstymai, kaip įamžinti A. Brazausko atminimą, kokius miestus, gatves, aikštes ir tiltus pavadinti jo vardu, kur statyti jam skirtus biustus ir paminklus. Kodėl vyksta tokia abejotina kampanija – juk su AMB vardu siejasi daug prieštaringų istorijų: ir skandalingas Draugystės“ privatizavimas, ir kitos panašios istorijos. A. Brazauskas mėgo imtis gigantiškų projektų įgyvendinimo – štai garsieji Valdovų rūmai virto „amžiaus projektu“. Jų statybai jau išleista apie 350 milijonų litų, o rūmai dar neįrengti. A. Brazausko ir jo įpėdinio G. Kirkilo vyriausybės išleido didžiules sumas prestižinių pastatų, sporto arenų, stadionų statybai, todėl valstybės biudžeto rezervas liko tuščias. Šiuo metu Lietuvą krečia ekonominė krizė, biudžetas pustuštis, ir vėl svarstoma, kokius mokesčius nuo Naujųjų metų didinti – gyventojų pajamų ar PVM.

O štai kai kurie socdemai svarsto, kokį miestą būtų galima pavadinti Brazausko vardu, kokius tiltus, gatves ir aikštes pavadinti „didžiojo vado“ vardu. Kažkokia fantasmagorija, puota maro metu.

A. Brazauskas nebuvo ypatingas valstybės vadovas. Jis priklausė iš komunistinės nomenklatūros iškilusių Rytų Europos vadovų plejadai – kaip S. Miloševičius, V. Mečiaras ir kiti  panašūs veikėjai. Serbijoje neregėtai pralobo itin galinga Miloševičiaus šeima. Ir Brazauskų šeimos istorija primena Miloševičių šeimos suklestėjimą. Pralobo ir kiti lietuviškosios komunistinės nomenklatūros bosai – P. Vojeika, M. Gusiatinas, R. Stonys ir panašūs į juos. Tačiau didžioji piliečių dalis gyvena kukliai – net 30 proc. Lietuvos gyventojų jau atsidūrė žemiau skurdo ribos. Tai kaip suprasti tokį Brazausko garbinimą? Prisimename sovietmetį ir „proletariato vado“ V. Lenino garbinimą, šio lyderio kultą. Naujųjų leninų paieškos – klaidingas kelias. Juo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pasuko Serbija, vėliau susidūrusi su didžiulėmis problemomis. Šiuo metu  panaši padėtis Nepale, kur garbinami komunistų lyderiai, nors jų pažadai atvesti žmones į „šviesų rytojų“ nevykdomi.

P er paskutinius du dešimtmečius pokomunistiniuose kraštuose  įvyko daug permainų. Kai kurios valstybės tapo demokratinėmis, jose įvykdytos pažangios reformos, susikūrė pilietinė visuomenė. Kitos valstybės tapo oligarchinėmis: jose egzistuoja luominė visuomenė ir klesti korupcija, melas ir klasta. Pokomunistinių šalių politinę ir ekonominę raidą nagrinėjantis rašytojas ir politikos apžvalgininkas Anatolis Livenas bei jo brolis istorikas Dominikas Livenas teigia, kad prasta padėtis susiklostė tuose kraštuose, kuriuose įvykdytos nesėkmingos ekonominės reformos ir didžiulę įtaką išlaikė komunistinės nomenklatūros klanai. Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Rytų Europos valstybės, susiduria su didžiulėmis problemomis. Todėl norint pasiekti esminių permainų būtina susijungti visoms pažangioms pilietinėms jėgoms – tiek pilietiniams judėjimams, tiek pažangiems politikams. Žinoma, tam trukdo kelios priežastys – pirmiausia žmogiškasis faktorius – kai skirtingi politikai ir visuomenės veikėjai dažnai riejasi dėl smulkmenų, be to, vis iškyla ir hierarchijos klausimas, vyksta kova dėl įtakos sferų. Be to, į įvairius pilietinius judėjimus infiltruojami oligarchinių struktūrų bei kitokių klanų agentai, kurie daro įtaką šiems judėjimams ir stengiasi juos skaldyti iš vidaus. Kitų šalių patirtis rodo, kad reikia užmiršti rietenas bei ambicijas ir siekti esminių permainų. Štai Rusijoje jau jungiasi įvairių pakraipų opozicinės jėgos. Lietuvių kilmės Rusijos istorikas Ilja Budraitskis pastebėjo, kad tik pagrindinių opozicinių jėgų susijungimas gali sudaryti sąlygas demokratijos atkūrimui Rusijoje. I. Budraitskis teigia: „Siauri, bet įtakingi valdantieji sluoksniai išlaiko savo įtaką tik todėl, kad opozicija ir ją palaikantys piliečiai ilgai buvo susiskaidę. Bet šiuo metu padėtis keičiasi. Skirtingų pakraipų opozicijos judėjimai jungiasi bendrai veiklai. Į masinius mitingus, demonstracijas susirenka jau ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Ir opozicijos akcijose regime vis daugiau jaunų veidų“. Per pastaruosius kelerius metus į Rusijos opozicijas gretas įsiraukia vis daugiau jaunimo. Be to, daug aktyvių jaunuolių kuria stiprias, prieš Kremliaus režimo valdymą pasisakančias struktūras – kuriasi stiprūs antifašistų judėjimai (kaip atsvara prokremliškiems „Naši“, „Molodaja gvardija“ judėjimams ir pogrindinėms fašistų grupuotėms).  Po 2000 metų Rusijoje  įsigalėjo KGB-FSB struktūros ir tai smarkiai pakenkė šiai valstybei. Ir Lietuvoje komunistinių veikėjų ir KGB klanų įsigalėjimas  pakenkė tiek ekonomikai, tiek normaliai politinei raidai.

Kodėl Lietuvoje sudaromos sąlygos atvirai garbinti  komunistų lyderius? Juk, sakysime, kaimyninėje Lenkijoje neįmanoma situacija, kad prasidėtų  komunistinių laikų Lenkijos vadovo V. Jeruzelskio garbinimo kampanija. Lietuvos visuomenėje ir viešojoje erdvėje išliko prisitaikėliškumo sindromas. Dalis politikų, visuomenės veikėjų ir žurnalistų atvirai garbina komunistinę nomenklatūrą, kita dalis užmerkia akis ir dedasi to nepastebintys, nes bijo įtakingų komunistinės nomenklatūros veikėjų. Ir tik nedidelė politikų, visuomenės veikėjų ir žurnalistų dalis atvirai sako tiesą ir ryžtingai kovoja su pragaištinga komunistinės-kagėbistinės nomenklatūros klanų įtaka. Dar viena su tuo susijusi ir aktuali tema – Lietuvoje plintančios fariziejiškumo apraiškos. Kai kurie politikai ir pareigūnai dėl akių vaikšto į bažnyčią, meldžiasi, o išėję iš bažnyčios meluoja, sukčiauja ir apvaginėja tautą.

Mūsų visuomenė dar gerokai suskaidyta. Jei dalis žmonių linksta į pilietinės visuomenės kūrimą, tai kita dalis dar lengvai apkvailinama. Yra didelis skirtumas, kas Lietuvoje nugalės – minia ar bendruomenė. Minia galima manipuliuoti ir ją lengvai valdyti, o bendruomenė – tai ryžtingų ir savarankiškų žmonių sambūris. Filosofas Antanas Maceina savo raštuose teigė: „Minia visada yra tikriausias ir geriausias laukas antikristo karalystei kurtis ir klestėti. Minia yra akla antikristinei dvasiai, nes ji pajėgia regėti tik šios dvasios kaukę, bet nepajėgia atskleisti jos turinio. Ir juo labiau žmonija virsta minia, tuo labiau joje įsigali Antikristas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija