2010 m. rugsėjo 3 d.
Nr. 64
(1849)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Romoje aplankyti lietuvių vyskupų kapai

A. Jokūbaitis prie vyskupų
P. P. Būčio MIC, P. Brazio,
kun. K. Reklaičio ir J. Vaišnoros kapo

Birželio mėnesį teko lankytis Austrijos sostinėje Vienoje, Italijoje gėrėtis Florencija, Venecija, Neapoliu, Kaprio sala, Vatikano Šv. Petro bazilikoje pabūti prie šv. Petro ir popiežiaus Jono Pauliaus II, o Asyžiuje – prie šv. Pranciškaus ir šv. Klaros kapų.

Kelionės metu aplankėme ir Romoje, Verano kapinėse palaidoto mano močiutės, Sibiro tremtinės, Marcelės Būčytės-Jokūbaitienės pusbrolio, Kauno universiteto rektoriaus, pasaulio Marijonų generolo vyskupo Petro Pranciškaus Būčio MIC (1872 08 20–1951 10 25) ir kitų marijonų vyskupų bei kunigų kapą. Čia išpylėme Lietuvos žemės saujelę, padėjome gėlių ir nuoširdžiai pasimeldėme.


Šventosios Mišios esperantininkams Visagine

Dalis prezidiumo (iš dešinės):
sėdi Lietuvos esperantininkų
prezidentas Povilas Jegorovas,
Visagino meras Vytautas Račkauskas,
Rygos esperantininkų prezidentė
Margarita Želve. Kalba Estijos
esperantininkų vadovas Tönu Hirsik

Birželio 26 – liepos 3 dienomis Visagino mieste veikė 46-oji Baltijos tautų esperantininkų stovykla (BET-46). Čia susirinko per 180 šios kalbos mėgėjų iš Baltijos šalių, Vakarų Europos, Rusijos. Vyko paskaitos technikos, meno, literatūros, kalbų klausimais, ekskursijos.

Tikinčiuosius esperantininkus pradžiugino žinia, kad stovyklos atidarymo dieną, birželio 27-ąją, Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios esperanto kalba. Jas aukojo Kauno katalikų esperantininkų grupės vadovas monsinjoras Lionginas Vaičiulionis. O baigiantis pamaldoms, pritariant vargonais, buvo sugiedota giesmė „Dieve, arčiau Tavęs“ esperantiškai. Dalyvavo kelios dešimtys tikinčiųjų.


Pelno siekėjai pasiekė siekimų „brandą“

Vidutinio amžiaus žmonės gerai prisimena „brandaus socializmo“ metus, kai parduotuvėse buvo neįmanoma rasti reikalingiausių dalykų, vaistinėse trūko vaistų ir tekdavo ilgai ieškoti, kad rastum reikiamą dalykėlį. Išvykę į ekskursijas žmonės domėjosi ne muziejais ar architektūros paminklais, bet uždusę bėgiodavo po parduotuves, ieškodami prekių.

Dabartinė sveikatos apsauga Lietuvoje nuo sovietmečio beveik nepasikeitė. Ligoniams tenka laukti eilėje kokio nors vaisto ar dirbtinio sąnario. Ne visi sulaukia, ne visi sukrapšto pinigų kokiam itin brangiam vaistui. Vaistinėse peršami, reklamuojami brangūs preparatai, kurių reikalingumas kartais yra abejotinas, užtat kartais neįmanoma gauti paties pigiausio, tačiau reikalingiausio vaisto ar įrankio.


Eikime pas Viešpatį

Nuėjęs į bažnyčią pasijuntu laimingesnis, stipresnis ir dvasingesnis. Toji stiprybė ateina pabendravus su Dievu. Ne kartą įsitikinau, kad Dievas yra gailestingas, priima kiekvieno mūsų prašymus, tik juos reikia išsakyti nuoširdžiai ir nesavanaudiškai. Ar mes neužrūstiname Viešpaties savo elgesiu, mintimis? Pažiūrėkime, kas vyksta Lietuvoje, visame pasaulyje. Audros, gaisrai, potvyniai, mano giliu įsitikinimu, yra tarsi Dievo pirštas, rodyte rodąs, kad žmonija dvasiškai puolusi, išsibalansavusi, nutolusi nuo Dievo, žmonių širdis užkariavęs godumas, besaikis turto troškimas, tuščiagarbiškumas.


Statome ne tai, ko reikia!

Laisvės kelias jau įamžintas paminklu. Neneigiu, kad Baltijos kelias – gyvų žmonių, susikibusių rankomis grandinė, jungusi tris laisvės siekiančias Baltijos respublikas – didis įvykis, vertas įamžinimo. Pergalę pasiekėme. Galutinę pergalę, manau, lėmė visų žmonių maldos, besišaukiančios dangaus pagalbos. Dievas išgirdo mūsų šauksmą ir maldas. Todėl už laisvę turėtume Jam tinkamai padėkoti. Dievui reikėtų pastatyti padėkos už laisvę bažnyčią. Manau, neprireiktų didelės reklamos – tos „megztos beretės“, kalbėjusios prie parlamento rožinį, nupirktų visas reikalingas plytas. Gerbiami kūrėjai, gavot vietą paminklo statybai, valdžios palaiminimą, prašote visuomenės paramos. Deja, pamiršote, kad visuomenę sudaro piliečiai. Norint gauti visuomenės paramą, savo projektus ir planus turėjote pateikti viešai diskusijai, išklausyti piliečių nuomonių, pasiūlymų bei norų ir, parengus visą medžiagą, spręsti projekto įgyvendinimo galimybes. Manau, paminklo statybai tikrai neužteks plytų – nebent jus paremtų ateistai. Savo paminklą jūs skiriate žmonėms, stovėjusiems Baltijos kelyje. Paminklai, sukurti žmonėms, neturi išliekamosios vertės amžinybės kelyje. Tik Dievo kūryba yra amžina ir jo garbei sukurti paminklai turi išliekamąją vertę. O padėkos už laisvę Dievui bažnyčia džiugintų ne tik mus, bet ir visus, siekiančius laisvės, pasaulio žmones. Mes kasmet tą atmintiną dieną bažnyčią galėtume apjuosti rankomis susikibusių žmonių grandine ir, pakėlę jas aukštyn, pareikšti padėką Dievui. Aš irgi stovėjau Baltijos kelyje, bet jūsų paminklui sakau „ne“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija