Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Rusų kalba leidžiami leidiniai – Lietuvos draugai, konkurentai ar oponentai?

Gintaras Visockas

Pasaulinės rusų spaudos asociacijos emblema Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 13–14 dienomis Vilniuje vyko Pasaulinės rusų spaudos asociacijos (PRSA) posėdis, į kurį susirinko rusakalbės žiniasklaidos vadovai ir vyriausieji redaktoriai iš daugiau nei 20-ies šalių. Mums, lietuviams, žinoma, pirmiausiai rūpi, ar didėja rusų kalba leidžiamos žiniasklaidos įtaka Baltijos šalyse ir kokia iš tiesų toji įtaka. Sakykim, kaip derėtų traktuoti Lietuvoje rusų kalba leidžiamus populiarius savaitraščius – kaip draugus ar kaip oponentus?

Konferencijos išvakarėse Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius savo internetiniame puslapyje užsiminė, jog Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dažnai prabylama apie Rusijos humanitarinę intervenciją, kuri esą įgyvendinama per rusakalbę žiniasklaidą. Būtent per ją Rusijos valdžia bando paveikti net vidaus procesus kaimyninėse šalyse. Ar iš tikrųjų didėja ši įtaka? Ar tikrai Rusija per žiniasklaidos priemones rusų kalba vykdo agresyvią informacinę politiką Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu? Ar egzistuoja vadinamieji informaciniai karai? Kaip vystosi rusų kalbos žiniasklaida Baltijos šalyse ir Europoje? Ar yra skirtumų tarp rusų kalbos žiniasklaidos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, NVS šalyse, Azijoje, JAV?

Šių LŽS vadovo klausimų nederėtų pamiršti. Juolab kad atsakymai nėra paprasti, vienareikšmiai. Subjektyvią nuomonę šia tema esu susidaręs jau senokai, juolab kad nuolat domiuosi, ką apie Lietuvą rašo ne tik mūsų šalyje leidžiami rusiški laikraščiai, bet ir tie leidiniai, kurių redakcijos įsikūrusios Maskvoje ar Sankt Peterburge. Retkarčiais ir aš nusiperku „Litovskij kurjer“, „Ekspres nedelia“ ar „Obzor“. Dažniausiai šiuos rusų kalba leidžiamus leidinius perskaitau, kai Lietuva švenčia savo valstybines šventes arba susipyksta su Rusija dėl, pavyzdžiui, tikro ar tariamo šnipų skandalo. Tokiais atvejais man įdomu patirti, kaip tarp Rusijos ir Lietuvos kylančius nesusipratimus aprašo mūsiškiai rusakalbiai leidiniai.

Plačių apibendrinimų daryti negaliu, nes nesu nuolatinis rusiškų leidinių skaitytojas. Šiandien norėčiau pasidalinti tik kai kuriomis savo įžvalgomis – kad ir apie Kovo 11-osios šventei skirtas publikacijas. Viename rusų kalba leidžiamame leidinyje šių metų pradžioje buvo paskelbtas probleminis rašinys, leidžiantis manyti, jog toli gražu ne visi Lietuvoje gyvenantys rusų tautybės žmonės gerbia Kovo 11-osios aktą. Į klausimą, kodėl šių metų šventinėje Kovo 11-osios kolonoje Vilniuje nesiplaikstė nė viena Rusijos vėliava, keli kalbinti rusų tautybės žmonės kategoriškai atsakė: „Argi tai šventė? Mums – ne“, „politinėse intrigose mes nežaidžiame“, „tai – farsas, ir mums žygiuoti greta – gėda“. Leidinio redakcija neatskleidė pavardžių tų Lietuvos rusų, kurie ištarė Lietuvai nepalankius žodžius. Ir ši aplinkybė verčia suklusti: ar tikrai kritiškai į Lietuvą žvelgiantys rusakalbiai nenorėjo atskleisti savo tapatybių, ar jie tiesiog buvo išgalvoti?

Vis dėlto puiku, kad Lietuvoje rusų kalba leidžiami leidiniai ėmėsi kalbėti apie tai, kaip į nepriklausomybę žvelgia kitataučiai. Tokios temos imtis nepabijojusią redakciją reikėtų tik pagirti. Negerovių, skaudulių negalima nutylėti. Tačiau tokiais atvejais labai svarbu, kokiu tonu aprašomi, pavyzdžiui, pašliję lietuvių ir rusų tarpusavio santykiai. Juk tą patį reiškinį galima skirtingai pateikti – su apgailestavimu arba pikta ironija: „taip jums, lietuviai, ir reikia“.

Minėtoji publikacija objektyvumo požiūriu buvo surašyta nepriekaištingai. Oficialiai – neprikibsi nė prie vieno žodžio, nė prie vienos eilutės. Čia pateikiami tik faktai ir nieko daugiau. Tačiau tame leidinyje tąsyk pasigedau gilinimosi, kas kaltas, jog kai kurie Lietuvos rusai nekenčia Kovo 11-osios. Nei tą pačią savaitę, nei vėliau. Ar tik ne dėl to, kad dabartinė Rusijos vadovybė visomis įmanomomis priemonėmis demonstruoja atvirą ar užmaskuotą priešiškumą Baltijos valstybėms, kartu duodama ženklą, kokios pozicijos turėtų laikytis ir svetur gyvenantys rusakalbiai? Štai kur galėtų būti šuo pakastas.

Be abejo, mes negalime kištis į Rusijos vidaus reikalus. Jei Kremlius šiandien trokšta lietuvius traktuoti kaip pagrindinius savo priešus, tai tokias nuostatas pakeisti pajėgus tik pats… Kremlius. Tačiau Lietuvoje gyvenantys rusai, ypač tie, kurie turi Lietuvos pilietybę, privalėtų vadovautis ne Maskvos, o Vilniaus nuostatomis. Įskaitant ir „Litovskij kurjer“. Tokia mano nuomonė. Tegul Maskva subtiliai perša savo nuostatas, o jie, būdami Lietuvos piliečiais, turėtų dažniau žiūrėti Lietuvos nei Rusijos interesų. Vadovaujantis sveiku protu, Lietuvos piliečiui, nežiūrint nei jo kilmės, nei tikėjimo, nei odos spalvos, pirmiausia derėtų rūpintis pilietybę jam suteikusios šalies ateitimi ir gerove. Taip turėtų būti. O kaip yra iš tiesų?

Atsiverskime „Litovskij kurjer“ numerį (rugsėjo 9–15 d.). Redaktoriaus skiltyje, pavadintoje „Šventa Amerikos karvė“, vyriausiasis redaktorius Valerijus Tretjakovas labai nuoširdžiai rūpinasi, kad Lietuva nustotų pataikauti Jungtinėms Valstijoms. Šio leidinio vadovas norėtų, jog Lietuvos politikai galų gale imtų įgyvendinti savarankišką, nepriklausomą politiką. Norai – gražūs. Šiems argumentams sustiprinti pasitelkiami net kai kurie prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymai (omenyje turiu leidiniui „Litovskij kurjer“ duotą interviu „Politiniai Amerikos įkaitai“) – neva ir Prezidentė jau pradeda suvokti, jog per daug bičiuliautis su oficialiuoju Vašingtonu nėra toliaregiška politika.

Bet kas slypi pasakymuose, esą Vilnius privalo liautis šokęs pagal Amerikos dūdelę? Aritmetika labai paprasta: kuo daugiau iš Lietuvos atimsi Amerikos, tuo daugiau Lietuvoje liks Rusijos. Be abejo, V. Tretjakovas turi teisę reikšti poziciją, tačiau aiškindamas savo skaitytojams, kokie blogi amerikiečiai, redaktorius taip pat privalėtų bent jau retsykiais paaiškinti, kodėl lietuviai vis dėlto labiau linkę pasitikėti Baltaisiais rūmais, o ne Kremliumi, kodėl lietuviai labiau norėtų būti JAV, o ne Rusijos Federacijos politikos įkaitais.

Nenoriu kištis į „Litovskij kurjer“ vidaus reikalus, tačiau ši redakcija turėtų nepamiršti, jog Rusija – tai ne tik antiamerikietiškai ar antieuropietiškai nusiteikusių žmonių tėvynė. Ten esama politikų, kurie puikiai suvokia, kodėl Baltijos valstybės veržiasi ne į Rytus, o į Vakarus. Ten esama užtektinai daug žurnalistų, politologų, visuomenininkų, kurie žino, kodėl lietuviams Amerika tūkstantį kartų geriau nei Rusija. Tad kodėl Lietuvos rusakalbiuose laikraščiuose nepaskelbus serijos interviu, pavyzdžiui, su žurnalistėmis Valerija Novodvorskaja, Julija Latynina ar politologais, politikais, visuomenininkais Borisu Nemcovu, Leonidu Mlečinu, Gariu Kasparovu, Viktoru Šenderovičiumi, Vitalijumi Dymarskiu, Aleksejumi Venediktovu…

Įdomu, ką jie atsakytų į klausimą, kodėl kai kurie Lietuvos rusai nekenčia svarbiausios Lietuvos šventės? Manau, kad nė vienas iš jų nepasakytų, kad yra gerai, jog Lietuvos rusai nekenčia Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau, deja, tokių interviu neradau Lietuvoje rusų kalba leidžiamuose leidiniuose. Gal tokios temos rusakalbei žiniasklaidai atrodo neįdomios?..

Žinoma, galbūt kai kurias svarbias, aktualias publikacijas būsiu pražiopsojęs – juk visko perskaityti neįmanoma. Tačiau tuose numeriuose, kuriuos teko skaityti, interviu su į Vakarus iš Rusijos pabėgusiais disidentais, žvalgybininkais neradau. Todėl ir klausiu: ar Lietuvoje rusų kalba leidžiamuose leidiniuose tribūna suteikiama visų politinių pakraipų bei nusiteikimų rusams, ar apsiribojama vien kalbomis apie blogą Ameriką bei Kovo 11-ąją, kuri kai kam yra ne šventė? Rusakalbėje spaudoje į akis labiausiai krenta priešiškumas amerikiečiams bei džiūgavimas dėl su Amerika draugaujančių valstybių nesėkmių. O štai Rusijos klaidų beveik nepastebima. Jei Kremliaus klaidos ir analizuojamos, tai labai jau geranoriškai, tolerantiškai. Todėl nė kiek nestebina žinia, jog Lietuvos rusai, žinoma, ne visi, specialiai ignoruoja mūsų Nepriklausomybės dienos iškilmes. Keista, kad iš viso dar esama tokių, kurie Kovo 11-ąją gerbia arba bent jau toleruoja.

Beje, tuoj po minėtos konferencijos išleistame „Litovskij kurjer“ numeryje pasirodė išsami Anatolijaus Ivanovo publikacija, kurioje primygtinai pabrėžta, esą PRSA – ne politinė struktūra, esą ji nesikiša ir neketina kištis į Lietuvos, Latvijos ar Estijos vidaus reikalus. Taigi nenorinti daryti jokios įtakos šių valstybių vidaus politikai. Džiugu, jei tai – tiesa.

Konferencijoje pirmininkavęs Michailas Gusmanas tvirtino, jog kai kas PRSA klaidingai laiko Kremliaus komanda, kuri skatina rusų kalba leidžiamą spaudą daryti spaudimą kaimyninėms valstybėms. M. Gusmano tvirtinimu, tikrasis šios asociacijos tikslas – padėti rusakalbei žiniasklaidai, kuri svetimose valstybėse dirba apsupta konkurentų.

A. Ivanovo publikacijoje kritikuojami Lietuvos politikai, kurie visur įžvelgia „gauruotos rusiškos meškos intrigas“. Kai kurie neva antisovietiškai ir antirusiškai nusiteikę politikai įvardinami konkrečiai – Vilija Abramikienė-Aleknaitė ir Audronius Ažubalis. O štai prof. europarlamentaro Vytauto Landsbergio pavardė neminima. Tačiau atidžiau perskaičius publikaciją tampa akivaizdu, kad omenyje turimas būtent prof. V. Landsbergis, beje, pakrikštytas vienu didžiausių rusofobų.

Keista išvada. Viena vertus, negailestingai kritikuojami tie, kurie įžvelgia negeranoriškus Rusijos ketinimus. Kita vertus, pripažįstama, jog Rusija be didesnių sunkumų galėtų kištis į bet kokios šalies vidaus politiką. Štai citata iš „Litovskij kurjer“: „Sutikite: jei Kremlius nuspręstų padėti rusakalbei spaudai ar, pavyzdžiui, nutartų surengti rusų kalbos intervenciją, tokiu atveju jis rastų delikačių instrumentų bet kurios šalies viduje. Patikėkite, Lietuvoje bemat atsirastų šių idėjų šalininkų visuose flanguose: patriotiniuose, liberaliuose, konservatyviuose.“

Žodžiu, mums, lietuviams, belieka ik kelti retorinį klausimą: Kremlius jau nori ar dar nenori? Mano supratimu, visos pasaulio valstybės nori daryti įtaką kaimyninėms valstybėms. Visada. Rusija – ne išimtis. Tik vienos valstybės sugeba tai daryti, o kitos yra per silpnos.

Ir dar. Kol Lietuvos rusakalbiuose savaitraščiuose neišvysiu išsamių interviu su žymiais Kremlių, Vladimirą Putiną ir Rusijos Federalinę saugumo tarnybą (FSB) kritikuojančiais disidentais, politologais, istorikais, tol man bus sunku patikėti, jog Lietuvos rusams skirta spauda – atvira visoms nuomonėms bei pozicijoms.

© 2010 „XXI amžius“