2010 m. spalio 8 d.
Nr. 73
(1858)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Prisiekęs prieš Dievą ir Tautą

Kpt. Jono Noreikos – Generolo Vėtros 100-osioms gimimo metinėms

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS

Šiandien, spalio 8 dieną, sukanka 100 metų, kai Anelės ir Baltraus Noreikų šeimoje, Šiaulių apskr., Pakruojo valsč., Šukonių kaime gimė Jonas Noreika.

1929 metais jis baigė Šiaulių komercinę mokyklą ir įstojo į Karo mokyklą. 1931 m. spalio 24 dieną suteikus jaun. leitenanto laipsnį jis paskirtas į 7-ą pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butageidžio pulką. 1933 10 26 paties prašymu paleidžiamas į atsargą studijuoti teisę Vytauto Didžiojo universitete. 1935 10 17 vėl grįžta į karo tarnybą ir paskiriamas į 2-ą pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo pulką. 1936 metais, kaip geras ir perspektyvus karininkas, perkeliamas į Karo mokyklą. Joje, be savo tiesioginio darbo, skiriamas mokyklos žurnalo „Kariūnas“ redaktoriumi. Tais pačiais metais jam suteikiamas leitenanto laipsnis. 1937 10 08 perkeliamas į Kariuomenės teismą. Baigęs teisės mokslus ir tapęs diplomuotu teisininku, skiriamas Kariuomenės Teismo sekretoriaus padėjėju. 1939 11 23 jam suteikiamas kapitono laipsnis.

J. Noreika aktyviai dalyvavo karinėje spaudoje. Už 1939 metais „Karyje“ išspausdinus beletristinius straipsnius – „Trys velniai“, „Išpirkta kaltė“ ir kitus, jam paskirta kariuomenės vado piniginė premija. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir naikinant jos kariuomenę, paleidžiamas į atsargą.

1940 metais spausdinamą jo romaną „Penki broliai“ komunistai konfiskavo ir sunaikino. 1940 m. rudenį kpt. J. Noreika susisiekia su Vokietijoje įkurtu LAE (Lietuvos aktyvistų frontas) ir Žemaitijoje Plungės valsč., Mardosų kaime įkuria Tautinio darbo apsaugos kuopą, o prasidėjus karui kpt. J. Noreikos vadovaujamas 12 vyrų būrys persekioja besitraukiančius okupantus. Pasibaigus sukilimui, kpt. J. Noreika Lietuvos laikinosios vyriausybės skiriamas Šiaulių apskrities viršininku. 1941 metais su kitais inteligentais jis reikalavo iš vokiečių administracijos Lietuvos savivaldos bei nutraukti lietuvių ir žydų naikinimą. Tuo pačiu metu su keliais Lietuvos karininkais įkuria „Žemaičių legioną“, kuris vadovavo antinaciniam pogrindžiui Žemaitijoje.

1943 m. pradžioje Šiaulių gebietskomisaras Otto Geweche suorganizavo ekskursiją į Vokietiją, kad lietuviai pamatytų, kaip šeimininkauja vokiečiai. Toje ekskursijoje dalyvavo ir kpt. J. Noreika. Grįžęs Šiauliuose leidžiamame savaitraštyje „Tėviškė“ aprašė savo įspūdžius, patirtus Vokietijoje. Gebietskomisaras, perskaitęs kpt. J. Noreikos straipsnį, įsakė jį suimti. Šiaulių kalėjimo pogrindžio dalyviai kpt. J. Noreiką išpirko. Neilgai kpt. J. Noreika buvo laisvėje. 1943 m. kovo 16–17 dienomis su kitais lietuviais inteligentais jis patenka Štuthofo koncentracijos stovyklą. Joje kpt. J. Noreika susidraugauja su prof. V. Jurgučiu. 1945 01 24 Štuthofo koncentracijos lagerį pradėjo evakuoti. Evakuacijos metu prof. V. Jurgutis susirgo šiltine. Viename kaime kpt. J. Noreikai su sergančiu profesoriumi pavyko  pasislėpti. Čia juodu pavijo sovietinė armija. Abu paguldė į karo ligoninę. Pasveikusį kpt. J. Noreiką mobilizavo į sovietų armiją. Kadangi jis dokumentų neturėjo – paskyrė į 1201 ats. pulką. Vėliau perkėlė į 732 pulką.

Pasibaigus karui jis grįžo į Vilnių, įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu. Čia įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos tautinė taryba“ (LTT), kuri turėjo sujungti visas pasipriešinimo okupantams pajėgas. Kpt. J. Noreika ruošė ir platino direktyvas, įsakymus, įvairias instrukcijas, skirtas pogrindžio karinėms grupuotėms, pasirašinėdamas Generolo Vėtros slapyvardžiu. Tuo pat metu sukūrė „Jaunimo mirtininkų grupę“, kuri turėjo atlikti ypatingos reikšmės LTT uždavinius ir pradėjo kurti karines apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio. Parengė atsišaukimą į pasaulio tautas, informuojantį apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Tas atsišaukimas buvo lemtingas kpt. J. Noreikos gyvenime. Jo bendradarbė Ona Lukauskaitė-Poškienė paprašė poeto Kazio Borutos tą atsišaukimą paredaguoti. Be to, ji tą atsišaukimą parodė savo draugei poetei Valerijai Valsiūnienei – KGB agentei slapyvardžiu Oras, Agnesė.

1946 m. kovo 16 d. 9 valandą Onos Lukauskaitės-Poškienės bute KGB suėmė kpt. J. Noreiką, O. Lukauskaitę-Poškienę ir Stasį Gorodeckį. Juos suimant į KGB rankas pateko LTT direktyvos, įsakymai, atsišaukimai. 1946 11 20-22 KGB rūmuose Vilniaus įgulos Karo tribunolas nuteisė kpt. J. Noreiką ir Zigmą Šerkšnį sušaudyti, konfiskuojant jų turtą, O. Lukauskaitę-Poškienę, S. Gorodeckį, Alfonsą Juknevičių, Petrą Juodelį, Viktorą Ašmenską ir plk. ltn. Petrą Masiulį nuteisė po 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus tremties, Tadą Masiulį – 8 metus ir 4 tremties, Kazį Borutą – 5 metus.

Kpt. J. Noreika paskutiniame žodyje pasakė: „Aš,  kaip katalikas ir kaip Lietuvos karininkas, esu prisiekęs prieš Dievą ir Tautą kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Savo priesaiką noriu ištesėti iki galo“.

Kpt. J. Noreika buvo sušaudytas 1947 m. vasario 26 dieną. 1996 metais Vilniuje Tuskulėnų dvare atkastose duobėse rasti ir DNR tyrimo duomenimis identifikuoti kpt. J. Noreikos palaikai.

1997 metais, minint kpt. J. Noreikos sušaudymo 50-metį, Pakruojyje, Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje atidengtos memorialinės lentos su jo bareljefais, Kaune ir Šiauliuose gen. Vėtros vardu pavadintos gatvės. 1997 02 14 po mirties Lietuvos Vyriausybė kpt. Joną Noreiką – Generolą Vėtrą apdovanojo Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija