Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Žmogaus paskirtis Žemėje – išmokti mylėti

Aleksandras Žarskus

Vienoje iš paskaitų

Sekmadieninės mokyklos laikais

Su žmona Angele

Aleksandras Žarskus tautinės kultūros centre 2010 metais Jono Noriūno ir Juozo Ivanausko nuotraukos

Netoli Kauno, Ringauduose, gyvenantis etnologas Aleksandras Žarskus teigia, kad gilindamasis į senovinius papročius ir apeigas jis labai sustiprino savo tikėjimo pagrindus ir suprato, kad mūsų protėvių tikėjimas tikrai buvo gyvas ir kad žmogus į Žemę ateina ne jos užkariauti, ne materialių dalykų prikurti, o išmokti MYLĖTI. Tas, kuriam pavyksta šią užduotį įvykdyti, tampa laimingas, kas nesupranta šitos savo paskirties – gyvenimą iššvaisto vėjais ir miršta taip ir nesupratęs, kodėl nepajuto laimės.

Jus, kaip etnologą, turintį savitą požiūrį į gyvenimą, daug kas žino, bet apie Jus, kaip žmogų,  mažai ką žinome. Papasakokite apie save, savo šeimą ir gimtinę.

Gimiau 1946 metų sausio 1 dieną Kazimiero ir Onos Žarskų šeimoje, kur be manęs augo dar du broliai. Vyriausias Antanas baigė Kauno politechnikos institute architektūrą, jaunėlis Juozapas – tik vidurinę mokyklą. Gimiau didelėje Ramygalos parapijos klebonijoje. Čia karo metais tėvai kartu su kunigu Antanu Juška persikėlė iš Troškūnų. Mano tėvas buvo varpininkas ir bažnyčios bei kapų tvarkytojas. Jis kilęs iš Troškūnų parapijos, bet savo žemės neturėjo. Vaikystėje ir aš dažnai skambindavau varpu. Tėvelis nei rūkė, nei gėrė, dažnai eidavo uždarbiauti pas žmones: tai šieno pjauti, tai šiaudinius stogus taisyti (jis vienintelis apylinkėje šį darbą išmanė), tai kitokių ūkio darbų dirbti. Kolūkyje nedirbo, mūsų niekas nevertė, nes žemės neturėjome. 1958 metais įsidarbino statybose. Bažnyčios priežiūra liko mamai ir vaikams. Ryte pusę aštuonių būdavo šv. Mišios, tai per pirmas Mišias tėvukas vargonus mindavo, per antrąsias Mišias eidavome jį pakeisti, o devintą valandą bėgdavome į mokyklą. Mama valdiško darbo irgi nedirbo. Vėliau oficialiai ją įdarbino bažnyčios valytoja. Mama maža liko našlaite (jos tėvai mirė nuo šiltinės Pirmojo pasaulinio karo metu), tarnavo pas ūkininkus, o prieš ištekėdama gyveno ir dirbo Troškūnų klebonijoje. Kun. A. Juška pasižymėjo tuo, kad priimdavo pas save ir leisdavo į mokslus neturtingų tėvų vaikus ir našlaičius.

Vidurinę mokyklą baigiau Ramygaloje. Nuo 1961 metų pradėjau dirbti Namų valdyboje pagalbiniu darbininku ir po dešimtos klasės perėjau į vakarinę mokyklą. Baigęs vidurinę, matyt prisiklausęs tuometinių mokslų apie šviesią komunizmo ateitį, 1963 metais išvykau dirbti į plačiąją tėvynę – Rusiją. Karelijoje tiesiau geležinkelį, Archangelsko srityje, o vėliau prie Lenos upės dirbau miškų pramonės ūkiuose. Atsikandęs komunizmo statybų grįžau namo ir 1965 metais įstojau į Kauno politechnikos institutą studijuoti geodezinės inžinerijos. Mokslus baigiau 1970 metais – bet jau Vilniaus inžineriniame  statybos institute (VISI). Dažnai prisimenu studijų metus. Tai buvo patys smagiausi ir geriausi metai mano gyvenime.

Bet Jūsų dabartinė veikla ir pareigos labai skiriasi, kodėl pakeitėte specialybę?

Kai baigiau mokslus, dirbau Pramprojekte inžinerinių tyrinėjimų skyriuje. 1972 metais sukūriau šeimą. Žmona Anelė (vadinama Angele) yra iš Tabariškių, farmacininkė. Kai baigiau VISI, jaučiau, kad man dar reikia mokytis, tik niekaip nežinojau, kur ir ką. Vis pirkau specialybės knygas, vis ieškojau savęs. Netikėtai išgirdau kunigą Alfonsą Svarinską. Klausiausi jo pamokslų, paskui pradėjau vaikščioti į slaptus susirinkimus, kuriuos vedė vienuolė Gema Stanelytė. Vėliau į rankas pakliuvo pogrindžio leidiniai „Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Varpas“, Juozo Girniaus knyga „Žmogus be Dievo“, A. Maceinos knygos ir mano studijos nukrypo link religijos ir filosofijos. Taip vyko savišvieta religinėje-filosofinėje srityje. Jau dirbdamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje susitikau su savo kraštiečiu Robertu Samėnu (abu kažkada buvom klapčiukais). Jis mane paragino užsiimti religinės, tada draudžiamos literatūros dauginimu ir platinimu. Godžiai skaičiau tą literatūrą. Daug skaičiau Levo Tolstojaus kūrinių. Daugelis jį pažįsta kaip grožinės literatūros kūrėją, bet aš šitų jo knygų neskaičiau – skaičiau jo filosofinius, religinius darbus. Tokių knygų jis yra daugiau parašęs nei grožinės literatūros.

Tačiau nenukrypote nei į religiją, nei į filosofiją...

R. Samėnas, kuris dirbo Vilniaus universitete, supažindino mane su pogrindiniais leidiniais „Alma mater“ ir „Perspektyvomis“. Davė ir skaidrias kalkes su rašomąja mašinėle atspausdintu tekstu, nuo jų darydavau šviesoraščius – atspausdavau „Alma Mater“ tekstą. Dirbdamas dėstytoju Žemės ūkio akademijoje, Žemėtvarkos katedroje susidraugavau su katedros laborantu Jonu Končium. Šis mane pamokė, kaip daryti šviesoraštines žurnalo „Alma mater“ kopijas. Tada gyvenau uošvijoje, Ringaudų kaime. Nedideliame ūkiniame pastatėlyje, kuriame žiemą būdavo laikomos vištos, o vasarą stovėdavo tuščias, pasidariau rėmus švietimui ir dėžę amoniako garams. Pastatėlyje buvo tamsu, ten į rėmus įdėdavau šviesoraštį, ant jo kalkę su tekstu, uždengdavau stiklu ir išnešdavau į saulės šviesą, po to kišdavau į dėžę su amoniaku. Po tokios procedūros tekstas išryškėdavo. (Šitą darbą dirbant man talkino ir laborantas J. Končius. Su juo likome gerais draugais, bet jau dveji metai kaip jis iškeliavo į amžinybę.) Po to taip atspausdintus lapus  supjaustydavau ir surišdavau.

 R. Samėnas (kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo „netikras“…)  man davė raidžių maišelį, spaustuvės dažų ir vis kalbėjo apie atsišaukimų platinimą. Aš juo tuomet pasitikėjau. Matyt, jis tikėjosi, kad turiu kažkokių ryšių ir viską, ką iš jo gavau, perduosiu kažkam kitam. Bet aš tuo metu su niekuo jokių slaptų ryšių nepalaikiau, viską dariau vienas pats, savarankiškai. Nieko neišmanydamas apie spaustuvės darbą pasidariau dėžę raidėms išdėlioti pagal abėcėlę, bet tuo pasinaudoti neteko. 1979 metų rudenį saugumiečiai darė kratą pas Vytautą Skuodį, o paskui atvažiavo pas mane. Kai jie atvažiavo į Ringaudus manęs išsivežti, spėjau žmonai pasakyti, kad tai žmonės iš saugumo. Kol vyko krata pas V. Skuodį, aš sėdėjau saugumo pastate,  o vakare, kai atvyko tardytojas iš Vilniaus, kuris pirmiausia darė kratą pas Skuodį, atvažiavome daryti kratos į mano namus. Raides ir draudžiamą literatūrą žmona jau buvo spėjusi paslėpti. Po kelių mėnesių buvau iškviestas į Vilniaus saugumą tardymui. Po šio įvykio LŽŪA administracija liepė man išeiti iš darbo. Aš neprieštaravau, sutikau, kad išeisiu savo noru, bet paprašiau manęs neskubinti, leisti susirasti darbą. Draugai man surado darbą inventorizacijos biure. Tai buvo labai gera įstaiga, nes darbą galėjau padaryti per dvi savaites, o atlyginimas buvo dar didesnis. Kitą dalį mėnesio galėjau skirti savišvietai.

Tuo pačiu metu palaikiau ryšius su Gediminu Ardzijausku, žmonos moksladraugės broliu. Jis buvo mokęsis kunigų seminarijoje. Jis, kaip ir Samėnas, gyveno Vilniuje, ir aš juos supažindinau. Jie užsiėmė bendra veikla. Taip jiems bendradarbiaujant Ardzijauskas staiga susirgo kraujo vėžiu (buvo rimtų įtarimų, kad kažkas prie tokio staigaus  šios ligos atsiradimo kažkaip prisidėjo) ir netrukus mirė. R. Samėnas labai domėjosi ir „Katalikų Bažnyčios kronika“, labai norėjo įsijungti į jos bendradarbių ratą, bet nors ir labai stengėsi, „nepateko“. Nežiūrint viso to, aš ant jo nepykstu, nes jis buvo gana įdomus pašnekovas religinėmis ir filosofinėmis temomis, jo dėka gavau daug įvairios draudžiamos literatūros, buvau priverstas pakeisti buvusį darbą į geresnį ir susiradau naujų draugų, užmezgiau įdomių  ryšių. Susipažinau ir su „Eucharistijos bičiuliais“, o per juos ir su Algirdu Patacku. Taigi, nėra to blogo, kas į gera neišeitų…

O kada Jūs pasukote link etnologijos?

Kai susipažinau su Algirdu Patacku, jis mane paskatino domėtis tautosaka, papročiais, Vydūnu, Lietuvos proistorija. Taip po truputį sukau link etnologijos. A. Patacko paragintas pradėjau kalbėti nelegaliuose susibūrimuose. O nuo 1983 metų jau buvau kviečiamas skaityti nelegalių paskaitų ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. Kai 1988 metais Kaune susikūrė Sąjūdžio sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, paskaitas pradėjau skaityti ten. A. Patackas pasuko į politinius vandenis, o aš likau Sekmadieninėje mokykloje nuolatiniu savanoriu ir dar vedžiau etikos kursus mokytojams. Vėliau Švietimo skyrius mane įdarbino ir tapau etatiniu darbuotoju. Sekmadieninė mokykla buvo pertvarkyta į Kauno tautinės kultūros centrą, kuriame aš iki šiolei tebeskaitau paskaitas tautinės kultūros, etikos, religijos ir psichologinėmis temomis.

Esate išleidęs nemažai knygelių. Kada išėjo pirmoji?

Pirmoji mano knygelė buvo išleista rotoprintu 1989-aisiais. Ji sudaryta iš mano klausytojų sukonspektuotų paskaitų ir pavadinta „Vestuvinis virsmas“ – apie senuosius vestuvių papročius. Po to išėjo keletas brošiūrėlių apie Ilges, Užgavėnes, Kalėdas. 1990 metais pasirodė jau leidykloje spausdintos knygelės „Mirties virsmas“ ir „Gimties virsmas“. 1994 metais išėjo pakartotinis solidesnis „Vestuvinio virsmo“ leidinėlis su Albinos Žiupsnytės karpinių iliustracijomis. Knygas apie virsmus išleidome kartu su A. Patacku. 1995 metais išleidau „Gyvybės medžio žaizdos“– apie negimusios gyvybės žudymą. Šia tema skaičiau daug paskaitų, bet liesti šią temą  yra sunku ir skaudu tiek kalbančiam, tiek klausantiems. Todėl viską  sudėjau į knygą – kam įdomu, kas pajėgia – teskaito… Buvau vienas iš judėjimo „Už gyvybę“ pradininkų. Kartu su Jonu Misevičiumi, Vidu Sajeta (dabar – Paparčių klebonas), Justinu Gruodžiu, kurie dirbo Kauno klinikose, išleidome rinkinėlį „Skaista“ (1988 m.). Prisidėjau ir prie A. Patacko parengto rinkinio „Ethos“, kuris pasirodė 1986 metais, leidimo ir platinimo.

Ar Jūsų pažiūros dažnai keitėsi?

Mano pažiūros labiausiai pasikeitė apie1975 metus. Tada sudeginau savo nuotraukas. Berods iš kun. Petro Dumbliausko išgirdau, kad einantysis į vienuolyną (tai yra keičiantis savo gyvenimo kryptį) turi sudeginti ir savo nuotraukas. Pamenu, kai man buvo apie16 metų, tėtis davė paskaityti knygą „Kristaus sekimas“. Aš ją pavarčiau, paskaičiau ir padėjau. Tuomet jos dar nesupratau ir ji man netiko. Vėliau, po kažkiek metų, kai susipažinau su krikščioniškąja mistika, ji man tapo stalo knyga. Įsigilinus į senuosius lietuvių papročius, dainas, kalbą man visai kitaip pradėjo atrodyti ir religiniai dalykai. Pajutau, kad mūsų protėvių papročiai ir tikėjimas yra gyvas dalykas, o ne kažkas sugalvota ar primesta. Požiūrį į religiją labai pagilino ir gilesnį jos supratimą atvėrė mistikų Johano Ekharto, šv. Jono Kryžiečio, o ypač Šv. Teresės Avilietės raštai. Pastarosios dvi knygas dar prieš Sąjūdį išverčiau iš vokiečių kalbos ir, raginamas šviesios atminties sesers pranciškonės Adelės Urbonaitės, 2006 ir 2008 metais išleidau. Anapusinis gyvenimas ir tikėjimas tapo šimtaprocentiniu, tačiau aš nesu dogmatiškai tikintis. O anksčiau buvo visokių abejonių…

Metų pradžioje rašiau apie tai, kad Veliuonoje rengiamasi statyti skulptūrą mirties deivei (dabar jau pastatyta – G. B.). Ar iš tikrųjų mūsų proseneliai tokią deivę garbino?

Mitologams labai jau norisi, kad ir lietuviai turėtų panašų dievų panteoną kaip ir senovės graikai. O jeigu to nėra, tai jaučia nepilnavertiškumą ir būtinai nori kažką „atrasti“. Aš tuo netikiu, nes to neradau nei kalboje, nei papročiuose, nei padavimuose. Senovės lietuviams mirtis buvo natūralus gyvenimą atnaujinantis įvykis – virsmas. Mirtis tada nebuvo garbinama, tačiau jos ir nebijota. Tai rodo dar XX a. užrašytas žaidimas Žalia varia, kurį žaisdavo išlydėję velionį. Jis žaidžiamas taip: dvi merginos pakėlusios juostą padaro simbolinius vartus, pro kuriuos praeina visi lydėtojai, o paskutinį jos „pagauna“, t. y. nepraleidžia. Pagautasis pirmasis mirs. Giltinė mirties simboliu tapo palyginti gana neseniai. Anksčiau mirties simboliu buvo baltai apsirengusi moteris, kurią matydavo einančią per kaimą (ypač maro metais) ir užeinančią į kai kurias trobas. Kur užėjo, ten kas nors mirs. Vėlė, velionis (iš čia ir veliona ar veliuona) vėlinas ir velnias, kilę iš tos pačios šaknies ir iš esmės yra tas pats, nes reiškia mirusį skirtingose mirties virsmo tarpsniuose. Kad vėlinas ir velionis yra tas pats žodis, panašiai kaip milžinas ir milžionis, parodė A. Greimas. O senoviškas žodis vėlinas tapo velniu. Pietryčių Lietuvoje jis buvo vartojamas ir XX a. antroje pusėje. Lietuvių kalbos žodyne randame paaiškinamąjį sakinį: „Traktoristai paišini kaip vėlinai“. Tik reikia atsiminti, kad senovinio žodžio vėlinas (velnias) reikšmė neatitinka dabartinės, tai yra nieko bendro neturi su krikščionišku šėtonu (velniu), kuris yra už blogį apsisprendusi dvasia.

Pažintis su senąja lietuvių kultūra man davė labai daug. Dabar aš tikrai žinau, nes pajutau, išgyvenau, kad visa tai buvo tikra, gyva, išgyventa, išjausta, bet tai reikia pajausti. Ir tai išreikšta senoviniuose papročiuose, dainose, pasakojimuose, patarlėse, padavimuose ir kalboj – ypač kalboj. Tautosakoje viskas yra labai gražiai ir darniai sudėta. Gyvenimo ir būties suvokimą labai pagilino virsmo sąvoka, kuri išsirutuliojo ilguose pokalbiuose su A. Patacku apie lietuvišką savimonę. Tikėjimą reikia išjausti, jei neišjaustas, tai jis nedaug tereiškia, nėra gyvas, nėra tikras. Mintis turi susijungti su jausmu, tada ji keičia tavo gyvenimą. Priešingu atveju mintis lieka racionali, sausa ir bergždžia.

Bet žmonės labiau mėgsta ne į save gilintis, o savintis kitų mintis. Įsiteigia jas tarsi savas, nes kartais jaučiasi vieniši. Nors žmogus gimsta ir miršta vienas, bet vis tiek vienatvės bijo.

Be abejo, yra lengviau gyventi kitų mintimis. Įprotis gyventi ir pasitikėti tik kitų mintimis, tarsi pats nieko negalėtum išgyventi ir sumąstyti, yra gajus. Pamenu, kai su A. Patacku į pokalbius ar paskaitas pradėjome įpinti savas mintis, klausdavo: „O kas taip sakė, kieno tai mintys?“

Kol žmogus savęs nepažįsta, kol bijo savęs, tol bijo ir vienatvės. Tokia vienatvė iš tiesų yra gana nemaloni. O kuo daugiau su savimi susipažįsti, tuo mažiau bijai būti vienas.

O jūsų pažiūros po 1975-ųjų nusistovėjo ar dar vis keitėsi ir keičiasi?

Maždaug 2000-aisiais metais aš per paskaitas viešai pasakiau, kad 10–15 metų buvau fariziejus. Toks fariziejus, kuris save iškelia, o kitus atmeta. Aš labai griežtai kalbėjau doros ir moralės klausimais. Girdėjau ir priekaištų dėl per daug aukštų reikalavimų. Galbūt toks mano fariziejiškumas kai kam ir pakenkė, nes neišeina taip gyventi, kaip mokiau. Aš sakydavau ir sakau: aš kalbu apie tai, kaip turėtų būti, o kaip mes gyvename – tai jau kitas klausimas. Kai kurie žmonės yra maksimalistai ir nori taip gyventi, kaip išgirdo. Bet taip neišeina. Paskui supratau, kad iš tiesų nieko negalima pasmerkti. Nesmerk kitų ir pats nebūsi pasmerktas. Ilgainiui supratau, kad ir pats nesu geresnis už kitus. Žmogus yra žmogus ir gyvenime visko pasitaiko, bet kiekviename žmoguje vis tiek yra dieviškoji kibirkštis. Iš esmės mes visi esame lygūs, nors išorine išvaizda, gabumais, pareigomis, laipsniais ir titulais – skirtingi.

Tad likote ištikimas krikščionybei…

Taip, likau krikščionis, katalikas, nes susipažinau su krikščioniškąja mistika, kuri atvėrė krikščionybės gelmes, ko neradau nei katekizme, nei sausose teologijose. Man a. a. tėvas Stanislovas padovanojo šventosios Teresės Avilietės raštus vokiškai. Po to susipažinau su šv. Kryžiaus Jono, mokytojo Johano Ekharto ir kitų mistikų gyvenimu ir filosofija. Pamačiau kitą tikėjimo sluoksnį ar lygį ir supratau, kad žmonės yra skirtingi ir daugeliui visiškai pakanka apeiginės-formaliosios religijos. Bet manęs tai netenkino. Nuo formaliosios-apeiginės krikščionybės nutolau jaunystėje ir kokius septynerius metus nevaikščiojau į bažnyčią. O kai susipažinau su mistika, sugrįžti į katalikybę buvo lengva. Supratau, kad religinės apeigos nėra svarbiausias dalykas tikėjime. Laisviau pradėjau žiūrėti ir į dogmas, nes dogma, pasak teologo K. Ranerio, yra ne tik žinojimo pabaiga, bet ir žinojimo pradžia. Dogma atsiranda tada, kai sukaupę didelį kiekį tam tikrų žinių, trumpai jas suformuluojame – vienu  ar dviem sakiniais. Nuo dogmos suformulavimo prasideda naujas žinių kaupimo etapas. Dogma yra tikra ir kartu netikra, nes ji yra tik tam tikras žinojimo laipsnis. Dabar šitoje  pakopoje, kai aš ją išpažįstu, ji yra tikra, bet aš galiu ją išaugti. Ir žmonės išauga, bet dažnai nedrįsta prisipažinti. O kai supranti, kad tai naujo žinojimo pradžia, tada dogmos neniekini, ją gerbi, nes ji reikalinga kitiems. Jei žmogus išeina iš apeiginės religijos ir sako, kad apeigos ir ritualai „tai niekai“, aš jam atsakau: tu dar sugrįši ir labai uoliai jas atlikinėsi. Bet jeigu tu tikrai išaugai, tai apeigas tu gerbsi ir pats atliksi, bet ieškosi ir kažko daugiau. Su dogmomis, kaip ir su rūbais – kai vaikas išauga rūbą, nesakome, kad vaikiški rūbai buvo blogi. Taip ir su dogmomis. Bet toli gražu tai ne visiems suprantama. Pavyzdžiui, mane romuviečiai vadina kataliku, o katalikai – pagonim (lot. pagus – „kaimas“, paganus – „kaimietis“). Pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai krikščionybė Romos imperijoje tapo valstybine religija, paskutiniai krikštijosi kaimiečiai – paganus. Žodis pagonis tikram lietuviui labai tinka, nes senoji ir tuo pačiu tikroji lietuviškoji kultūra yra kaimo kultūra. Šia prasme, aš vis dar kaimietis. Bandau sujungti senąją lietuvių kultūrą su krikščionybe. Kartais sakau, kad nebūsi geru krikščionim, jei nežinosi savo tautos senovinių papročių esmės.

Kiekvienas žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, savo paskirties. Su kokia misija žmogus ateina į žemę? Kas jam turėtų būti svarbiausia?

Tai sudėtingas klausimas, bet labai svarbus – vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo klausimų. Kol žmogus neklausia, kam aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė, tai vargu ar jį galima vadinti tikru ŽMOGUMI. Kai žmogus  pradeda apie tai susimąstyti, tada jis išeina už savo asmenybės ribų. Tada jis pradeda apmąstyti save amžinybės požiūriu.  Gyvenimo prasmė yra dar svarbu ir dėl to, kad žmogus, būnantis savimi ir gyvenantis pagal savo pašaukimą, yra laimingas. Bet jei žmogus gyvena ne pagal pašaukimą, bet pasitiki kitų nurodymais, nuomone ar dar kažkuo, tai jis nebus laimingas. Kiek suprantu, žmogus ateina į šią žemę išpildyti pagrindinės savo misijos, savo pašaukimo ar paskirties. Ir tą paskirtį jis atsineša kartu, bet ta paskirtis, pašaukimas yra kažkur giliai užslėpta. Mažas vaikas dar ją prisimena (sako – būsiu tuo ir tuo), bet paaugę ar kitų pamokyti pasirenka kitą kelią. Lietuvių padavimas pasakoja, kad vaikai, kol dar nekalba, žino apie Dievą, tačiau prieš jam pradedant kalbėti ateina angelas ir paspaudžia su pirštu smakrą. Čia lieka duobutė ir vaikai viską pamiršta, pamiršta ir tai, dėl ko jie čia į žemę atėjo, bet dar šioks toks prisiminimas lieka. Tai įrašyta mūsų kalboje: gim-ti, skaitant šaknį pagal veidrodinio atspindžio dėsnį, išeina mig-ti. Siela gimstant įminga ir prabunda jau gyvendama kūne. Ir kai vaikas apie 7-10 metus prabunda sąmoningam gyvenimui, – gyvenimas jau yra tapęs įpročiu, kūnas – įprastu dalyku, o siela – pamiršta. Ir daug tenka vargti, kol vėl ją „susirandame“, kol vėl prabundame.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirtingas. Bendra visiems yra tai, kad visi žmonės į šią žemę ateina išmokti pačios svarbiausios pamokos – išmokti mylėti. Bet mylėti kiekvienas žmogus mokosi skirtingai, turėdamas skirtingus gabumus, dirbdamas skirtingus darbus, tad kiekvienas ir čia turi savo asmeninį pašaukimą, misiją. Kai kas, išgirdęs žodį misija, pašaukimas, mano, kad tai turi būti kažkas labai svarbaus, didingo. Ne, tai gali būti pats paprasčiausias dalykas – kažką globoti, mylėti, rūpintis arba, pavyzdžiui, dirbant sodininku mylėti gėles, vaismedžius. Pašaukimas gali būti labai paprastas ir kasdieniškas darbas, bet jeigu žmogus tą darbą dirba iš širdies, jis būna laimingas. Ir atvirkščiai – gali gauti didelius pinigus ir būti nelaimingas.

Dėl meilės stygiaus ir dirbant be pašaukimo suserga žmogaus siela. Gal todėl daugėja ir psichinių (sielos) ligų?

Dabar žmogus retai būna savimi. Mes tapome stabmeldžiais. Šiuolaikinio, civilizuoto stabmeldžio pagrindinis stabas yra pinigai. Ir mes, krikščionys, šia prasme dažnai esame stabmeldžiai, t.y. nesilaikome pirmojo ir pagrindinio Dievo įsakymo: Neturėk kitų dievų tiktai mane vieną. Ir net jei vaikas nori sekti paskui savo širdies balsą, tai dažnai tėvai ir kiti patarėjai jo giluminį sielos norą užgožia: ką tu, eik dirbti ar mokytis ten, kur ilgesnis pinigas. Kai žmogus nevykdo savo pašaukimo, negyvena pagal savo širdies balsą, jis tampa nelaimingas ir suserga. Norint to išvengti reikia labiau rūpintis ne kūno, bet sielos reikalais.

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Kalbėjosi Genovaitė Baliukonytė
Ringaudai, Kauno rajonas

© 2010 „XXI amžius“