2010 m. spalio 22 d.
Nr. 77
(1862)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Uostamiesčio kunigas apie kasdienybę ir šventes

Pirmieji kunigystės žingsniai.
Telšiai, 1995

Kun. Alvydas Vaitkevičius
prie Šv. Kazimiero bažnyčios
2010 m. vasaros pabaigoje
Autoriaus nuotrauka

Su choristėmis Laisve
Pavalkiene ir Irena Drimeikiene.
Telšių Katedra, 2003

Su vienuolėmis ir Pavandenės
parapijiečiais, 2006

Su pavandeniškiais šv. Kazimiero
bažnyčios koplyčioje, prie
Kryžiaus keliauninko, 2007

Mūsų pašnekovas – Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios rezidentas kun. Alvydas VAITKEVIČIUS, uolus „XXI amžiaus“ platintojas. Su juo apie parapijos įsikūrimą, bažnyčios statybą ir šiandienos rūpesčius kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Stasys Povilaitis.

 

Ar jūs seniai Klaipėdoje?

Jau šešti metai. Esu kilęs iš Tauragės rajono,  Skaudvilės. Anksčiau darbavausi Telšiuose, Tauragėje, Pavandenėje, Gardame ir Batakių bei Lomių parapijose. Bet gimtasis kaimas vis dėlto yra arčiausiai širdies.

Kuo skiriasi miesto kunigo darbas nuo kaimo dvasininko tarnybos?

Mažose kaimo parapijose ant dvasininko pečių gula visa atsakomybė už šventoriaus, aplinkos tvarkymą, pastatų remontą, atlaidų organizavimą, tikybos pamokų stebėjimą mokyklose, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų teikimą, švenčių organizavimą ir kita. Čia rūpesčių lyg ir mažiau.

Parapijoje yra net arti 30000 gyventojų, deja… Net per pačias didžiausias šventes, nors visos sėdimos vietos ir būna užimtos, bet bažnyčia, deja, nepilna.

Kuo išskirtinė šv. Kazimiero bažnyčia ir parapija?

Čia yra Kryžius keliauninkas, kuris jau pabuvojo Šventojoje Žemėje, Romoje, o šiemet, iki rugpjūčio pabaigos, keliavo iš Lurdo į Fatimą.

Papasakokite, kaip įsikūrė ketvirtoji Klaipėdos šv. Kazimiero parapija?

1992 metais Telšių vyskupas Antanas Vaičius pasirašė dekretą, kad Klaipėdoje įkuriama ketvirta parapija. Jos klebonu tada buvo paskirtas kun. Boleslovas Jonauskas. Pirmosios naujosios parapijos šv. Mišios buvo aukojamos viename iš Kretingos gatvės daugiabučių, o sekmadieniais jos vykdavo netoliese esančioje Aklųjų ir silpnaregių įmonės salėje. 1993 metais iš Gargždų buvo parvežta ir pastatyta laikinoji medinė bažnyčia, kuri čia stovėjo iki 2009 metų. Laikinoji medinė bažnyčia buvo pastatyta per keturias dienas parko teritorijos pakraštyje. Tais pačiais metais vyskupas Antanas Vaičius pašventino naujai statomos bažnyčios kertinį akmenį. Už geradarius, bažnyčios statybą parėmusiuosius, aukojo šv. Mišias.

Tada medinė bažnytėlė, kaip atlikusi savo paskirtį ir nusenusi, buvo nugriauta. Papuvusi, atitarnavusi jos mediena buvo nuvežta į Pakutuvėnus ir ten sunaudota kurui.

Naujos bažnyčios statybai sklypas buvo gautas prie dviračių treko. Klaipėdos miesto savivaldybė savo potvarkiu suteikė 1,25 ha ploto žemės sklypą šv. Kazimiero bažnyčiai ir klebonijai. Vieta naujos bažnyčios statybai tikrai buvo pasirinkta vykusiai – tolėliau nuo triukšmingų pagrindinių gatvių. Prieškaryje šioje vietoje taip pat buvo parkas, kuris tęsėsi kelis kilometrus iki pat dabartinės autobusų stoties. Vyresnieji gyventojai prisimena dabartinės mūsų klebonijos vietoje pokaryje stovėjusią mūrinę sodybą. Šios sodybos gyventojai laikė karvę ir besistatantiems naujakuriams pardavinėjo pieną. Tą vietą, kur dabar šv. Kazimiero bažnyčia, žmonės seniau vadino karalienės Luizos daržu.

Kai pradėjo bažnyčią statyti, atėję pažiūrėti žmonės dažnai klausdavo, kam reikia tokio didelio pastato. Dabar, kai ji pastatyta, įrengta ir sutvarkyta, dėl jos didumo niekas nesiskundžia.

Kai buvo konsekruojama bažnyčia, žmonių į iškilmes suplaukė daug, dalyvavo ir kelios dešimtys Telšių vyskupijos kunigų. Didelis darbo krūvis ir atsakomybė tada užgulė ant klebono kun. R. Vėlavičiaus ir vikaro kun. Sauliaus Stumbros pečių. Vyskupas J. Boruta įamžino kankinės šv. Mergelės Marijos Goretti relikvijas altoriuje.

Kiek kunigų darbuojasi parapijoje?

 Ketvirtojoje uostamiesčio parapijoje ir bažnyčioje dirba šeši kunigai. Be klebono, rezidento, t. y. manęs, dar yra keturi kunigai. Tai kun. pranciškonas Adolfas Pudžemys, kuris kitais metais švęs 70-metį, kun. dr. Arvydas Ramonas, Klaipėdos universiteto katechetikos katedros vedėjas, kun. Ramūnas Gerdauskas, keliaujančiųjų į Fatimą piligrimų dvasios tėvas,  vikaras kun. Juozas Deveikis – klebono dešinioji ranka. Jis – dar ir studentas, nes studijuoja Klaipėdos universitete.

 Kuo įdomūs aktyviausi parapijos gyventojai?

Mūsų parapijietis Gintaras Naudžiūnas yra aktyvus piligriminių kelionių organizatorius, kryžiaus nešėjas. Geros dūšios, labai darbštus yra zakristijonas Mečislovas Montvydas, nors ir žingsniuoja link aštunto dešimtmečio. Iš Šiluvos kilęs jaunas ir gabus vargonininkas Mindaugas Gudžiūnas, Marijos tarnaičių kongregacijos sesuo Aldona Montvydaitė nebijo paties juodžiausio darbo. Ji tvarko tris atsisveikinančių su šiuo pasauliu sales ir klebonijos patalpas.

Ar reikėjo Klaipėdos pakraštyje, anuometiniame mažajame kaimelyje, statyti tokią didelę bažnyčią, tuo metu klausinėjo dažnas klaipėdiškis. O kaip yra dabar?

Galima būtų klausti senovės Vilniaus senamiesčio statytojų, ar reikėjo jiems statyti tokias dideles bažnyčias ir dar kas keli šimtai metrų. Šventovė turi būti didinga. Bažnyčia statoma ne tik mūsų kartai, bet ir būsimosioms, ateityje ten jau nebebus miesto pakraštys. Gal bus pastatyta dar ir naujų šventovių.

Neseniai skaičiau, kad buvęs klebonas kun. R. Vėlavičius sėkmingai išmokėjo net pusę milijono bažnyčios statybos skolų. Kaip tos skolos atsirado?

Žinoma, nemaloni anuometiniam mūsų klebonui buvo minima skola. Vos atvyko dirbti į Šv. Kazimiero bažnyčią, skolintojai tuoj pradėjo prašyti uždirbtų pinigų. Maždaug per ketverius metus klebonas išmokėjo net 459000 litų skolas. Jis sugebėjo rasti daug rėmėjų. Kai kurie buvo dosnūs.

Ar bažnyčia tuo metu buvo jau pastatyta?

Bažnyčia jau buvo pastatyta, bet neužbaigta. Klebonas surado lėšų net plytelėmis iškloti lauko takus. Kiniško granito plytomis buvo padengtos bažnyčios grindys. Virš zakristijos ir raštinės uždengti stogai, sutvarkyti į viršų šaunantys trys galingi bažnyčios bokštai. Buvo surasta lėšų nutinkuoti iš lauko pusės bažnyčią ir kleboniją. Buvusio klebono pastangomis buvo sutvarkytas bažnyčios vidus,  įrengta garso stiprinimo aparatūra. Ant šešių labai aukštų vidinių bažnyčios stulpų nutūpė dekoratyviniai angelai, paprasti langų stiklai buvo pakeisti spalvingais vitražais, padarytas naujas stovas su tabernakuliu, naujas altorius su pulpetu jo šone.

Parapija turi stiprų chorą. Yra ir „Bažnyčios choro metraštis“...

Kai atsirado parapija, netrukus susibūrė ir bažnyčios choras – apie 40 balsingų žmonių. Savo muzikalumu ir išlavintais balsais išsiskiria solistai Irena Rocienė, Irena Prankevičienė, Danutė Sasnauskienė, Žilvinas Rocys, Eugenijus Lelėnas, Adelė Delininkaitienė, Laima Petkelienė, Danutė Sungailienė, Alfonsas Staponkus, Albertas Mumgaudis, Pranutė Čybienė ir kiti.

Pirmasis vargonininkas ir choro vadovas buvo Pranas Mačernis. Nelengvos buvo bažnyčios choro kūrimosi sąlygos, tačiau entuziastingo vargonininko dėka choras vis stiprėjo. Vienu metu, talkinant vaikų grupės vadovei Nijolei Ščerveninienei, chore giedojo net apie 80 jaunų sielų, kurių gražų branduolį sudarė uostamiesčio aukštųjų mokyklų studentija. Šis vargonininkas chorui vadovavo iki 1998 metų, kol išėjo į Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčią.

1996 m. gegužę vargonininkas P. Mačernis organizavo kelionę į Lurdą. Kiekvienais metais choristai važiuoja į Šiluvą ir Žemaičių Kalvariją. 2003 metais jie buvo pakviesti į Šiaulių šeimų šventę, 2005 metais Vilniuje giedojo šv. Teresės, Aušros vartų gailestingumo koplyčioje, meldėsi Arkikatedros Bazilikos šv. Kazimiero koplyčioje. 2005 metais choras dalyvavo Telšių vyskupijos Eucharistiniame kongrese Švėkšnoje.

O metraštį rašo choro pirmininkė mokytoja Adelė Delininkaitienė. Ji organizuoja išvykas, jubiliatų, varduvininkų sveikinimus. Adelės anūkas Marius padėjo senelei sutvarkyti dabar jau puošnų metraštį.

Jūsų bažnyčios rūsyje – didžiulė „Caritas“ valgykla. Kas į ją ateina?

Daugumoje tai jauni ir asocialūs asmenys, vyriškiai. Prieš keliolika metų valgykla buvo įsikūrusi naujai statomoje klebonijoje. Bebaigiant įruošti bažnyčią, ši valgykla buvo įkurta pagalbinėse patalpose, rūsyje. Pirmoji „Caritas“ vedėja buvo prieš keletą metų į amžinybę iškeliavusi mokytoja Zofija Pridotkienė. Valgykloje dirba savanorės parapijietės – vyr. šeimininkė Petrutė Jokubauskienė, Dalia Anužienė, Adelė Raudienė ir Jadvyga Ščeleckaitė ir Elvyra Daugintienė.

Esate uolus „XXI amžius“ platintojas. Jūsų parapija didelė. Kiek išplatinate laikraščių?

Septyniasdešimt penktadienio ir dar keliolika trečiadienio numerių.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės pastoracijoje ir sveikatos. Dėkojame už Jūsų pagalbą platinant „XXI amžių“.

Klaipėda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija