|
Apie gyvenimą ir mirtį
Vėlinės asocijuojasi su mirtimi, tačiau jų rudeniškame minore švysteli VILTIS, kad mirtis, kurios visi taip bijome, paliečia tik kūną, bet ne sielą, nes pagal katalikų tikėjimą mirtis tai perėjimo procesas į dvasinę žmogaus egzistenciją. Religiniu ir filosofiniu požiūriu žmogus, kaip tobuliausias Dievo tvarinys, gyvena ne du skirtingus gyvenimus, bet vieną, turintį pradžią (gimimą) ir neturintį pabaigos (žmogaus siela yra nemirtinga), todėl mūsų gyvenimas šioje žemėje vizitinė kortelė į būsimą gyvenimą amžinybėje.
Kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, silpstant sveikatai (sirgo plaučių vėžiu), paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, šalia savo sukurtų genialių muzikinių kūrinių dar spėjo sukurti priešpaskutinę (paskutinę penkioliktąją simfoniją, pilną tragizmo, kovos su tamsa ir šviesa sukūrė jau visiškai pasiligojęs) tauriu žmogiškumu, kilnumu, dideliu lyriškumu bei emocionalumu pasižyminčią keturioliktąją simfoniją pagal G. Lorkos, G. Apolinero, V. Kiuchelbekerio ir R. M. Rilkės eiles. Savo partitūra tai viena sudėtingiausių jo sukurtų simfonijų, nors ir ne patetinė (D. Šostakovičius mėgo kurti patetinę muziką), o labiau minorinė. Patetinės muzikos jis jau ir nebegalėjo sukurti, nes teigiama, jog žmogus prieš mirtį jaučia ir suvokia savo būties trapumą šiame pasaulyje. Ir kai maestro paklausė, kaip jis sunkių ligų kamuojamas galėjo sukurti tokį genialų kūrinį ir pagal tokias sudėtingas filosofines eiles, kompozitorius atsakė: Apie mirtį verta galvoti tam, kad gyventume teisingai ir kad kuo daugiau vertingų ir išliekančių darbų paliktume šiame pasaulyje gyvensiantiems žmonėms.
D. Šostakovičius kolekcionavo laikrodžius (juos kasdien rūpestingai prisukdavo ir labai brangino laiką), todėl prieš mirtį, išvydęs sustojusį laikrodį, paprašė žmonos, kad ši kuo skubiau jį prisuktų, nes sustojęs laikrodis mirtis...
Ar mes prisukame savo gyvenimo laikrodžius? Ar gyvename pagal mums Dievo skirtą laiką? Ar neiššvaistome niekais mums duoto gyvenimo dienų, valandų, minučių?.. Ar neapims baisi graužatis, kai gyvenimo saulėlydyje išvysime sustojant mūsų gyvenimo laikrodį ir jis mums parodys beprasmiai pragyventus metus, mėnesius, dienas, valandas, nepadarytos sąžinės sąskaitos, atgailos?..
Apie savo pačių gyvenimo laiką, prasmę, apie tai, kokius nuveiktus darbus paliksime šiame žemiškame pasaulyje, kaip paruošime savo sielą tolimesnei dvasinei egzistencijai ir pamąstykime Visų šventųjų vakarą bei Vėlinių dieną, palinkę prie savo artimųjų kapų...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2010 XXI amžius
|