2010 m. lapkričio 17 d.
Nr. 83
(1868)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kolaboravimas. Nullum arbitrium dėl LKP

Dr. Zita Šličytė

Lietuvos Respublikos (LR) Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kolaboravimą: „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų“.

Kolaboravimo nusikaltimas priskirtas nusikaltimams Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Objektyviai kolaboravimas yra veika, panaši į išdavystę ir padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, nes asmuo padeda veikoje, kuri yra priešiška Lietuvos valstybės interesams, tačiau tai daro okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Padėjimas neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją yra, pavyzdžiui, dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje, padėjimas slopinti Lietuvos pasipriešinimą – tarnavimas okupacinės valdžios represinėse instancijose, patriotų įskundimas; okupantų ideologijos skleidimas ir pan.

Kolaboravimo subjektu gali būti pakaltinamas tik LR pilietis, sulaukęs 16 metų. LR piliečiai, kolaboravę sovietinės okupacijos ir aneksijos metais, baudžiamojon atsakomybėn jau nebegali būti traukiami, nes tokia norma Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 1998 metais, ir ji neturi grįžtamosios galios. Bausmė už šį nusikaltimą neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – aštuoneri metai (BK 95 str. 1 dalies „c“ punktas). Kolaboravimas – tyčinis apysunkis nusikaltimas.  Palyginimui pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ (Vilnius, 1969) kolaboracionistas (pranc. collaboration „bendradarbiavimas, bendras veikimas“) – tėvynės išdavikas, asmuo, Antrojo pasaulinio karo metu bendradarbiavęs su fašistiniais grobikais jų okupuotuose šalyse. Prancūzai savo kolaborantus, kurie bendradarbiavo su nacistine Vokietija, nubaudė mirties bausme.

LR piliečiai, Antrojo pasaulinio karo metu patyrę net dvi okupacijas ir Sovietų Sąjungos įvykdytą aneksiją, tebėra dvejopų standartų, pagal kuriuos nugalėtojai neteisiami, įkaitai. Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 dienos  septyniasdešimties metų sukaktis nesulaukė reikšmingesnio valstybės dėmesio. Tačiau jeigu dėl senaties ar kitų priežasčių netaikoma teisinė atsakomybė už bendrininkavimą su Lietuvą okupavusia ir ją aneksavusia Sovietų Sąjunga, padarytas kolaboravimo nusikaltimas reikalauja aiškaus moralinio bei politinio įvertinimo.

Po 1990 m. kovo 11 dienos, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo bandyta tai padaryti, tačiau nesėkmingai. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. vasario 5 dieną svarstė laikinąjį įstatymą „Dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“. Deputatas Algirdas Patackas pasiūlė pakeisti įstatymo pavadinimą, įrašant vieną žodį, nes „neaišku, apie ką kalbama“: „Dėl kai kurių apribojimų kolaborantams užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“.

Laikinojo įstatymo projekto preambulė skelbė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atsižvelgia į tai, kad „Sovietų Sąjungos valstybės saugumo (KGB) struktūros, komunistinės organizacijos įkūnijo ir įdvasino okupacinį totalitarinį režimą ir šiuo metu tebekelia pavojų valstybės saugumui“, nustato apribojimus užimti pareigas valstybinėje tarnyboje KGB etatiniams darbuotojams, rezidentams, agentams, nuomojamo ar konspiracinio buto savininkams, sąmoningiems informatoriams, aukštosios F. Dzeržinskio valstybės saugumo darbuotojų mokyklos prie SSRS Ministrų Tarybos studentams ar aspirantams, Lietuvos Komunistų Partijos (TSKP) sekretoriams nuo rajoninio komiteto ar jam prilyginto pagal statusą ir aukščiau, centro komiteto biuro nariams, skyrių vedėjams ir jų pavaduotojams, centro komiteto sekretorių padėjėjams, o taip pat Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) centro komiteto sekretoriams, biuro nariams, skyrių vedėjams, laivų kapitonų pirmiesiems padėjėjams ir LKP (SSKP) organizacijos nariams nuo 1990 m. rugsėjo 25 dienos.

Išvardinti asmenys negali eiti pareigų valstybinės valdžios ir valdymo organuose, krašto apsaugos ir švietimo sistemoje, Lietuvos policijoje, Muitinės departamente, Nacionalinio saugumo tarnyboje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, aparate, Pirmininko sekretoriate, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aukščiausiojo teismo ir Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės departamento aparatuose, Lietuvos radijuje ir televizijoje, Spaudos kontrolės valdyboje, Valstybiniame banke, Vidaus reikalų ministerijoje, valstybinėse įmonėse ir organizacijose, akcinėse bendrovėse, kurių akcijų dauguma priklauso valstybei, užsienio prekybos įmonėse ir Lietuvos oro linijose, diplomatiniame korpuse“.

Po karštų diskusijų Aukščiausioje Taryboje 1992 m. vasario 5 dieną nurodyto laikinojo įstatymo projektas buvo numarintas. Tačiau jo svarstymo metu buvo išsakyta tokių minčių, kurios neprarado aktualumo ir šiandien. Štai deputatas Algirdas Endriukaitis nurodė, kad iš „daugumos pasisakiusių deputatų susidariau nuomonę, kad yra labai didelis noras būti valdžioje. Kitaip aš negaliu įvertinti to graudenimo, tų priekaištų. Aš, pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad galiu nuo rytojaus nebebūti deputatu ar kokiu nors pareigūnu. Ir jokios tragedijos nebūtų. O čia susidaro įspūdis, kad ginama profesija, ginama specialybė – būtent vadovavimo specialybė“. Ir toliau: „Galima priminti ir agento „Viernyj“ pranešimą apie raudonosios ir juodosios mafijos susijungimą. Jis aiškina, kad tie, kurie išėjo iš tų tarnybų anksčiau, dabartiniu metu susivienijo su juodąja mafija ir stumia savo žmones į atskiras valdžios struktūras“. A. Endriukaitis taip pat siūlė įstatymą pavadinti „Kolaborantų pareigūnų veiklos įvertinimas“.

Deputatas Vytautas Paliūnas diskusijos metu klausė: „Kas kam nešė informaciją? Ar, sakysim, centro komiteto sekretoriai į KGB, ar KGB nešė informaciją centro komiteto sekretoriams (pavyzdžiui, rasti segtuvai, ant kurių užrašyta A. Brazauskui, V. Beriozovui. Rasti aplankai rodo, kad buvo kelias iš KGB į CK. Ar buvo ir atvirkščias kelias, galėtų paaiškinti buvę sekretoriai)“... Ir toliau: „Prieš dvejus metus ir mėnesį įvyko LDDP viršūnėse susitikimas su M. Gorbačiovu ir jo bendrais. Grįžusi iš susitikimo mūsų partijos viršūnė davė interviu Vilniaus oro uoste, ir aš gerai įsidėmėjau, ką pasakė tada CK sekretorius, o dabar deputatas J. Paleckis. Jis pasakė štai ką: „Tame susitikime paaiškėjo, jog strateginiai TSKP ir LKP tikslai sutampa“... Kita mintis. Gediminas Kirkilas interviu „Sojuzo“ leidiniui 1991 m. devintajame numeryje sako: „Visiška nepriklausomybė dabar neįmanoma“. Tai yra LDDP veikėjo žodžiai! Gal galėtumėte paaiškinti, ką tai reiškia?“

Deputatas Leonas Milčius nurodė, kad „Šiandien pateiktojo įstatymo esmė yra politinis aktas, politinė nuostata, kurios tikslas – likviduoti okupacijos pasekmes ir perduoti ateinančioms kartoms ir istorijai, kad bendradarbiavimas su okupacine valdžia, kolaboravimas yra smerkiamas“.

Kadangi aptariamo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje (dabar vadinamoje Atkuriamuoju Seimu) nebuvo priimtas, o 1992 metais Seimo rinkimus didžiule balsų persvara laimėjo Demokratinė darbo partija, kuri buvo kitaip pasivadinusi Lietuvos komunistų partija (LKP), bendradarbiavimo su Sovietų Sąjungos okupacine valdžia klausimas buvo nustumtas užmarštin. Ir tiktai 1998 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymą dėl SSRS

Valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos, kurio pirmasis straipsnis skelbė, kad SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Antrasis nurodyto įstatymo straipsnis apribojo Valstybės saugumo komiteto kadrinių darbuotojų dabartinę veiklą, uždrausdamas buvusiems kadriniams darbuotojams 10 metų dirbti Lietuvos Respublikos pareigūnais, strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose, švietimo įstaigose padagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais ir dirbti darbą, susijusį su ginklo turėjimu.

Tai buvo ne visiškai pavykęs ir, žinoma, pavėluotas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo bandymo desovietizuoti Lietuvos Respubliką tęsinys. Tačiau V. Paliūno klausimas dėl Sovietų Sąjungos KGB ir LKP bendrininkavimo, vykdant nusikaltimus prieš lietuvių tautą, nebuvo išgirstas ne tiktai 1992, bet ir 1998 metais.

Lietuvos komunistų partija iki šiol nėra paskelbta nusikalstama organizacija, nors jos vadovavimas nusikaltimams prieš Lietuvos nepriklausomą valstybę ir lietuvių tautą yra akivaizdus. Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. liepos 15 d. septyniasdešimtmečio proga itin reikšminga prisiminti LKP bendrininkavimą su okupantais įforminant aneksiją. Išanalizavus 1940 m. liepos 21–23 dienos Liaudies seimo pirmosios sesijos stenogramą ir kitus dokumentus, galima padaryti akivaizdžią išvadą, kad iki 1940 metų nelegaliai veikusi LKP, bendrininkaudama su Sovietų Sąjunga, įvykdė valstybės perversmą, po kurio Lietuva tariamai savanoriškai buvo įjungta į Sovietų Sąjungą (aneksuota). Kas buvo tie Liaudies seimo nariai, kurie 1940 m. liepos 21 dieną priėmė nutarimus paskelbti Lietuvą Tarybų Socialistine Respublika ir prašyti Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti ją į SSRS?..

Nedemokratiškuose ir prievartiniuose rinkimuose, kurie „dėl blogo oro“ buvo pratęsti vienai dienai, išrinkti 79 Liaudies seimo nariai. Iš jų 43 arba 54.4 proc. priklausė LKP, daugelis iš jų nepriklausomos LR laikotarpiu gyveno Sovietų Sąjungoje.

Įdomu tai, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. posėdžiavęs Liaudies seimas balsavo už Konstituciją, kurios 98 straipsnis savotiškai panaikino LKP, nes nustatė, kad „aktyviausieji ir sąmoningiausieji darbininkų klasės ir kitų darbo žmonių sluoksnių piliečiai jungiasi į Visasąjunginę komunistų partiją (bolševikų), kuri yra priešakinis darbo žmonių būrys jų kovoje dėl socialistinės santvarkos sustiprinimo bei išplėtimo ir visų, tiek visuomeninių, tiek valstybinių, darbo žmonių organizacijų vadovaująs branduolys“.

Aneksavus Lietuvą, pirmiausiai savarankiškumo neteko LKP, o po to jos aktyvistai padarė viską, kad suverenitetą prarastų ir Lietuvos valstybė. Netgi praėjus 38 metams po Lietuvos okupacijos Komunistų partija neatgavo savarankiškumo. Štai trečiosios LTSR Konstitucijos, priimtos 1978 m. balandžio 20 dieną, 6 straipsnis skelbė, kad „tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos komunistų partija.“

Dar po dešimties metų naujame LTSR Konstitucijos projekte, paskelbtame jau Atgimimo laikotarpiu „Tiesos“ laikraštyje, buvo siūloma taip suredaguoti 6-ąjį straipsnį: „Lietuvos komunistų partija – TSKP sudėtinė dalis – yra visuomenės politinis avangardas. LKP tarnauja liaudžiai ir telkia ją socializmui kurti. Visos partinės organizacijos ir partijos organai veikia TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos ir įstatymų ribose“.

Konstatuojama neišardoma LKP vienybė su 1940 m. liepos 15 dieną Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos Komunistų partija. O tai reiškia ir bendrą jos atsakomybę už nusikaltimus, padarytus iki 1940 m. liepos 15 dienos.

Sovietinį režimą Lietuvoje saugojo ne tiktai kariuomenė, NKVD, NKGB organai, kariniai tribunolai, bet ir LKP, kurios veikėjai neretai reikšdavosi aktyviau ir agresyviau negu okupantų į Lietuvą pasiųsti kolonistai. Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje gyvavo bendrų partijos ir vyriausybės nutarimų priėmimo praktika. Pavyzdžiui, 1947 m. gruodžio 15 dieną LTSR Ministrų Taryba ir LKP (b) CK priėmė antikonstitucinį nutarimą, pagal kurį daugelis Lietuvos valstiečių neteko dalies pilietinių teisių. Juo buvo apibrėžta „buožės“ sąvoka ir parengtos sąlygos 1948 metų masiniam gyventojų trėmimui. Nutarimas skelbė, kad ūkiai, kuriuose naudojama samdoma darbo jėga, net jeigu juose dirba šeimos nariai („paslėpta forma“), buvo „buožiniai“. Pagal šį nutarimą beveik visus valstiečius (net ir mažažemius) buvo galima priskirti „buožių“ kategorijai ir deportuoti iš Lietuvos.

Dabar galiojančio LR Baudžiamojo kodekso 102 straipsnis numato atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą ar okupavusios valstybės civilinių gyventojų perkėlimą. Nusikaltimas priskiriamas nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų grupei, kuriems senaties terminas netaikomas. Atrodo, užtektų vieno nurodyto LTSR MT ir LKP (b) CK nutarimo pripažinti LKP (b) nusikalstama organizacija. Tačiau tai padaryti vengiama, nors panašių nutarimų, kurių pagrindu padaryti nusikaltimai, priimta labai daug.

Įtakingiausias LKP veikėjas Antanas Sniečkus dar 1926 metais buvo Sovietų Sąjungos pasiųstas į Lietuvą organizuoti joje komunistinę veiklą. O 1940 m. liepos 21 dieną jis pasiūlė Liaudies seimui priimti nutarimą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. A. Sniečkus 1940 m. rugpjūčio 15 dieną buvo paskirtas LKP CK I sekretoriumi. Jis savo parašu sankcionavo 1948–1951 m. Lietuvos gyventojų trėmimus, padėjo okupantams organizuoti kovą su rezistencija, persekioti inteligentiją ir katalikų dvasininkiją, pritarė nacionalinių kadrų „valymui“.

Artimam A. Sniečkaus bendražygiui Justui Paleckiui SSRS ir LKP vadovai pasiūlė vadovauti marionetinei vyriausybei, ir jis 1940 m. birželio 17 dieną neteisėtai sudarė vadinamąją Liaudies vyriausybę, buvo jos ministras pirmininkas, o kartu ir Lietuvos Respublikos prezidentas. Pritardamas Lietuvos „įstojimui“ į Sovietų Sąjungą, J. Paleckis pasirašė Lietuvos, kaip valstybės, likvidavimo aktą. Už tai 1940 m. rugpjūčio 16 dieną buvo priimtas į LKP, o tai garantavo jam LTSR AT Prezidiumo pirmininko pareigas ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui. J. Paleckis įtaigiai gynė Sovietų Sąjungą, propagavo komunistines pažiūras, pelnydamas Socialistinio darbo didvyrio vardą ir net devynis ordinus.

Nors kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose bandoma J. Paleckį pristatyti kaip pokario metų veikėją, jautresnį Lietuvos rusifikacijai, inteligentijos ir kitaminčių ideologiniam persekiojimui, tačiau ne vienas jo pasirašytas teisės aktas byloja kitką. Štai neskelbtinas LTSR AT Prezidiumo įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, Lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ nustatė, kad išvardinti asmenys, kurie ateityje savavališkai grįš į Lietuvos TSR, turi būti nutremiami iki 5 metų. Šitą įsaką 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė J. Paleckis praėjus ketveriems metams po Stalino mirties ir žymiai sušvelnėjus Sovietų Sąjungoje vykdytoms represijoms.

Žymus LKP veikėjas Kazys Preikšas kartu su A. Sniečkumi ir Mečislovu Gedvilu buvo vienas iš LTSR vadovų, atsakingų už gyventojų trėmimus: jis 1951 m. rugsėjo 23 d. pasirašė dokumentą, kuris numatė „iškeldinti visam laikui už Lietuvos ribų į tolimus Sovietų Sąjungos kraštus priešiškai veikiančius prieš kolūkius buožes su šeimomis pagal pridedamus sąrašus“. Pagal šį dokumentą represiniai organai ištrėmė iš Lietuvos 16.150 žmonių, iš kurių 13.394 žmones pagal LTSR Ministrų Tarybos patvirtintus sąrašus.

1948 metais K. Preikšas buvo paskirtas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju ir kuravo kultūros, švietimo, mokslo bei meno įstaigų darbą. Jis ne tiktai pasirašė tremiamų asmenų sąrašus, bet ir inspiravo Vilniaus Arkikatedros frontono ir Trijų Kryžių kalno monumento sunaikinimą.

Kiekvieno Lietuvos komunisto biografija puikuojasi faktais, patvirtinančiais jo ištikimybę Sovietų Sąjungai ir VKP (b), kuri buvo karo, nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir kitų sunkių nusikaltimų žmonijai įkvėpėja bei organizatorė.

Baudžiamosios teisės teorija nusikalstamos veikos bendrininkais pripažįsta organizatorius, vykdytojus, kurstytojus ir padėjėjus. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė.

LKP iki 1940 m. buvo antikonstitucinė organizacija, kuri, kolaboruodama su Sovietų Sąjunga, ne tiktai įvykdė valstybės perversmą, bet ir padarė tokius nusikaltimus žmoniškumui, kaip genocidas, gyventojų deportavimas, žmonių grupių ir bendrijų persekiojimas dėl politinių, nacionalinių, religinių ir kitų motyvų.

Per atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo du dešimtmečius Seimas neįvertino Lietuvos komunistų kolaboravimo su okupacine Sovietų Sąjungos valdžia, nepaaiškino tautai, kas yra kolaboravimo nusikaltimas, ir tai – didžiulė piliečių teisinės sąmonės spraga.

Pagrindinis nusikaltimas, kurį padarė visi Lietuvos komunistai, yra kolaboravimas. Lietuvos komunistai padarė „gudrų“ manevrą, atsiskirdami nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. Šitas manevras pasibaigė 1990 m. gruodžio 19 dienos teisingumo ministro P. Kūrio įsakymu Nr. 96-10, kuriame nurodyta, kad „Lietuvos komunistų partijai pakeitus pavadinimą, perregistruoti ją kaip Lietuvos demokratinę darbo partiją“.

Nepriklausomybės akto signataras L. N. Rasimavičius rašo: „Būdamas teisininkas, suvokiau ganėtinai keistą ir dviprasmišką „skyrybų“ su SSKP procedūrą: juk kompartijos nario bilietas buvo „dvigubas“, viename jo lape buvo rašoma, kad bilieto savininkas yra SSKP narys, o kitame – kad tas pats asmuo yra LKP narys: šitaip jam buvo primenama, kad „LKP yra tik viena iš nedalomos SSKP – dar palyginti neseniai šitaip persikrikštijusios stalininės VKP (b) – kovinių būrių... Ir tikrai: jei sovietinė LKP būtų buvusi laikoma tikra partija (kaip teigė jos pavadinimas), tai jokio „atsiskyrimo“ iš viso nebūtų prireikę, pati idėja atrodytų absurdiška! Matyt, vienaip ar kitaip siekta įpiršti Lietuvos žmonėms įvaizdį, esą atsiskyrusi LKP neturinti jokio tęstinumo anos LKP atžvilgiu, taigi, ir neprivalanti nieko atsiprašinėti už niekšybes ir žiaurumus, vykdytus Lietuvoje po LKP vėliava. Kitaip kaip priversi žmones suprasti, kodėl „naujajai“ LKP turi vadovauti ir per ją vėl daryti įtaką šalies politiniams ir visuomeniniams procesams tie patys asmenys, kurie dar vakar koordinavo okupantų represinių struktūrų veiklą LSSR teritorijoje ir jei ne patys asmeniškai dalyvavo tautos naikinime, jos kovos už laisvę aršiame slopinime, tai tikrai buvo puikiausiai ir pirmoje eilėje apie tai informuoti?“

Visuomeninis Vilniaus tribunolas 2000 metais savo nuosprendyje taip apibūdino kolaboravimo nusikaltimą: „Teisėjų kolegija į kolaboravimo sąvokos turinį įtraukia iš kolaborantų sudarytos marionetinės vyriausybės centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, prievarta vertusius piliečius paklusti okupantų politinei valiai. Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas – tai kolaboranto veikla prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas – tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas – tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją“.

Tribunolo teisėjai kolaboravimo nusikaltimo subjektais įvardino marionetinės valdžios institucijų pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, kurie prievarta verčia piliečius paklusti okupantų politinei valiai. LR Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis „Kolaboravimas“ nusikaltimo subjektu nurodo LR pilietį. Manytume, kad Baudžiamojo kodekso sąvoka yra tikslesnė, nes už kolaboravimą yra atsakingi būtent okupuotos ar aneksuotos valstybės piliečiai. Okupantai ir kolonistai yra atsakingi už kitus nusikaltimus, o ne už kolaboravimą. Tačiau ir šiame straipsnyje pateikta kolaboravimo nusikaltimo subjekto sąvoka turi trūkumų, nes nenumato juridinių asmenų atsakomybės už tokį nusikaltimą. Kadangi to kodekso 20 straipsnis nustato juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, kuri netaikoma valstybei, valstybės ir savivaldybės institucijai bei įstaigai ir tarptautinei viešajai organizacijai, o juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą numatyta juridinio asmens atsakomybė specialiojoje kodekso dalyje, juridinis asmuo nėra atsakingas už kolaboravimą.

Istorinė patirtis rodo, kad kolaboruoja ne tik pavieniai asmenys, bet ir partijos bei organizacijos, t. y. juridiniai asmenys, kurių veikla yra žymiai pavojingesnė už vieno piliečio nusikalstamą veiką. Lietuvos komunistai buvo okupacinės Sovietų Sąjungos valdžios ir represijų įrankis. Dabar ir vėl Lietuvoje kuriasi ir egzistuoja prorusiškos partijos, kurios yra oficialiai įregistruojamos. Nežinia, kokios valstybės interesus jos gintų okupacijos ar aneksijos sąlygomis. LR Baudžiamojo kodekso 121 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą, tačiau ir šito nusikaltimo subjektas yra tiktai fizinis asmuo. Už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai neatsako juridiniai asmenys. Ir tai yra didelis LR Baudžiamojo kodekso trūkumas. Nesuprantamas šitų sunkių ir valstybei pavojingų nusikaltimų subjektų įvardinimas įvardžiu „tas“, kurį būtina pakeisti fizinio ir juridinio asmens sąvokomis. Politines partijas tikslinga suvokti kaip galimai pavojingas konstitucinei santvarkai organizacijas, nes to mus moko LKP bendrininkavimas su Lietuvą 1940 metais okupavusia Sovietų Sąjunga.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus nepriklausomą Lietuvos Respubliką Lietuvos komunistų partijos padaryti nusikaltimai  iki šiol nėra įvertinti nei teisiniu, nei politiniu, nei moraliniu aspektais. Tai lėmė komunistinės nomenklatūros, pasivadinusios kitais pavadinimais, įsitvirtinimas atkurtos Lietuvos Respublikos valdžios institucijose.

Kolaboravimo nusikaltimo samprata tebėra niekada ir niekam nepritaikyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnio sąvoka, kuri nepasiekė LR piliečių teisinės sąmonės.

Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos partizanų kapelionas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašo („XXI amžius“, 2010 09 10, Nr. 66): „Lietuviai padarė didelę klaidą – paliko komunistų nusikaltėlių teismą Dievui. Lietuviai labai krikščioniška tauta, todėl nė vienas sovietinis tardytojas, teisėjas ar prokuroras nebuvo nubaustas už padarytus nusikaltimus. Taip nebaudžiami jie sugrįžo į valdžią. Būtina atstatyti teisę ir teisingumą. Šiuo metu jie kelia balsą prieš Lietuvą ir nori įamžinti kolaborantus, nusikaltėlius ir brazauskus“.

Belieka tiktai pritarti monsinjorui A. Svarinskui, iš nevilties besišaukiančiam Viešpaties, ir prašyti Lietuvos Respublikos Seimo:

1. Priimti nutarimą, kuriuo LKP pripažinti nusikalstama organizacija, kolaboravusia su Sovietų Sąjungos okupacine valdžia ir 1940 metais įvykdžiusia valstybės perversmą ir padariusia nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei bei konstitucinei santvarkai, o 1940–1990 metų Lietuvos aneksijos laikotarpiu organizavusia Lietuvos Respublikos teritorijoje genocidą, okupuotos valstybės civilių trėmimą, saugomų kultūros objektų naikinimo ir nacionalinių vertybių grobstymo nusikaltimus. Pateikti aiškų ir visiems suprantamą LKP vaidmens mūsų valstybės istorijoje politinį ir moralinį įvertinimą.

2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107, 108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys.

Vilniaus miesto Savivaldybei siūlytume nedelsiant perkelti kolaborantui rašytojui Petrui Cvirkai miesto centre pastatytą paminklą ant jo kapo.

Pranešimas, skaitytas spalio 29 dieną Vilniuje, LR Seimo salėje, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“ 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija