2010 m. lapkričio 17 d.
Nr. 83
(1868)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pasileidimas

Linas ŠALNA

Praėjusį ketvirtadienį Seime įvyko neįtikėtinai bjaurus dalykas – apie tai sekmadienį per „Lietuvos ryto“ televiziją piktai paskelbė Seimo pirmininkė. Pasirodo, ne visi už Aleksandro Sacharuko išmetimą iš Seimo balsuoti pasižadėję seimūnai taip padarė – kai kurie jų „sulaužė“ jai ar A. Kubiliui duotą pažadą ir nebalsavo už apkaltą ar netgi sugadino balsavimo biuletenius. Taigi, mąsto Seimo vadovė, dirbti Seime sąžiningai gali tik 80, gal 89 seimūnai (balsavę už vieno ar kito prasižengusiojo išmetimą), o kitus reikėtų išmesti kaip Liną Karalių. Atrodo, kad neigiami balsavimo dėl A. Sacharuko išmetimo rezultatai galutinai įrodė I. Degutienei, jog valstybėje prasidėjo „bardakas“ ir, kaip ji sakė, mes, t. y. Lietuvos valstybė, sparčiai artėjame į ten, iš kur išėjome prieš 20 metų. Kur tai matyta: „susitari“ su seimūnais, kaip reikia balsuoti, o kai kurie jų ima ir padaro savaip. Tikras „bardakas“! Taip „gyventi“ toliau negalima, – „nedoru“ Seimo narių elgesiu piktinosi Seimo vadovė. Kitos nuomonės joks Seimo narys turėti negali, tai buvo galima suprasti iš Seimo vadovės žodžių ir laikysenos.

Dar daugiau, pasitelkusi kažkokią aiškiai iškraipytą ar melagingą statistiką, Seimo pirmininkė įtikinėjo, kad per kadenciją už savo kolegas balsavo tik vienas ar du seimūnai ir jokiu būdu ne Kubilius už Juknevičienę – apie tai Seimo vadovė net neužsiminė (nors apie tokį įvykį yra raštiški pareiškimai Seime), o posėdžius praleido esą tik du ar trys Seimo nariai, visi kiti visada dalyvauja posėdžiuose ir vos sutelpa salėje. Tikra komedija – Seimo pirmininkė įsivaizduoja, kad Lietuvos piliečiai yra akli ir nemato, kad posėdžių salėje vietoj 140 sėdi 30–40 seimūnų. Žinoma, išskyrus tuos retus atvejus, kai „sutelktomis jėgomis“ reikia įvesti kokius nors padidintus mokesčius ar išmesti ne valdančiajai koalicijai priklausantį seimūną. Tada į posėdžių salę susirenka visi – „gyvieji ir negyvieji“ (t. y. tik kartkartėmis posėdžiuose dalyvaujantys) seimūnai. Ir nors I. Degutienė vis kartojo, kad A. Sacharukas (ar L. Karalius) „šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką“, kaip paskelbė Konstitucinis Teismas (o valdančioji koalicija bei kai kurie socdemai tuo sprendimu ir vadovavosi), verta priminti, kad ir KT nariai, priimdami sprendimą, nebuvo labai vieningi – balsai pasiskirstė 5 prieš 4. Vadinasi, net tokie patyrę Konstitucijos žinovai nevienareikšmiškai vertina tokio pobūdžio nusikaltimus. Juo labiau kad Seime tokių nusikaltimų – nors vežimu vežk.

Suprantama, Seimo pirmininkei reikia ginti savo institucijos garbę – bet tik ne tokiais metodais. Juk piliečiai savo kailiu patiria seimūnų darbo rezultatus, žino apie jų lankomumą, vadinamuosius susitikimus su rinkėjais, į kuriuos ateina tik Seimo narių padėjėjai, nesprendžiantys jokių klausimų. O jeigu koks seimūnas ir pasirodo savo rinkėjams, tai tik pasakyti, kad „yra labai užimtas“ ir turi tuoj pat išeiti. Bet užtat kiek parlamentiniam darbui skirtų lėšų iššvaisto seimūnai, „važinėdami“ pas rinkėjus – po 3000 litų per mėnesį! Net ir per savo neįteisintas atostogas. (Čia reikia pasakyti, kad tik du Seimo nariai – Č. Stankevičius ir pati I. Degutienė šiuo atveju elgiasi sąžiningai – išleidžia tik 1 litą ar ir to neišleidžia.) Rinkėjai negali visko matyti, galų gale jiems nusibodo klausyti apie tai, ko seimūnai net nesirengia daryti. Bet užtat labai svarbias paslaptis atskleidžia buvę seimūnai, kurie supranta, kad buvo nubausti tik dėl politinių užgaidų. L. Karalius tuoj po apkaltos interviu papasakojo, kaip valdančiąją koaliciją tramdo vienas asmuo (Kubilius), padedamas kito asmens (Razmos). Sunku tuo patikėti, bet apie diktatą Seimo nariams kalbėjo ir pati Seimo pirmininkė: Seimas neturi pasitikėjimo, nes ne visi jo nariai, pasižadėję balsuoti už abiejų parlamentarų išmetimą, savo pažadą įvykdė. Beje, žinios apie tokį diktatą jau ir anksčiau nebuvo didelė paslaptis pastabesniems piliečiams („runkeliams“) – jie per posėdžių vaizdo įrašus mato, kaip ženklais – nykščiu žemyn ar aukštyn – savo koalicijos partneriams sprendimus diktuoja Andrius arba Jurgis. Tai, kad Degutienė TV interviu pasipiktinusi kalbėjo apie kažkokius dvejopus standartus ir melagystes, rodo, jog Seimo narys jau nebeturi teisės balsuoti pagal savo įsitikinimus, o turi balsuoti taip, kaip to nori vienas ar kitas „politikas“. Įdomus demokratijos supratimas. Ir tokiam „demokratijos“ supratimui, be abejo, reikalingas diktatas. Tik kam tada ta vaidyba, kad vyksta demokratinis balsavimas, jeigu balsavimo rezultatą lemia vieno žmogaus nykštys? Ar tai vadinama demokratija? Ir taip elgiasi patriotinės partijos atstovai! Ir jie tai daro alindami tautą, vydami ją iš šalies, varydami ne tik į bedarbių eiles (ir dirbtinai jas mažindami), bet ir badaujančiųjų gretas, atimdami iš jaunų šeimų galimybę gimdyti daugiau vaikų (demografiniai duomenys prastėja ne mėnesiais ar metais, o dienomis).

Mes ne už tai, kad nusikaltę Seimo nariai liktų Seime, ne už jų išteisinimą. Bet turime žiūrėti į visumą, į esminius dalykus. Per dvejus metus partijos, apsimetančios dešiniąja patriotine, valdymo (tiksliau – diktato) bedarbių skaičius trigubai padidėjo (jis viršija 300000), kas mėnesį emigruoja 10000 tautiečių (bendras emigravusiųjų skaičius, kukliausiais paskaičiavimais, sudaro apie 600000 dirbančių (!) žmonių, t. y. beveik tiek pat, kiek jų dirba gimtajame krašte), pusė milijono valstybės piliečių maitinami iš Europos Sąjungoje gautų labdaros maišelių, be to, Lietuvoje įvestas didžiausias prekių ir paslaugų „pridėtinės vertės mokestis“ (vadinasi, bet kurią prekę ir paslaugą valstybė pabrangina daugiau nei penktadaliu ir viską susižeria nepasotinamam valdininkų sluoksniui šerti), o marga opozicija jau sukūrė planą, kaip nuversti dešiniųjų (deja, tik tariamų) koaliciją (arba, kaip sakoma, vyksta Seimo pasileidimas). Deja, ponų dešiniųjų politikų tai visai nejaudina – jiems žymiai svarbiau, kad pagal jų sudarytą planą liko neišmestas iš Seimo vienas ar kitas jiems neįtinkantis „nusikaltėlis“, t. y. valdančiajai koalicijai nepriklausantis Seimo narys. Beje, kalbant apie PVM tarifą galima pasakyti: net ir tokioje bedarbių skaičiumi išsiskiriančioje Ispanijoje (Lietuvos premjeras dažnai mėgsta šią šalį įvardinti kaip nesugebančią spręsti bedarbystės problemos) šis mokestis daugeliui prekių sudaro tik 8 proc., o kai kurioms – tik 4 proc., t. y. trečdalį ar tik penktadalį to, ką iš bet kurią prekę perkančio pensininko ar bedarbio išplėšia Lietuvos valstybė. O apie pensijos „nurėžimą“ 5–20 proc. ar juo labiau 70 proc. Ispanijoje nė nekalbama – tai būtų didžiausias nusikaltimas prieš piliečius. Apie tai nekalbama ir jokioje kitoje demokratinėje valstybėje.

Ir kas gi varo mus, tautiečius, į ten, iš kur ištrūkome prieš 20 metų? Ar ne šie klaikūs eksperimentai su tauta? Eksperimentai, kurių daryti nesiryžta jokia Europos valstybė, nurėždama pensijas, prie kurių prisidurti varganą litą dirbdami nori buvę tremtiniai ar disidentai, nesuduriantys galo su galu. Kai A. Kubilius užsienyje teigia, kad Lietuvoje pensija sumažinta tik 5 proc., tai yra gryna melagystė. Net Europos Komisijos nariai stebisi, kad niekas nepateikia duomenų, ką su savo tauta daro vienas žmogus, sumąstęs eksperimentuoti ir žiauriai tyčiotis iš tautos. Aišku, tokie diktatoriški eksperimentai atves Lietuvą „ten, iš kur išbėgome prieš 20 metų“. Ir būtent tie diktatoriai, sumanę pasityčioti iš tautos, kuri tylomis bėga iš šalies, Lietuvai kelia didžiausią grėsmę. Tauta, per kančias ir kovas siekusi savo spaudos, tauta, tapusi garsiąja knygnešių tauta, liko mažiausiai skaitančia šalimi visoje Europoje – didžiuliais, netgi dvigubais mokesčiais (ir gamybos eigoje, ir kaip galutinis produktas) apkrauta spauda pasidarė brangiausia Europoje. Tauta, kuri tik per okupacijų prievartą patyrusi didžiausias netektis bėgo iš savo krašto, laisvės sąlygomis tapo emigrantų tauta. Didžios tautos, paguldžiusios daugiausia vyrų ir moterų žūtbūtiniame dar dešimt metų besitęsusiame kare, vadovai net nesiteikia atvykti į kasmetinį partizanų ir tremtinių susitikimą Ariogaloje, nes jiems svarbiau važinėtis dviračiu Baltarusijos keliais ar aplankyti gimusį anūką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija