2010 m. gruodžio 3 d.
Nr. 88
(1873)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pokalbių su Popiežiumi knygos bruožai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI po
knygos „Pasaulio šviesa. Popiežius,
Bažnyčia, laiko ženklai“ su autoriumi
Peteriu Zevaldu ir Popiežiškosios
naujosios evangelizacijos tarybos
pirmininku arkivyskupu Rinu Fizikela

Knygą varto Šventojo
Tėvo asmeninis sekretorius
mons. Georgas Gensveinas

Vatikano informacinio centro
vadovas kun. Frederikas Lombardis SJ
naujosios knygos pristatyme

Naujosios evangelizacijos prioritetai

Vatikane pristatyta popiežiaus Benedikto XVI pokalbių su savo tėvynainiu vokiečių žurnalistu Peteriu Zevaldu knyga „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia, laiko ženklai“ pasižymi realiu šiandienos problemų vertinimu ir optimizmu dėl jų galimo sprendimo per dvasinį atsinaujinimą. Lapkričio 23 dieną keliomis kalbomis publikuotos knygos pristatymo proga vykusioje spaudos konferencijoje kartu su jos autoriumi bei kitais žinomais žiniasklaidos darbuotojais pagrindinį pranešimą skaitė neseniai įkurtos Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela. „Mes iš tikrųjų gyvename epochoje, kuriai labai reikia naujosios evangelizacijos, kurioje viena Evangelija turi būti skelbiama tiek savo didybėje, tiek nesikeičiančiame racionalume ir galioje, kuri peržengia patį racionalumą, kad naujai galėtų daryti įtaką mūsų mąstymui ir supratimui, – citavo Šventojo Tėvo mintis arkivyskupas R. Fizikela. – Svarbu Bažnyčią priimti ne kaip organizaciją, skirtą atlikti įvairiausioms funkcijoms – organizaciniu požiūriu ji lieka ribota, – bet ji, kaip gyvas organizmas, ateina iš paties Kristaus.“ Kaip tik šioje vizijoje Bažnyčia, nors ir sudaryta iš nusidėjėlių, yra pašaukta būti – kaip ir jos Steigėjas – pasaulio šviesa, visos žmonių giminės vienybės ženklas, įrankis gyvenimo esminių dalykų supratimui.

Nemenkindamas iškilusių sunkumų ir netgi skandalingo blogio atvejų bažnytinio gyvenimo viduje, popiežius Benediktas XVI publikuotuose pokalbiuose reiškia optimizmą dėl Bažnyčios ateities ir jos pastoracinės programos naujajai evangelizacijai sėkmės. „Bažnyčia auga, tarpsta, ji yra labai dinamiška. Naujų kunigų skaičius pasaulyje pastaraisiais metais didėja, kaip ir seminaristų skaičius“, – primena Šventasis Tėvas, pažymėdamas, kad reikia žvelgti į visos planetos kontekstą, nes Bažnyčia negali būti identifikuojama su atskirais geografiniais regionais. Pagaliau netgi labai sekuliarizuotoje aplinkoje vis geriau suvokiama, kad Bažnyčios nebuvimas „atvestų prie ištisų visuomeninio gyvenimo sektorių žlugimo“.

Tokį pat optimizmą knygoje „Pasaulio šviesa“ popiežius Benediktas XVI rodo ir dėl pačios krikščionybės paskirties šiuolaikinėje epochoje. Jau pats buvimas krikščioniu reiškia savotišką gyvybingumą ir modernumą, atitinkamą šiuolaikinės situacijos suvokimą ir formavimą. „Tam yra reikalinga didelė dvasinė kova ir dėl to patvirtinta neseniai įsteigta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, – sakoma knygoje. – Svarbu, kad mes stengtumėmės gyventi ir mąstyti krikščioniškai – taip, kaip reikia gerai ir teisingai moderniai formacijai, kartu atsiribojant nuo priešiškumo religijai.“

Kad krikščionybė toliau vystosi atskleisdama savąjį gyvybingumą, Popiežius susidaro įspūdį iš vyskupų, aplankančių jį iš viso pasaulio, pasakojimų. Biurokratinis veikimas jau rodo tam tikrą nuovargį, tačiau ryškėja naujos gyvybingos iniciatyvos – ypač tarp jaunų žmonių. Šis naujasis krikščionybės veidas galbūt skiriasi nuo sekuliarizuotos kultūros apraiškų ir galbūt nenulemia dabar žiniasklaidoje vyraujančios viešosios nuomonės. „Tačiau krikščionybė lieka gyvybinga jėga, be kurios ir kiti dalykai negalėtų egzistuoti“, – teigia Benediktas XVI knygoje „Pasaulio šviesa“, kurios plačios ištraukos buvo paskelbtos Vatikano laikraštyje „L’Oservatore Romano“. (Kaip tik jomis ir naudojamasi šiame rašinyje.) Kalbėdamas apie savo asmeninį patyrimą Šventasis Tėvas sako: „Visas mano gyvenimas buvo susietas vienu bendru saitu: krikščionybė neša džiaugsmą, išplečia akiračius. Be abejonės, egzistencija, išgyventa „priešingai“, būtų tiesiog nepakeliama“. Kaip tik ši patirtis skatina supratimą, kad krikščionybė visada ras savyje atsinaujinantį dinamiškumą.

Krikščionių vienybės aktualijos

Žinoma, tolesnei krikščionybės sklaidai labai svarbus visų Kristaus išpažinėjų siekimas, todėl ne veltui popiežius Benediktas XVI, pradėdamas savąjį pontifikatą, įvardijo tai savo tarnystės prioritetu. Apie šią temą, taip pat paliestą pokalbiuose su P. Zevaldu, išsamiau rašoma tarptautinės ekumeninių žinių agentūros ENJ pranešime. Jame pažymima, kad Šventasis Tėvas, atsakydamas į klausimus dėl krikščionių vienybės, paminėjo ypač svarbią paties Popiežiaus (Romos vyskupo) vaidmens problemą. Žvelgimas į Romos vyskupą, svarbiausią apaštalo šv. Petro įpėdinį, kaip „į pirmąjį tarp lygių, būtų visiškai priimtinas stačiatikybei“, – reiškė nuomonę Benediktas XVI. Jis priminė, kad stačiatikiai pripažįsta, kad 325 metais vykęs Nikėjos Susirinkimas nusprendė, jog Romos vyskupas yra „protos“, tai yra pirmasis visuotinės Bažnyčios hierarchijoje.

Kaip tik šį klausimą dabar svarsto pagrindinė Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios bendradarbiavimo institucija – tarptautinė mišri katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisija. Vis labiau aiškėja, kad šiame dialoge beveik visos nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios sutaria dėl minėto Romos vyskupo vaidmens, išskyrus ambicingąjį Maskvos patriarchatą. Knygoje „Pasaulio šviesa“ popiežius Benediktas XVI pripažįsta, kad dialoge su stačiatikiais svarbų vaidmenį turi nusistovėję draugiški ryšiai su pasaulinės stačiatikių bendruomenės svarbiausiu lyderiu Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I, kurį jis aplankė 2006 metais per savo vizitą į Turkiją. Šis patriarchas „praktikuoja ekumenizmą, kuris yra daugiau nei šalta pareiga; tai reali draugystė ir broliškumo tarp mūsų jausmas“, – sakė Šventasis Tėvas.

Atsakydamas į Zevaldo klausimus Popiežius išreiškė viltį „ne tokioje tolimoje ateityje“ susitikti su Maskvos patriarchu Kirilu I. ENJ pranešime ta proga primenama, kad popiežiaus Benedikto XVI pirmtakas Jonas Paulius II daug kartų yra kalbėjęs apie svajonę aplankyti Rusiją, bet Maskvos patriarchatas tam priešinosi, kaltindamas Katalikų Bažnyčią neva prozelitavimu, tai yra agresyviu siekiu stačiatikius atversti į katalikybę. Naujoje knygoje aiškindamas savo paties santykius su Maskvos patriarchu Kirilu I popiežius Benediktas XVI priminė, kad netrukus po išrinkimo į šv. Petro sostą 2005 metų balandį, būtent Kirilas (tuomet dar metropolitas, atsakingas už Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ekumeninius ryšius) buvo pirmasis užsienio svečias, kurį jis priėmė Vatikane privačioje audiencijoje.

Šventasis Tėvas pripažino, kad tuomet jis rusų stačiatikių hierarchui pajuto simpatiją dėl jo rusiškos sielos paprastumo, tvirto tikėjimo ir šilumos. „Todėl mes vienas kitą gerai supratome“, – kalbėjo Popiežius apie susitikimą su Kirilu, kuris Maskvos patriarchu tapo 2009 metais. P. Zevaldo paklaustas, ar Romos vyskupo ir Maskvos patriarcho susitikimas įmanomas dabartinio pontifikato laikotarpiu, Šventasis Tėvas atsakė: „Tai priklauso, kiek ilgą gyvenimą gerasis Viešpats man suteiks, bet turiu viltį… Vis dėlto stačiatikių viešoji nuomonė Rusijoje turi būti paruošta tokiam susitikimui. Ten vis dar išlikusi tam tikra Katalikų Bažnyčios baimė. Mums reikia kantriai laukti“.

Kalbėdamas apie santykius su protestantais popiežius Benediktas XVI nurodė vokiečių liuteronų vyskupo Johaneso Frydricho pastabą, kad ir protestantams galėtų būti ekumeniškai priimtina Romos vyskupo, kaip visų pasaulio krikščionių atstovo, tarnystė. Anglikonų hierarchai sutinka pripažinti Popiežiaus garbės primatą, ir tai, pasak Šventojo Tėvo, yra rimtas žingsnis krikščionių vienybės kelyje. Juk jau dabar, „kai Popiežius išsako poziciją dėl svarbiųjų etinių klausimų, pasaulis tai priima kaip visų krikščionių balsą“, – sakė Benediktas XVI. Ta proga galima priminti 1870 metais Vatikano I Susirinkimo paskelbtas dogmas dėl Popiežiaus primato Bažnyčioje ir neklaidingumo, kai Romos vyskupas kalba kaip visų krikščionių ganytojas ir mokytojas svarbiausiais tikėjimo ir etikos klausimais. (Žinoma, tai neliečia Popiežiaus išsakytos privačios nuomonės, kaip dabar publikuotoje knygoje „Pasaulio šviesa“, kuri yra diskusijų objektas.)

Šventajam Tėvui buvo užduotas klausimas ir dėl didelio atgarsio susilaukusios 2000 metų Vatikano deklaracijos „Dominus Jesus“, kurioje patvirtinama, jog protestantų denominacijos „nėra Bažnyčios tikrąja prasme“. Šį dokumentą pasirašė tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabar popiežius Benediktas XVI), kuris tada buvo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. Atsakydamas Šventasis Tėvas priminė, jog „Bažnyčia tikrąja prasme, kaip mes tai suprantame, egzistuoja ten, kur yra vyskupo tarnystė, kaip apaštalinės įpėdinystės sakramentinė išraiška“. Čia taip pat reikia pridėti Eucharistijos sakramentą, kurį teisėtai celebruoja vyskupas ir jo paskirti kunigai. Kadangi protestantiškoje terpėje viso to nėra, Vatikano II Susirinkimas 1964 metais ir įvedė „bažnytinės bendruomenės“ sampratą, kaip nuorodą į skirtumus nuo tradicinės Bažnyčios būties. Paklaustas, ar Popiežius gali siūlyti alternatyvią Bažnyčios definiciją, Benediktas XVI atsakė, kad jis tam neturi galios, kadangi Vatikano II Susirinkimo sprendimai saisto ir Popiežių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija