2010 m. gruodžio 22 d.
Nr. 93
(1878)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Žvilgsnis į istorinį Biržų rajoną

Vygandas  Skimundris

Papilys. Pradinė mokykla,
pastatyta 1907 metais.
Ją baigė ir joje mokytojavo
poetas Kazys Binkis

Knygnešio Jurgio Bielinio
kapas Suoste
Autoriaus nuotraukos

Papilys. Nekaltosios M. Marijos bažnyčia

Koplyčia Mieleišiuose, kur palaidotas
kun. Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta

Mieleišiai. Epitafija prie koplyčios

Liepos mėnesį grupelė keliautojų lankėsi šiauriausiame Lietuvoje Biržų rajone, pasirinkę rečiau turistų lankomas vietas bei objektus.

Mieleišiai. Aplankėme gražiai prižiūrimas kapinaites ir koplyčią. Prie jos sienos pritvirtinta atminimo lenta su užrašu: „Čia ilsisi poetas, tautosakininkas, Kalevalos vertėjas, karo kapelionas, kanauninkas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (1873–1950)“.  Turininga jo biografija. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, studijavo Šveicarijoje, Friburgo universitete, dirbo įvairiose Lietuvos parapijose, buvo karo ligoninės, karo policijos ir Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas.  Kartu su suomiu A. R. Niemiu (1869–1931) surinko daug liaudies dainų Biržų, Vabalininko, Nemunėlio Radviliškio, Papilio, Šimonių, Svėdasų, Kupiškio ir kt. apylinkėse ir jas paskelbė Suomijos mokslų akademijos išleistame rinkinyje „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“ (1911).

Privažiuojame netoli esančius Beržinius, poeto J. Janonio gimtinę.  Nebėra jo gimtosios trobelės. Jos vietoje – paminklinis akmuo su skulptoriaus K. Bogdano sukurtu poeto bareljefu, atidengtas 1965 metais. Prisiartinus prie paminklo nejaukiai nustebino abejingumas poetui – takas, vedantis prie jo, apžėlęs aukštomis žolėmis, paminklas padengtas laiko apnašomis. Aiškiai matyti gimtojo kaimo bendruomenės nepagarba savo žemiečiui – tiesiog jį pamiršo. (Beje, Biržų miesto centre matėme pastoliais apstatytą paminklą J. Janoniui.)

Netoli Beržinių – poeto, dramaturgo K. Binkio gimtinė Gudeliai. Gimtosios sodybos vietoje paminklinis akmuo atidengtas 1973 metais. Bet vaizdas panašus kaip Beržiniuose.

Atvykstame į Papilį. Senoji Papilio pradinė mokykla, pastatyta 1907 metais, anais  laikais buvo didelis, išsiskiriantis iš kitų dviejų aukštų mūrinis pradžios mokyklos pastatas. Čia iki 1908 metų mokėsi K. Binkis.

Gerą įspūdį paliko Editos ir Gintaro Lansbergų sumaniai tvarkoma sodyba buvusios senosios Papilio mokyklos teritorijoje. Lankytojus stebina ant stačios kalvelės šlaitų sumaniai įruoštas alpinariumas, pavėsinė, pirtelė, dvi klėtelės: vienoje jų eksponuojami alaus gamybos įrankiai ir indai, kitoje – įvairūs staliaus įrankiai. Ši šeima yra konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2006“  nugalėtoja. Štai tokių spindulių reikia Lietuvai – tada  būtų daugiau šviesos.

Papilyje netoli viena kitos stovi dvi bažnyčios: katalikų Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos, pastatyta 1936 metais, akmens mūro, vienabokštė,  neoromantinė, turinti moderniosios architektūros bruožų (beje, pirmą kartą minima 1553 metais).  Antroji – evangelikų reformatų, kurios statybą 1595 metais, kartu ir mokyklos, fundavo Kristupas Radvila Perkūnas.  Tai liudija prie bažnyčios pritvirtinta atminimo lenta.

Papilyje reikia aplankyti ir „Zomkelį“, dar vadinamą buvusia įtvirtinta dvarviete, dvaru – rezidencija, Papilio dvaro rūmais – pilimi, kurią irgi statė K. R. Perkūnas. Dvaro rūmai ir pastatai buvo mediniai, apjuosti grioviu ir pylimu. Į juos buvo galima patekti tik tiltu. Šalia dvaro rūmų buvo gyvenamieji namai, tvartai, įvairūs ūkiniai pastatai. Netoli dvaro rūmų buvo palivarkas su vandens malūnu. 1658 metais Papilio dvaro rūmus sudegino švedų kariuomenė, paskui piliavietė nebuvo atstatyta.

Papilyje gimė Kristupo Radvilo Perkūno sūnus Jonušas Radvila (1612–1655), garsus LDK didikas, Lietuvos evangelikų reformatų globėjas, studijavęs Leipcigo ir Leideno universitetuose. Jis buvo Vilniaus vaivada, Žemaičių seniūnas, Lauko etmonas, politikas.

1655 metais Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių J. Radvila buvo Kėdainių sutarties su Švedija iniciatorius. Už tai apkaltintas išdavyste. Palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.

Privažiuojame Skrebiškį. Čia išvystame buvusio akmenų mūro dvaro, papuošto raudonų plytų langų apvadais, griuvėsius. Jie priminė 1863 metų sukilimą. Mūšyje su caro kariuomene netoli Medeikių ir Gudiškio buvo sužeistas vienas iš sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas (1826–1863). Jis buvo atgabentas į dvarą, slaugomas ir gydomas, tačiau naujo staigaus ir netikėto malšintojų puolimo metu buvo suimtas ir tardomas. Karo lauko teismas jį nuteisė mirties bausme. Pakartas Vilniuje.

Prie Nemunėlio prisišlieja Dauguviečiai – Boriso Dauguviečio(1885-1949), režisieriaus, dramaturgo, aktoriaus gimtinė. Gražiai sutvarkyta aplinka. Čia priimami poilsiautojai, svečiai, tikrai ramus Lietuvos kampelis. Čia pat Nemunėlis, o už jo – jau broliai latviai.

Čia pat Sandariškiai. Išlikęs įdomus pasakojimas apie Sandariškių ąžuolą ir čia vykusį lietuvių mūšį su švedais, kurį laimėjo lietuviai. Po mūšio abiejų kovotojų pusių vadai susirinko sudaryti taikos, tai yra sandaros, sutartį. Švedai siūlė, kaip įprasta, sudaryti rašytinę sutartį, bet lietuviai atsisakė, sakydami, kad sutartis turi būti stipresnė už popierių. Jie siūlė sudaryti ąžuolinę, tai yra tvirtą sutartį. Tada vienas iš lietuvių vadų  žemėje pasodino tris ąžuolo giles, sakydamas, kad kol žaliuos užaugę ąžuolai ir nors viena ąžuolo šakelė, kad švedai nedrįstų kelti kojos į Lietuvos žemę. Iš pasodintų gilių išaugo trys ąžuolai, rodydami švedams ir lietuviams sandaros tvirtumą. Slenkant metams, du ąžuolai nudžiūvo, o trečiasis išliko iki šiol.

Šiandien, atvažiavus į Sandariškius, šio išlikusi istorinio ąžuolo tenka ieškoti. Prieš keliolika metų dar buvo nuorodos, dabar jų  nebėra. Gal ąžuolas kam nors pasirodė neįdomus, nustojo istorinės vertės ir pavirto nesaugojamu paminklu?..

Pravažiavę Nemunėlio Radviliškį, sustojome Jasiškiuose. Čia nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno gimtinė – namas privatizuotas, remontuojamas, todėl aplinka nesutvarkyta. Prie namo pritvirtinta atminimo lentelė su užrašu „Čia gimė ir gyveno nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas (1888–1926)“.

Jasiškiuose gimė Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius Jonas Čigas (1910–1959). Neseniai LVA bendruomenė iškilmingai paminėjo jo  gimimo šimtųjų metų jubiliejų. Išlikęs ir jo gimtasis namas. Kaimo pakelėje, ties taku į gimtinę, auga keturi ąžuolai, vieną jų, dabar storiausią, pasodino jaunasis Jonas Čigas, būsimasis rektorius.

Užsukame į Suostą. Aplankome po 2001 metų gaisro jau 2007 metais naujai pastatytą gražią raudonų plytų Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnytėlę. Šventoriaus kapinaitėse palaidotas knygnešių karalius Jurgis Bielinis. (1846–1918). Gaila, kad jis mirė nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – pritrūko tik vieno mėnesio.  Jam pastatytas kuklus lauko akmenų paminklas.

Kelionės pabaigoje panorome aplankyti Lietuvos „Šiaurės ašigalį“ – šiauriausią Lietuvos geografinį tašką – atvykome į Aspariškius.  Tai šiauriausia Lietuvos gyvenvietė. Čia baigiasi kelias. Vietos gyventojai sakė, kad norint jį pamatyti dar  reikia pėsčiomis apie tris kilometrus eiti iki Nemunėlio. Šiauriausią tašką žymi neišvaizdus kuolas su neįskaitomai išrašytais skaičiais, įbestas Nemunėlio vagos viduryje.  Taigi, jį galima pasiekti tik plaukiant Nemunėliu valtele.

Nors mums nepavyko pasiekti Lietuvos Šiaurės ašigalio, bet pabuvojome Biržų rajone esančioje siauriausioje Lietuvos teritorijos vietoje, pabendravome su nuoširdžiais šiauriausio Lietuvos rajono gyventojais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija