Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Kėdainietę įsuko kūrybos ratas

Bronius VERTELKA

Kėdainiškė kūrėja Nijolė Pocienė Autoriaus nuotrauka

Kėdainiuose gyvenanti kelių knygų autorė Nijolė Pocienė rašo pasakas, kuria eiles, renka savo giminės istoriją.  Kurti pradėjo būdama maždaug tokių metų kaip ir literatūros klasikė Žemaitė.

Sunki buvo Nijolės vaikystė: 1945 metais tėvą nušovė, o po 10 metų mirė mama. Tapusi našlaite pateko į Gelgaudiškio vaikų namus. Jai tai buvo kaip tremtis ar kalėjimas. Kelerius metus jautėsi niekam nereikalinga – tik vasarą trumpam seserį pasiimdavo vyresnysis brolis. Jai tai buvo dvasinė atgaiva.

Vaikystėje N. Pocienė perskaitė gausybę knygų. Skaitė nesirinkdama, kas po ranka papuolė, kad tik būtų  stora knyga. Užsiskaičiusi nieko nebijojo, nors gyveno kaime. Apie kūrybą tada net nesvajojo.

Gelgaudiškyje jos rašinius lietuvių kalbos mokytoja  skaitydavo prieš klasę ir girdavo, kad gražiai rašo. Sakydavo, kad geriausiai temą išnagrinėjo Nijolė Balsytė, bet gavo dvejetą, nes dviejų pamokų jai buvo maža, kad spėtų ištaisyti klaidas. Jeigu suspėdavo perskaityti, tada ištaisydavo ir klaidas. Taigi už turinį – penki, už klaidas – dvejetas.

Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, ir ketverius metus, negaudama paramos, gyveno pusbadžiu. Nusiraminimą rasdavo knygose.

Maždaug prieš 20 metų pradėjo rašyti pasakas. Jas kurdavo net sapnuose. Taip pasakos užbūrė, jog laukdavo, kada namiškiai sumigs ir galės sėsti rašyti. Atrodė, kad kažkas popieriaus lapu  ranką vedžioja. Parašė apie šimtą pasakų. Bandė jas parodyti Vilniuje, bet ten suabejojo, ar tikrai ji jas parašė – mat  moterėlė iš provincijos negali taip kurti. Tai labai įžeidė Nijolę ir ji ilgą laiką nieko nerašė. Tik 2000-aisiais savo lėšomis išsileido pasakų knygą „Saulės takas“, į kurią sudėjo 14 kūrinėlių. Su tomis pasakomis kėdainietė ir išgarsėjo.

Po pasakų Nijolę pradėjo rašyti miniatiūras. Paveikė tai, kad laisva Lietuva, kad į bažnyčią gali eiti nesislapstydama. Tuo metu parašė daug miniatiūrų religine tematika. Sužinojusi, kad Kaune veikia jaunimo maldos grupelė  „Marijos vaikai“, įkūrė tokią grupelę ir Kėdainiuose. Iš tų „Marijos vaikų“ dvi merginos įstojo  į pranciškonų vienuolyną. Viena jų – Renata Lukoševičiūtė – rašė gražius religinius eilėraščius. Nijolė norėjo jos eilėraščius išleisti, bet jų buvo nedaug, tad sugalvojo  už savo pinigus išleisti knygelę „Vizijos“, į kurią sudėjo R. Lukoševičiūtės eiles ir savo miniatiūras.

Padrąsinta Nijolė pradėjo rašyti ir eilėraščius vaikams. Pamažu įsidrąsino. Nedideliu tiražu pasirodė kompiuteriu rinktos ir padaugintos jos knygelės „Vėlyvosios gėlės“ ir „Mamos pyragėlis“. O šiemet iš ankstesnės kūrybos ir iš naujai parašytų eilių Jonavoje išėjo N. Pocienės knyga „Laiko dovanos“. Ją žada pristatyti kitų metų vasarį, kai švęs savo 70-metį.

Prieš keletą metų Nijolė ir jos brolis, kadangi anksti mirus tėvams apie savo gimines labai mažai žinojo, sugalvojo surinkti visą Balsių giminę. Tada ir atėjo mintis apie knygą.  Vasarą ir rudenį brolis su seseria važinėjo po  Lietuvą, daugiausia po Suvalkiją. 2006 metais Vilkaviškyje suvažiavo Balsiai – apie 70 žmonių. Ta proga Nijolė parengė knygelę su nuotraukomis „Nuo Stoškų iki Tupikų“. Stoškai – tai Balsių giminės kaimas, o Tupikai – tai mamos, Staugaičių giminės, kaimas. Kitais metais turėtų įvykti antrasis Balsių giminės suvažiavimas. Nijolė sukaupė daug medžiagos, išsiaiškino visus kilusius klausimus, atsirado ir naujų faktų. Iki Naujųjų metų  arba iki jubiliejaus turėtų pasirodyti pataisyta, papildyta ir jau  spaustuvėje išspausdinta knyga  „Nuo Stoškų iki Tupikų“.

Jei turėtų daugiau pinigų, N. Pocienė išsileistų eilėraščių, pasakų knygas.  Moteris nemoka ieškoti rėmėjų. Be to, ji vadovauja rajono Neįgaliųjų draugijos literatų būreliui „Likimo palėpėje“, čia irgi veiklos ir darbų netrūksta. N. Pocienė sako, kad jai trūksta vienintelio dalyko – laiko.

Kėdainiai

© 2010 „XXI amžius“