Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Misionierė Sicilija apie save, Indiją, Lietuvą, Vakarus, misijas

Sicily Matew Mundiyankal stojo į vienuolyną, kai jai buvo 17 metų

Sesuo Sicilija Kretingoje, 2010 ruduo Autoriaus nuotraukos

Seserys Danutė, Benjamina ir Sicilija su mokiniais pranciškučiais

Seserys Julija, Sicilija ir Benjamina su Šventojo Sosto apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Luigi Bonazzi 2009 metais

Vienuolyne

Su drambliu, protingiausiu iš gyvulių, 2002 m. Pietų Indijoje

Jubiliejiniai žiedai gimtadienio proga

Su kolegėmis

Šokti indų šokį – didelė laimė

Kretingoje gyvena labai įdomi moteris – tamsaus veido simpatiška Švč. Širdies pranciškonių Misionierių  kongregacijos sesuo Sicilija, kilusi iš Pietų Indijos. „XXI amžiaus“ korespondentas Stasys POVILAITIS kalbėjosi su šia įdomios biografijos vienuole.  

Iš kur ir kada atvykote į Lietuvą?

Esu indė. Pagal dokumentus aš Sicily Matew Mundiyankal. Kretingoje jau 12 metų. Prieš tai misijose dirbau Prancūzijoje, Italijoje ir Kamerūne. Čia mane vadina seserimi Sicilija.

Kokios jūsų pareigos?

Esu Kretingos Švč. Širdies pranciškonių Misionierių vienuolyno vyresnioji sesuo. Drauge su kitomis dviem seserimis, itale Benjamina ir Danutė iš Šiaulių, rūpinamės vaikų ir jaunimo dvasiniu ugdymu, lankome ligonius, šelpiame vargingiausiai gyvenančius, ruošiame vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui.

Beje, jūs gana gerai kalbate lietuviškai. Ar sunku buvo ją išmokti?

Sanskritas, senoji indų kalba, yra šiek tiek panaši į lietuvių kalbą. Yra netgi tų pačių žodžių: Dievas – Devas, ugnis – agnis, mirti – mriti. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ sakinys beveik visiškai toks pat ir sanskritu, ir lietuviškai. Lietuviškai išmokti kalbėti vis dėlto buvo sunkiau nei prancūziškai.

Kaip atrodo jūsų eilinė diena?

Beveik kasdien pas mus, tris Šv. Pranciškaus seseris, ateinantys žmonės ieško paguodos, nori išsipasakoti nuodėmes, prašo patarimų, paguodos. Išklausome juos, patariame, paguodžiame, o kartais net ir pavaišiname tuo, ką pačios valgom. Daugelis žmonių prašo, kad mes už juos dar ir pasimelstume. Nuolat vis meldžiamės.

Kaip dažnai meldžiatės?

Meldžiamės penkis kartus per dieną – ryte, dieną, vakare, naktį. Paskutinė malda būna apie 21–22 valandą, prieš miegą. Penktoji kiekvienos iš mūsų malda – tai asmeninė malda. Kasdien meldžiamės už žmones, esančius šalia mūsų, prašome Viešpaties, kad jie suvoktų Jėzų, kaip tikrąjį žmonijos gelbėtoją ir išganytoją.

Indijoje labai didelės šeimos. Iš kokios jūs šeimos?

Esu kilusi iš giliai tikinčios indų katalikų Matju ir Marijos šeimos. Mano tėvai – turtingi žemvaldžiai. Savo plantacijoje jie augina kavą, kakavą, kaučiuką, bananus, ananasus ir kai kurias kitas žemės ūkio kultūras. Gimiau ir augau Pietų Indijoje, Keralos valstijoje, Thodupuzhos mieste. Jis yra maždaug tokio pat dydžio kaip Panevėžys. Į vienuolyną įstojau būdama 17 metų. Europoje, taigi ir Lietuvoje, palyginti su Indija, žmonių mažai. Čia, atrodo, ramu ir tylu, mažai žmonių šurmulio.

Gal jūsų šeimoje buvo ar yra ir daugiau vienuolių?

Mano seserys Marija ir Teresa taip pat yra vienuolės. Marija darbuojasi Italijoje, o Teresa – Šiaurės Indijoje. Jauniausioji sesuo Alfonsa taip pat ketino pasukti vienuoliškojo gyvenimo keliu, bet tam nepritarė mūsų broliai Tomas, Juozapas, Antani, Matju, Beby ir Tomy, o ji pakluso jų valiai. Vėliau Alfonsa ištekėjo, o dabar jau turi tris mergaites.

Kokie yra indai?

Daugelio indų gyvenimas skiriamas Dievui. Indai garsėja kaip dvasiškai turtingi žmonės. Indijos kultūros, ypač dvasinės, nepajėgė sugriauti jokie užkariautojai.

Kiek dvasinės kultūros, Jūsų manymu, turime mes, europiečiai?

Dvasinės kultūros Europoje – ne per daugiausia. Materialios – kaip, kur, ką pirkti, parduoti, išreklamuoti – daug. Vakarai gyvena kūnu ir kūnui, Rytai – dvasia ir dvasiai.

Vos pabundame ryte, kiekvieną savo dieną turime paskirti Dievui, nes nežinia, ar sulauksime jos vakaro, nakties. Gyvenimas ne Dievui – ne gyvenimas, o lėta, sunki savigriova.

Daugelis indų iki senatvės atrodo sveiki ir ilgaamžiai. Gal ilgu gyvenimu gali didžiuotis ir jūsų tėvai?

Tėvas išėjo amžinybėn 2002 metais, sulaukęs 88 metų, o mamai šiuo metu jau eina 95-ieji. Ji turi 20 anūkų ir šešis proanūkius. Didelė šeima – didelis turtas, didelė laimė ir Dievo dovana. Laimingas žmogus, kuris yra laimingas šeimoje. Retas vakarietis tai supranta, retas tokios didžios laimės, dvasinio turto, Dievo dovanos nusipelno. Laimės vakariečiai siekia daug kartų keisdami sutuoktinius, gyvendami partnerystėje, praktikuodami nesantuokinį seksą, rūkydami, girtaudami, nuolat puotaudami. Visa tai – nelaimės, neturtai, šėtono dovanos.

Jums teko daug keliauti, daug kur darbuotis. Jūsų gyvenimo kelyje buvo visokių žmonių. Kuriuos norėtumėte paminėti kaip išskirtines asmenybes?

Kai Italijoje studijavau medicinos mokslus, 1981 metais vienoje bažnyčioje susitikau su Motina Terese. Tais metais ji gavo Nobelio premiją. Mačiau praeinančią pro šalį. Bendrauti neteko. Su popiežiumi Jonu Pauliu II susitikau 1987 metais Romoje. Jis tada manęs paklausė, iš kur aš atvykau. Atsakiau, kad iš Indijos. „Skelbk Evangeliją!“ – paliepė ir  paspaudė man ranką.

Norėjote tapti gydytoja. Romos medicinos universitete mokėtės net septynerius metus. Kodėl tų studijų nepabaigėte?

Pajutau vienuoliškąjį pašaukimą. Jo medicina – didingesnė, šviesesnė, tauresnė, humaniškesnė, dieviškesnė. Mane, lyg balsas iš aukščiau, pasiekė žinia, kad aš galėsiu gydyti žmonis be vaistų. Ir gydau juos dvasiškai net čia, Lietuvoje.

Kas, Jūsų manymu, yra laimė?

Laimė – tai daryti gera kitiems, nelaukiant už tai atlyginimo. Žmogus nesukurtas vien sau, gyvenimui vien buitimi, daiktams. Laimė – tai mylėti Dievą, o ir kiekvieną žmogų, net labiausiai nupuolusį.

Ar patinka Jums Lietuvoje, jūsų vienuolyne?

Mūsų vienuolyne liūdnų dienų nebūna. Kiekviena diena čia kupina džiaugsmo, šviesos, šilumos, dvasingumo. Man gera, džiugu visur, net šaltesnėse šalyse, ypač Lietuvoje.

Kokios šeimos tradicijos jūsų tėvynėje?

Indijoje vestuvių metu jaunieji duoda abipusės meilės, ištikimybės, santarvės  pažadą visam gyvenimui. To jie ir laikosi visą gyvenimą. Turtingų jaunavedžių vestuvėse dalyvauja labai daug žmonių, net dešimtys tūkstančių. Vieno mano sūnėno vestuvėse dalyvavo 800 žmonių. Buvo linksma ir įdomu.

O ar yra skyrybų?

Indijoje man neteko girdėti apie skyrybas. Skyrybos, šeimos griūtis, betėviai vaikai – tai didelė gėda, žema, primityvu, nekrikščioniška.

Koks indo rytas, dienos pradžia?

Rytą atsikėlęs indas pirmą gestą daro Dievui sakydamas: „Ačiū Tau, Dieve, už naują dieną. Tau atiduodu visą save, visą šią puikią dieną.“

Azijos gyventojai pirmą ir svarbiausią vietą skiria dvasiniam gyvenimui, dvasiniams reikalams. Tėvai su vaikais, anūkais, o neretai net ir su proanūkiais, daug kalba, aiškina apie amžinąsias būties ir gyvenimo vertybes, apie gyvenimą aname, tobulajame pasaulyje, amžinybėje. Vakariečiai tam neturi laiko. Jų gyvenimas prasideda ir liūdnai baigiasi čia, žemėje.

Indijos pietuose, jūsų gimtinėje, labai karšta. Kaip jūs, pietietė, atlaikote šiaurietiškos Europos, lietuvišką žiemą, vėsų pavasarį, žvarbų rudenį?

Prie visko, taip pat ir prie žiemos, galima priprasti. Žiemos metu tenka sočiau valgyti, šilčiau apsirengti.

Kiek ir kokių krikščionių, katalikų Indijoje, kokia jų padėtis?

Krikščionių Indijoje tik apie dešimtadalis, tačiau Keralos valstijoje – net 80 procentų. Į Pietų Indiją dar Antikos laikais buvo atvykęs apaštalas Tomas, tad nuo jo ir prasidėjo Indijos krikščionėjimas.

Dėkoju už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“