|
Nelaukime trečiojo pasaulinio karo
Edmundas Simanaitis
Totalitarinės pseudomokslinės teorijos
Žiniasklaidoje pasirodė piktokų straipsnių, kuriuose peikiamas tikras ar tariamas Holokausto neigimas. Vien Holokausto vertinimas nėra priimtinas nei teisiniu, nei istoriniu pobūdžiu. Pirmojoje demokratinėje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (19181940) ir dabartinėje 1990 m. atsikūrusioje Antrojoje Respublikoje nei rasiniu požiūriu, nei už įsitikinimus piliečiai nebuvo persekiojami. Lygiai taip pat nei vidaus, nei užsienio politikoje nebuvo remiamasi nei komunizmo, nei rasizmo pseudomokslinėmis teorijomis.
Diktatūra neatsiejama nuo genocido politikos
Galima pagrįstai teigti, kad Lietuva tuo požiūriu iš esmės skyrėsi nuo didžiųjų kaimynų. Autoritarinis prezidento A. Smetonos režimas iš principo niekuo nesiskyrė nuo Latvijos prezidento Ulmanio ir Estijos prezidento Petso valdymo stiliaus. Kita vertus, būtų nusikalstamai naivu manyti, kad didžiųjų valstybių totalitarinių režimų apsuptoje Lietuvoje galėjo klestėti tobula demokratija. Mūsų valstybės istorija skaudžiai pamokanti. Iš didelės valstybės liko tik pusketvirto milijono gyventojų, o iš milžiniško baltų genčių gyvenamojo ploto liko tik dvi nedidelės Lietuvos ir Latvijos valstybės. Bolševikų diktatūros Sovietų Sąjungoje ir nacių režimo Vokietijoje demokratiškumą geriausiai ir išsamiausiai apibūdina savo šalyse ir okupuotose teritorijose vykdyta masinio genocido politika.
Agresoriai vertintini tuo pačiu masteliu
Pasigirsta balsų esą negalima lyginti komunistinio režimo su nacionalsocialistiniu. Verta priminti, kad abiejų režimų vadeivos 1939 m. rugpjūtį slaptu suokalbiu Kremliuje lengvai sutarė, kaip pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas ir tai įvykdė. Vėlesnis suokalbininkų susirėmimas tarpusavyje, Reicho pralaimėjimas ir Vakarų remiamos sovietijos pergalė nepateisina ir nepanaikina suokalbio pasekmių. Buvusių agresorių istorikai rašo istoriją pagal šeimininkų užsakymą nesipeikdami ir daugiau mažiau pasigirdami. Abiejų režimų vykdyta agresija mažesnių ir karine prasme silpnesnių valstybių atžvilgiu tiesmukai rodo tokios pačios grobikiškos imperinės politikos tikslus.
Aktualu lyginti agresorių užmačias
Dviejų režimų palyginimas keliais požiūriais itin aktualus. Kompartijos generalinio sekretoriaus ir fiurerio kultas buvo būtinoji vidaus politikos, kaip partinės religijos, ašis. Nesusivokėlių perauklėjimui buvo sukurtos Vorkutos ir Dachau tipo mirties stovyklos. Komunizmo ir nacionalsocializmo utopijos rėmėsi ir vadovavosi savo šventraščiais: Trumpu VKP (b) kursu ir Adolfo Hitlerio knyga Mein Kampf (Mano kova, vok.). Visam politiniam, visuomeniniam, kultūriniam, socialiniam gyvenimui smulkmeniškai vadovavo tik viena politinė jėga: sovietijoje kompartija, Vokietijoje nacionalsocialistų partija. Buvo ir esminių skirtumų, pavyzdžiui, sovietijoje turtas buvo suvalstybintas, o Vokietijos reiche veikė apkarpyti rinkos dėsniai.
Dviejų pasaulinių karų išvada
Du pasauliniai karai, vykę XX amžiuje, ir masinio naikinimo ginklų arsenalai, kuriuose sukaupta keletą kartų daugiau atominių bombų, nei reikėtų sunaikinti visiems Žemės rutulio gyventojams ir, žinoma, visai gyvūnijai, privertė politikos lyderius susimąstyti apie civilizacijos išlikimą mūsų planetoje. Globalinė katastrofa gali įvykti įžiebus branduolinį gaisrą. Bet kuriuo atveju, trečiame pasauliniame jau branduoliniame kare laimėtojų nebūtų. Taigi, peršasi viena išvada civilizacijos išlikimas yra didžiųjų valstybių politikos klausimas. Būtų didelė klaida piliečiams likti nuošalyje. Štai kodėl minėtus ir čia neįvardintus režimus, valdančius masinio naikinimo ginklų arsenalus, būtina vardinti ir lyginti.
© 2011 XXI amžius
|