|
Atbulas valstybės mechanizmas
Aleksandras JAKUBONIS
Susiveržti ar ne? Taip! sako Vyriausybė. Jos sprendimams pritaria ir dalis pensininkų pas mus netrūksta žmonių, pasiryžusių aukotis vardan Tėvynės. Bet Tėvynės meilė turi daug naivumo. Tokia jų auka tik iš dalies tikslinga. Tai tas pat, kaip mylinčios motinos aukojimasis vardan mylimo sūnelio palaidūno, kuris motinos santaupėles prašvilpia degtinei ir narkotikams.
Atrodo, valstybės bėdos kitaip neišsprendžiamos: jei nebus atimami centai iš vargšų, valstybė subankrutuos. Bet štai klausimas: kodėl tik nepasiturintys privalo gelbėti valstybės finansus? Kodėl vargšas be perstojo turi skaičiuoti į burną dedamus kąsnius? Gal tam, kad parazituojantys valdininkai ir toliau galėtų gauti dešimttūkstantines algas, kad milijardai iš valstybės iždo ir toliau tekėtų nežinomomis kryptimis, kad valstybėje ir toliau vyrautų betvarkė?
Vieni visą laiką privalo aukotis, o kiti, nė kiek nesiaukodami, kitų pasiaukojimu naudojasi. Taip yra dėl to, kad atgavus Nepriklausomybę nebuvo tinkamai sustatytas valstybės mechanizmas. Viskas liko kaip sovietmečiu: melas, nesąžiningumas laikomas dorybe, o pareigingumas vertu paniekos kvailumu. Jei visose normaliose valstybėse išdavikų bei nusikaltėlių turtas konfiskuojamas ir išdalinamas valstybei nusipelniusiems žmonėms (taip ir buvo padaryta prieškario Lietuvoje su dvarininkų žeme), tai dabar per 20 Nepriklausomybės metų nusistovėjo atbula tvarka. Neryžtingi ir dvejojantys dešiniųjų veikėjai pasiekė tik tai, kad patys tapo neosovietinės santvarkos dalimi.
Lietuva dabar panaši į žiurkių graužiamą laivą. Kiaurymes, skyles eiliniai piliečiai privalo dengti savo kūnais, o žiurkės tuo metu graužia kitas skyles. Kiek laiko šitaip iš paskutiniųjų ginsimės, kad valstybės laivas nenuskęstų? Laivo neužlopysim, kol žiurkių neišrūkysim. Specialiosios tarnybos išaiškina vieną kitą grobėją, tačiau tai tik paviršiaus pajudinimas. Be to, išaiškintieji netrukus išsisuka nuo bausmių ir pagrobtų milijonų negrąžina.
Prieš nesąžiningumą, Tėvynės pavergimą kovoti kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga. Net jei laimėti mažai vilties, reikia aukotis, bet ne tam, kad klestėtų nenaudėliai. Reikia susivokti, kaip pasiaukoti, ir reikia susivokti, ką pagerbti. Sėkmė ir pagarba visuomet lydi ryžtingus. Tačiau tam, kad sutelktum minias gerbėjų, turi būti nevidonu. Blogis puikiai reklamuojamas, nes žmonės vis dar pernelyg tiki žiniasklaida. Laikraščių straipsnių ir knygų herojais tampa įžūlūs nusikaltėliai, o ne jų aukos. Mokyklose nebaudžiami padaužos terorizuoja silpnesnius mokinius ir mokytojus.
Demokratijoj vyrauja daugumos nuomonė. O ją nustato, deja, žiniasklaida, reklama, per kurią daugumai primetami keisčiausi nusistatymai ir nuomonės, kurios taip suformuotos, kad Lietuvoj šiuo metu garsiausi ir gerbiamiausi yra šalies kenkėjai ir priešai. Nenuostabu, kad aukšti Lietuvos pareigūnai, netgi užimantys pačias aukščiausias pareigas, neslepia priešiškumo Lietuvos patriotams ir tiems užsieniečiams, kurie tikrai nusipelnė Lietuvai ir gali padaryti šaliai ką nors gero. Turbūt todėl lietuvišku pasižymėjimo ženklu neapdovanota liko S. Lozoraičio našlė, turbūt todėl užsienio sportininkams beveik neįmanoma gauti Lietuvos pilietybės šalies garbė pareigūnams nerūpi. Lietuva netaps tikra Tėvyne savo vaikams, kol jai vadovaus žmonės, nemylintys savo šalies piliečių
© 2011 XXI amžius
|