2011 m. sausio 7 d.
Nr. 2
(1882)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Naujametinės kontraversijos

Prasidėjus Naujiesiems metams mūsų šalyje įvyko keletas gana reikšmingų pasiaiškinimų aukščiausiame valstybės lygmenyje. Ne, tai nebuvo koks nors lokalinis Eglės Kusaitės bylos klausimas – per kelias dienas nuo pernai gruodžio pabaigoje vykusios teismo parodijos byla nepajudėjo: visuomenei nepaaiškinus, kas vyksta, byla lyg sovietiniais laikais buvo paslėpta nuo jos, o aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai liko nuvilti. Toks teisėtvarkos elgesys darosi taisykle. Seimas, priėmęs potvarkius, kad  valstybę iš bankroto ir toliau gelbės pensininkai, bedarbiai ir išeiviai, ramiai išėjo į ilgas, beveik trijų mėnesių atostogas.


Okupacijos išteisinimas

Linas ŠALNA

Lietuvoje atgyja sovietizmo ideologija. Netgi to sovietizmo, kurio jau nebėra pasaulyje, betgi nėra ir prievarta jį diegusioje Rusijoje. Ir atgyja netgi tarp piliečių rinktų valdžios atstovų, kurie turi ne tik kurti, bet ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus.

Vykstant Rusijos ir Lietuvos apskritojo stalo diskusijai, kurią organizavo kaliningradiečiai, neapsieita be sovietinės okupacijos klausimo, nors jo ir nebuvo tarp numatyto pokalbio temų. Lietuvos parlamentaras Julius Veselka (beje, Seimas atsisakė jį komandiruoti į šią konferenciją) diskusijoje įtikinėjo, kad kolonializmo pagal jo klasikinę schemą Sovietų Sąjungoje nebuvo. „Tu esi draugas, jei nepažeidi ideologinių standartų, – aiškino jis. – Negalima sulyginti komunistinės valstybės su tuo, kas buvo iki to. Niekas neneigia, kad mes su džiaugsmu ir be spaudimo pamatėme rusus su jų komunizmu ir metėmės į jų pusę“. Neigdamas sovietinės okupacijos faktą, J. Veselka uždavė klausimą, kas okupavo Rusiją. Tarsi klausdamas dėl okupacijos fakto J. Veselka savo pasisakymą pradėjo taip: „Esminis klausimas – buvo okupuota Lietuva ar ne? Su šiuo klausimu reikėtų elgtis taip: istorija yra faktas, kurio negalima pakeisti, kaip negalima prikelti numirėlio“. Teigdamas, kad vertinti istoriją pagal šių dienų realijas yra klaida, jis tikino, kad „vertinti SSRS veiksmus 1940–1950 metais neobjektyvu pagal klasikinę schemą: okupantas ir okupuotasis“. Dar daugiau, jis nerado kokių nors tautinės priespaudos požymių SSRS politikoje, nes „Sovietų Sąjunga buvo valstybė, kuri visoms šalims taikė vienodus standartus, o politika nebuvo nukreipta į tai, kad viena nacija pavergtų kitą naciją“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija