2011 m. sausio 7 d.
Nr. 2
(1882)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

2010-ieji Popiežiaus moraliniuose vertinimuose

Mindaugas BUIKA

Nuodėmingas elgesys sutepė Bažnyčios rūbą

Apžvelgiant 2010-uosius metus Visuotinės Bažnyčios gyvenime ypač reikšmingi popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimai. Savuosius vertinimus jis išsakė gruodžio 20 dieną vykusiame tradiciniame kalėdiniame susitikime su Romos Kurijos ir Šventojo Sosto institucijų vadovais. Pirmiausia Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į įvykius, susijusius su Kunigų metų minėjimu ir išviešintais kai kurių dvasininkų seksualiniais nusikaltimais, apie kuriuos plačiai skelbė ir tarptautinė žiniasklaida. Beje, dėl kontraversiško žiniasklaidos vaidmens nušviečiant šiuos skandalus Popiežius išsakė nuomonę lapkričio mėnesį paskelbtoje vokiečių žurnalistui Pėteriui Zėvaldui duoto interviu pagrindu išleistoje knygoje „Pasaulio šviesa“. „Akivaizdu, kad tuomet žiniasklaida savo veiksmuose nesivadovavo tik grynuoju tiesos išaiškinimo siekimu, bet jautė malonumą pastatyti Bažnyčią prie gėdos stulpo ir, jeigu įmanoma, ją diskredituoti. Ir vis dėlto turi būti aišku: pastangos, skirtos atskleisti tiesą, turi būti teigiamai vertinamos, – minėtame interviu sakė popiežius Benediktas XVI. – Juk teisingai suprasta tiesa, suvienyta su meile, yra pirmaeilė vertybė. Ir žiniasklaida nebūtų galėjusi pateikti tų žinių, jeigu nebūtų blogio pačios Bažnyčios viduje. Tik todėl, kad blogis pasitaiko Bažnyčios gyvenime, kiti tai gali panaudoti kovoje su ja.“ Šias Šventojo Tėvo pastabas verta prisiminti ne tik pasitaikančio seksualinio piktnaudžiavimo, bet ir kitais aplaidumo atvejais.

Kalėdinėje kalboje Romos Kurijos nariams bažnytinio gyvenimo problemas popiežius Benediktas XVI palygino su XII amžiuje išgyventa šv. Hildegardos fon Bingen mistine vizija, pagal kurią Bažnyčios veidas buvo apsinešęs dulkėmis, rūbai sudarkyti dėl kai kurių dvasininkų netinkamo ir nuodėmingo elgesio. Pažymėjęs, kad tokia vizija savotišku būdu patirta ir praėjusiais 2010 metais, jis ragino tai priimti su nuolankiu nusižeminimu, kaip paskatą tiesai ir atsinaujinimui. „Tik tiesa gali išgelbėti. Ir mes turime klausti savęs, ką turime daryti, kad kiek įmanoma atitaisytume įvykdytą neteisingumą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes turime klausti savęs, kas buvo bloga mūsų skelbime, mūsų visame krikščioniškosios būties išgyvenime, kad tokie dalykai daugiau nebeatsitiktų.“

Pažymėjęs ryžtingo atsinaujinimo, ištikimybės dvasiniam pašaukimui ir atgailos bei geresnio pasirengimo kunigystei svarbą, jis nuoširdžiai dėkojo visiems, padedantiems seksualinio išnaudojimo aukoms „atstatyti pasitikėjimą Bažnyčia ir gebėjimą tikėti jos mokymu“. Popiežius su padėka prisiminė ir „daugybę gerų kunigų, kurie nuolankiai ir ištikimai skleidžia Viešpaties gerumą sunkumų akivaizdoje ir yra kunigystės grožio liudytojai, grožio, kuris negali būti prarastas“. Dėl to ir praėjusieji Kunigų metai, nors dėl minėtų problemų „vyko labai skirtingai nuo to, kaip galima buvo įsivaizduoti“, buvo užbaigti su padėka „už didžiąją kunigystės dovaną, kurią Viešpats patikėjo Katalikų Bažnyčiai“, kad ji Dievo vardu ir savuoju autoritetu skelbtų mokymą, kuris geba pakeisti pasaulį ir visą gyvenimą.

Narkotikų ir „seksualinio turizmo“ blogis

Kaip tik todėl dabartinio jaunimo seksualinio išnaudojimo kontekste Bažnyčia negali tylėti dėl plintančios „vaikų pornografijos rinkos, kuri kartais atrodo visuomenėje vis labiau priimama kaip kažkas normalaus“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. O juk vyksta psichologinis vaikų žalojimas, sumenkinamų iki prekių lygio, taip dar kartą primenant, jog dabar viską galima pirkti ir parduoti. Siekiant ryžtingai pasipriešinti šiai pavojingai tendencijai reikia nurodyti jos ištakas. Septintajame  dešimtmetyje, vykstant vadinamajai „seksualinei revoliucijai“, buvo kuriama teorija, kad pedofilija yra neva visiškai priimtina suaugusių ir vaikų santykiams. Tokia tendencija buvo dalis bendrojo etoso koncepcijos išsigimimo, deja, paveikusio ir teologiją, kada ištrynus aiškią ribą tarp gėrio ir blogio viskas buvo suvedama į priklausomybę nuo susidariusių sąlygų. Tuo pagrindu atsirado ir  „seksualinis turizmas“, kuris kai kuriuose regionuose ir šalyse gali padaryti žalos vaikų ir jaunimo kartai ir sužlugdyti jos laisvę bei žmogiškąjį orumą.

Dėl panašių „teorijų“, kurios amoralumą pateisina aplinkybėmis, pasak popiežiaus Benedikto XVI, aštriai iškyla narkotikų (ir alkoholio) problema, parodanti, kaip „Mamonos tironija“ gali pagadinti žmoniją. „Trokštamo malonumo niekada nepakanka ir jo siekimas per apgaulingą intoksikaciją pasireiškia smurtu, kuris žlugdo ištisus regionus“, – aiškino jis Romos Kurijos nariams. Knygoje „Pasaulio šviesa“ primenama, kaip Šventąjį Tėvą aplankę Lotynų Amerikos vyskupai jam perdavė žinias apie narkotikų gamybos ir kontrabandos mastą, į šį organizuotą nusikalstamumą įtraukiant ištisus visuomenės sluoksnius. Jie pasakojo apie šio blogio suviliotą ir sunaikintą jaunimą, suardytas šeimas ir iškilusį pavojų tautų ateičiai.

Popiežius priminė ir didžiąją Vakarų visuomenės kaltę bei atsakomybę, nes būtent ten iškyla narkotikų ir „seksualinio turizmo“ poreikis, nuskurdusiose šalyse kuriantis pasiūlą ir tiekimą. Fatališkas tikrosios laisvės nesupratimas, perdėtas malonumų geidulys, arogancija ir nuobodulys skatina „bėgimą į šėtono rojų“, kuriame sunaikinamas pats žmogiškumas. Kalėdinėje kalboje savo padėjėjams iš Vatikano institucijos Šventasis Tėvas nurodė į jo pirmtako Jono Pauliaus II 1993 metų enciklikos „Veritatis Splendor“ aktualumą, primenant „didžiąją ir racionalią krikščioniškojo etoso tradiciją“, kuri lieka teisingo moralinio veikimo pagrindu. Pagal šiuos kriterijus Bažnyčia turi „ugdyti sąžines“, kad žmonės galėtų atskirti tikrą monetą nuo netikros ir sustabdyti blogio plitimą.

Krikščionių teisės ir atsivertimo kelias

Prisiminęs rudenį vykusią Vyskupų Sinodo asamblėją, skirtą Artimųjų Rytų problemoms, popiežius Benediktas XVI sakė, kad programinį dokumentą tam susitikimui jis pristatė per vizitą Kipro respublikoje. Nurodęs į vietinės Stačiatikių Bažnyčios „neužmirštamą svetingumą“, jis pažymėjo, kad nors su Rytų krikščionimis pilna vienybė dar nepasiekta, tačiau pagrindai tam akivaizdūs: tai „vyskupų, kaip apaštalinės tradicijos nešėjų, sakramentinė tarnystė“. Panašus Šventojo Rašto supratimas ir „mūsų tikėjimas į Eucharistijos centrinę vietą Bažnyčios gyvenime“. Šventasis Tėvas taip pat kalbėjo apie Kipro padalijimo skaudžias žaizdas, kurias užgydyti ir šalį suvienyti gali tik „kompromisų ir abipusio supratimo dvasia“.

Artimuosiuose Rytuose gausu pasidalijimų, smurto ir įtampos, kada nesilaikoma nei pagarbos sakralumui, nei elementarioms žmonių santykių normoms. Vietinė krikščionių bendruomenė, ilgą laiką taikiai sugyvenusi su kaimynais žydais ir musulmonais, dabar regione yra „labiausiai diskriminuojama ir išnaudojama religinė mažuma“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Jis priminė, kaip praėjusiame Vyskupų Sinode viltingai kalbėjo musulmonų atstovas iš Libano, kuris sakė, kad jeigu kenčia krikščionys, tai kenčia ir islamo išpažinėjai. „Gaila, kad tokie ir panašūs protingi balsai, už kuriuos mes esame giliai dėkingi, yra dar labai silpni“, – pripažino Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad Sinodo tėvai iškėlė „susitaikinimo dvasios atgaivinimo“ svarbą, kviesdami į politinę ir religinę atsakomybę, kad būtų įveikta stiprėjanti kristianofobija.

Kalbėdamas apie rugsėjo mėnesį vykusią įspūdingą apaštalinę kelionę į Jungtinę Karalystę popiežius Benediktas XVI sakė, kad to vizito metu pabrėžė du tarpusavyje susietus uždavinius: „šio laikmečio krikščionių atsakomybę ir būtinumą Bažnyčiai atnaujintai skelbti Evangeliją“. Europinės demokratijos stabilumui yra reikalingas krikščioniškuoju paveldu paremtas fundamentalus moralinis konsensusas, kad nebūtų nukrypta į abstraktų racionalumą, aiškino Šventasis Tėvas, susitikęs su politikos ir kultūros veikėjais Didžiosios Britanijos parlamento istorinėje Vestminsterio salėje. Siekiant išvengti pavojingo „proto užtemimo“ ir pastebėti esminius dalykus, visi geros valios žmonės turi būti suinteresuoti „matyti Dievą ir žmogų, matyti tai, kas yra „gera ir kas yra teisinga“, ypač dabar, kai pasauliui iškilęs išlikimo klausimas.

Kaip pavyzdį popiežius Benediktas XVI nurodė vizito metu jo beatifikuoto žymiojo anglų teologo kardinolo Džono Henrio Niumeno atsivertimą į tikėjimą, suvokiant, kad „Dievas ir siela, žmogaus dvasinis tapatumas yra tai, kas tikrai realu ir vertinga“. Kur toks atsivertimas įvyksta, pasikeičia ne vien tik žmogaus teorinis mąstymas, bet ir visas asmeninis gyvenimas. „Mums visiems nuolat reikia tokio atsivertimo, nes tik tada esame teisingame kelyje“, – sakė Šventasis Tėvas. Nurodęs į kitus kardinolo Dž. Niumeno atsivertimus, įskaitant buvusio anglikono sugrįžimą į katalikybę, jis pažymėjo, kad šie atsivertimai rodo sąžinės paieškas, nuolankiai atsiveriant tiesai, žmogiškojo gyvenimo primatui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija