2011 m. sausio 19 d.
Nr. 5
(1885)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Naikinimo įpročiai

„Pasaulį seną išardysim iki pamatų pačių“ – sakoma komunistų himne. Išardyti pasaulį gali ir žmonės, bet, pasirodo, sukurti naują gali tik Dievas. Vos užgrobę Lietuvą sovietiniai komunistai pradėjo ardyti lietuvišką pasaulį: naikinti materialines ir kultūrines vertybes, žudyti žmones, žaloti jų moralę. Šitai gerai atspindėjo ir pavadinti naikintojų (istrebitelių) būriai, užsiėmę žmonių persekiojimu, sodybų apiplėšinėjimu ir griovimu. Tiek pavergėjai, tiek pavergtieji greitai įprato viską nuvertinti. Kito žmogaus turtas, o ypač valstybinis, buvo tarsi niekieno. Vis dėlto vertybių nuvertėjimo metu žmonių geismas grobti ir kaupti turtą nė kiek nesumažėjo, bet gerokai sustiprėjo. Įsiviešpatavo du instinktai – naikinimo ir grobimo.

Atkurtą Lietuvos valstybę ištiko negailestingas išbandymas – privatizacija. Jei valstybės prezidentu būtų tapęs S. Lozoraitis, jis, be abejo, būtų ryžtingai pasipriešinęs valstybės išgrobstymui. Nežinia, kiek čia būtų lėmusi vieno protingo ir doro žmogaus valia. Reikėjo dar ir mechanizmo tokiai valiai vykdyti: nepaperkamos milicijos, iš įžvalgių ir sąžiningų žmonių sudarytos kontrolės įstaigos ir tvirtos politinės partijos be buvusių komunistų ir abejotinos „šlovės“ žmonių. Nieko panašaus nebuvo ir vargu ar buvo įmanoma greitai sukurti. Tiesiog nebuvo iš ko sukurti, nes visuomenė buvo pernelyg persisunkusi naikinimo ir griovimo aistromis. Todėl viskas vyko kaip turėjo vykti – vadovaujant tiems dviem instinktams, kurie nesuvaldomai pasileido tarsi griūtis nuo kalno.

Vienas tokių „griūties“ rezultatų – tai daugelio karinių objektų likimas. Kalvarijos kareivinėse (Marijampolės aps.) buvo pastatai, patalpos, pritaikytos kariškių kultūrinėms ir sportinėms reikmėms. Tuos pastatus ėmėsi saugoti Nepriklausomos Lietuvos kareivėliai. Saugojo panašiai kaip konfiskuotą kontrabandą Pagėgiuose. Per kelis mėnesius taip nusaugojo, kad pastatai ėmė panašėti į istorines kareivines Kaune, Šančiuose. Ten Juozapavičiaus prospektas virto lyg kokiu Berlynu po šturmo. Taigi, kad atstatytų kareivėlių nusaugotus kareivinių pastatus Kalvarijoje, savivaldybei teko sukrapštyti ne vieną milijoną litų. (Dabar ten Kalvarijos kultūros centras.) Bet juk eilinius kareivėlius prižiūrėjo karininkai! Deja, tie karininkai, atėję iš sovietinės armijos, nebuvo pratę gerbti ir saugoti moralines ir materialines vertybes. Buvo sunaikinta daugybė įmonių, iš jų nemažai tokių, kurios galėtų ir šiandien veikti. Jas privatizuotojai užgrobdavo vien tam, kad pasipelnytų išparduodami įrengimus į metalo laužą.

Šituos procesus gali sustabdyti tiktai Lietuvos piliečių sąmonėjimas. Nors beveik visi piktinasi valstybės išvogimu, bet ne visus, deja, piktina tai, kad jų numylėti politikieriai – buvę sovietmečio pareigūnai – praturtėjo ir vis dar turtėja neaiškiais būdais. Atrodo, taip ir turi būti: vakarykščiai kolchozų karaliukai šiandien elgiasi kaip „šimtaprocentiniai“ feodalai. Kai kuriems piliečiams vis dar trūksta paprasčiausios tautinės savigarbos. Pavyzdžiui, neseniai Marijampolėje vienas politinis veikėjas nepagarbiai elgėsi Lietuvos valstybės atžvilgiu. Į veidus špyga badomi rinkėjai neprarado susižavėjimo juo. Nežinia, ko jie tikisi iš tokių veikėjų ir jų partijų. Kai iki pamatų išgriauta piliečių moralė ir patriotizmas, sunku tikėtis greito valstybės ir jos ekonomikos sutvirtėjimo. Tik visą laiką tenka drebėti, kad vietoj blogų žmonių į valdžią neateitų dar blogesni.

Aleksandras JAKUBONIS

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija