|
Lietuva įtiks tik praradusi lietuviškumą
Gintaras Visockas
Rusakalbėse masinės informacijos priemonėse dažnai eskaluojama mintis, kad 1991-aisiais Lietuva turėjo šimtus tūkstančių rėmėjų visoje Rusijoje, tačiau per šiuos du dešimtmečius juos prarado, nes padarė nedovanotinų klaidų. Taip, Lietuvoje ne viskas gerai ir ne viską padarėme taip, kaip reikėjo. Tačiau ar galėjo Lietuva išsaugoti 1991-aisiais įgytą rusų palankumą?
Lietuva įtikti rusams galėjo tik atsisakydama nepriklausomybės, lietuviškumo. Tad šiandien keistai skamba kai kurių politologų ar politikos apžvalgininkų samprotavimai, esą buvo galima išlikti draugais, nors ir turime absoliučiai priešingų interesų. Žinoma, demagogiškai įmanoma tvirtinti, jog Lietuva turėjo atkakliau ieškoti bendrojo vardiklio.
Demagogiškai skamba ir politikų bei žurnalistų samprotavimai, esą dėl pašlijusių santykių su Lenkija kaltas tik kietakaktiškas lietuviškas užsispyrimas ar neįžvalgumas, nenorint žvelgti plačiau. Didžiosios Britanijos savaitraščio The Economist apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas) BNS agentūrai duotame interviu tvirtina, kad Lietuva susikūrė neprognozuojamos valstybės įvaizdį. Jokiu būdu šio žurnalisto minčių negaliu priskirti prie demagogiškų samprotavimų. Atvirkščiai akivaizdžių simpatijų Lietuvai turintis E. Lukasas pripažįsta, jog blogi Lietuvos santykiai su Lenkija ne vien Lietuvos kaltė. E. Lukasas taip pat sutinka, kad ir kilę skandalai dėl Holokausto ne vien lietuvių kaltė. Jis įsitikinęs, jog kiekvienu klausimu yra dvi istorijos pusės.
Tačiau atidžiai gilindamasis į jo požiūrį vis dėlto tikėjausi, jog ponas E. Lukasas pateiks daugiau Lietuvai palankių argumentų. Kad prezidentė Dalia Grybauskaitė tyčia ar netyčia padarė klaidą, atsisakydama vykti į susitikimą su JAV Prezidentu Baraku Obama, akivaizdu. Kad D. Grybauskaitės flirtas su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka taip pat per daug šiltas ir draugiškas, matyti be padidinamojo stiklo. Tačiau ar lietuviai yra kalti dėl pašlijusių Varšuvos ir Vilniaus santykių?
Vardų rašyba smulkmena? Įdomu, kaip pasijustų britai, jei Didžiosios Britanijos pilietybę turintys arabai imtų reikalauti jų pavardes britiškuose pasuose ir kituose oficialiuose britiškuose dokumentuose rašyti jų gimtąja kalba? Nejaugi oficialusis Londonas sutiktų jų pavardes rašyti arabiškais rašmenimis, o ponas E. Lukasas dėl tokios pozicijos nesipiktintų? O gal E. Lukasas pamiršo, kaip žiauriai Didžioji Britanija susidorojo su argentiniečiais Malvinų salose, kai iškilo klausimas, kam, britams ar argentiniečiams, atiteks tos labai toli nuo britų salų atitolusios žemės? Juk, perfrazuojant paties apžvalgininko E. Lukaso žodžius, oficialusis Londonas, matyt, galėjo ir nepasiųsti karinio laivyno atsiimti iš argentiniečių kadaise užkariautas salas. Juk aišku kaip dieną tų salų kilmė visai nebritiška. Bet tuo konkrečiu atveju oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio, nepripažino jokių kompromisų, nė nesusimąstė apie galimas nuolaidas ar atsitraukimus. Ir dėl tokio britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių...
O gal apžvalgininkas E. Lukasas galėtų paaiškinti, kodėl britai nedaro jokių nuolaidų airių kovotojams? Gal galėtų prisiminti, kokia nepalaužiama buvo anuometinė Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer, atsisakiusi tenkinti kalėjimuose bado streiką paskelbusių kalinių reikalavimus? Vadovaujantis apžvalgininko E. Lukaso samprotavimais, ir M. Tečer galbūt reikėjo būti lankstesnei, tada ir airių kovotojai kalėjimuose nebūtų mirę baisia bado mirtimi. Žodžiu, Didžiajai Britanijai galima būti kietai kaip uola, o Lietuva, nepasiduodama didžiosios kaimynės Lenkijos spaudimui, elgiasi kvailai, nesuprantamai, nelogiškai? Lenkiškasis lobizmas, matyt, įtaką daro jau ir nepriklausomam The Economist apžvalgininkui...
Beje, Lenkijos spaudimas Lietuvai kyla ne dėl tų nelemtų kelių lenkiškų rašmenų. Jei ginčas būtų kilęs tik dėl kelių raidžių, vardan bendrųjų tikslų gal būtų galima ir nusileisti. Bet juk tai tik milžiniško aisbergo viršūnėlė. Čia reikia matyti visumą. O visuma niūri. Lenkija siekia daryti kuo didesnę politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką Lietuvai. Vaizdžiai tariant, ji vadovaujasi principu: kuo daugiau lenkiškumo ir kuo mažiau lietuviškumo. Nusileisime dėl w ar gatvių pavadinimų, nepraeis nė metai, kai Varšuva sugalvos naujų reikalavimų ir argumentų. Ir taip be galo, be krašto, kol pamatysime, jog tapome Lenkijos provincija, kurioje lietuvių kalba ir lietuviškos tradicijos nepageidautinos.
Ieškodamas argumentų šiai minčiai sustiprinti prisiminiau parlamentaro Gintaro Songailos straipsnį, paskelbtą portale delfi.lt. Seimo narys G. Songaila labai taikliai pastebėjo: Lenkijos draugiškumo kaina lietuvybės išsižadėjimas. Parlamentaras polemizuoja ne su apžvalgininku E. Lukasu, o su prof. Šarūnu Liekiu, parašiusiu, drįstu teigti, nemaloniai skandalingą straipsnį Lenkija Lietuvoje Lietuva Lenkijoje. Tačiau parlamentaro G. Songailos atsakymas tiktų ir E. Lukasui. Tik, deja, E. Lukasas su parlamentaro G. Songailos pozicija greičiausiai taip ir nesusipažins.
O sunerimti yra dėl ko. Vis garsiau ir ne tik Lietuvoje girdisi mintis, esą daktaras Jonas Basanavičius ne itin vykusiai apibrėžė lietuvių tapatybę, esą lietuviams reikėjo pasirinkti kažkokį kitą, labiau lenkams priimtiną kelią. Lietuvai neva reikėjo paaukoti savo lietuviškumą Lenkijos labui, o galingoji Lenkijos imperija būtų esą rimčiau pasipriešinusi Rusijos imperijai, be to, gal prie savęs būtų artimiau pritraukusi ir Latviją su Estija. Taigi Lietuvoje jau atvirai kalbama, esą lietuvių tauta buvo vos ne dirbtinai sukurta, esą Lietuvos Respublika nebuvo organiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tąsa, esą užpuldami Vilnių lenkai miestą vadavo nuo okupantų žemaičių. Kaip ginčytis su beveik atvirai polonizaciją propaguojančiais lietuviais? Kaip savo nerimą perduoti užsienio žurnalistams, kurie domisi Lietuva?
Parlamentaro G. Songailos atsakymas tikrai vertas dėmesio. Įsidėmėkime. Vardan sąjungos su Lenkija nuėjome laipsniško lietuvių kalbos ir papročių išsižadėjimo keliu. Tuomet, spaudžiami maskolių, gal ir neturėjome kito pasirinkimo. O dabar? Ar esame jau laisvi būti lietuviais savo protėvių žemėje? Ar patys padovanosime savo istoriją lietuvybės išsižadantiems plevėsoms ir svetimiesiems plėšrūnams?
Politikos apžvalgininko E. Lukaso publikacijoje Lietuva susikūrė neprognozuojamos valstybės įvaizdį analizuojami, be kita ko, ir trijų Baltijos valstybių tarpusavio santykiai. Čia teigiama, kad prasti Lietuvos santykiai su Lenkija kenkia ir Latvijai su Estija. Tiksliau tariant, Varšuvos ir Vilniaus ginčai stabdo svarbius regioninius infrastruktūros projektus. Žodžiu, ir vėl kalti lietuviai. Šį kartą, pasirodo, mes per savo užsispyrimą kenkiame net artimiausiems likimo broliams. E. Lukaso tekste apstu ir išlygų, tarsi sušvelninančių šią nuostatą, tačiau kartėlio dėl tokios pozicijos tos išlygos nesumažina.
Čia belieka prisiminti puikų filosofo Arvydo Juozaičio straipsnį Lietuva Latvija: paskutinis šansas, neseniai pasirodžiusį dienraštyje Respublika. Ten irgi kalbama apie silpną Baltijos šalių bendradarbiavimą. Bet kalbama ne kaltinant, o ieškant konkrečių išeičių. Filosofas A. Juozaitis piktinasi, kad Lietuva ir Latvija, iškovojusios nepriklausomybę, nustojo bendrauti visose srityse, įskaitant ir televizijų retransliavimą, ir literatūrinių veikalų vertimus, ir keitimąsi parodomis. Filosofas A. Juozaitis stebisi, kodėl per pastaruosius du dešimtmečius latvių kalba netapo antrąja kalba Lietuvoje, o lietuvių Latvijoje. Publikacijos autorius svarsto, kodėl Lietuvos prezidentai ir premjerai, prieš išvykdami oficialaus vizito į Maskvą, savo pozicijos nederina su broliais latviais, o latviai mums atsako tuo pačiu. Straipsnio autorius retoriškai klausia, kodėl latviai kartu su lietuviais nepagerbia Žalgirio kautynių, o lietuviai mažai bus girdėję apie latviams svarbias istorines datas. Filosofas pažeria dešimtis nerimą keliančių klausimų dėl subliūškusios, neįgyvendintos baltų vienybės. Dėl atitolusių estų nepergyvenama. Estai natūraliai šliejasi prie Suomijos, estai niekieno neverčiami mokosi suomių kalbos, estai lygiuojasi į Helsinkį, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau kodėl latviai ir lietuviai nekuria vieningos erdvės galbūt net su vieninga valiuta baltu? Kodėl lietuviai ir latviai beveik nieko nežino vienas apie kitą ir net nenori žinoti? Kodėl mums, dviem giminingoms tautos, Baltų vienybės diena (rugsėjo 22-oji) netapo viena iš svarbiausių, gražiausių švenčių? Devyni iš dešimties lietuvių nežino, kada latviai švenčia savo nepriklausomybės dieną, o devyni iš dešimties latvių nežino, kada skelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kodėl, žvelgdami vieni į kitus, nuolat akcentuojame skirtumus, kurių išties esama, tačiau pamirštame akcentuoti dalykus, kurie mus jungia, vienija?
A. Juozaitis sutinka, kad per pastaruosius du dešimtmečius nėra sukurta lietuvių ir latvių bendradarbiavimo tradicijų, tačiau tai dar nereiškia, kad nebūtų neįmanoma tokias tradicijas iš naujo atrasti bei išradingai puoselėti. Štai pokario metais baltų vienybę skaldė ta pati Lenkija, su lietuviais bendraudama priešiškai, atžagariai, ginklų kalba, o su latviais draugiškai, meiliai. Ir dabar, žinoma, esama jėgų, kurios bet kokia kaina sieks sužlugdyti Vilniaus ir Rygos dialogą. Tačiau, pasak filosofo A. Juozaičio, tokius nedraugus galima įveikti. Tereikia dirbti. Bet šia kryptimi, regis, nieko nedaro nei užsienio reikalų ministerijos, nei ambasados, nei Baltijos asamblėja. Akivaizdu, kad su diktatoriškuoju A. Lukašenka mes, regis, labiau ieškome kontaktų nei su giminingaisiais latviais. Todėl skaitant A. Juozaičio straipsnį buvo įdomu išgirsti ir klausimą, o ką gi per pastaruosius du dešimtmečius nuveikė Baltijos asamblėja, turėjusi puoselėti trijų Baltijos valstybių vienybę? Specialiai atsiverčiau oficialųjį BA puslapį, kuriame išvardintos visos sesijos, vizitai, parlamentarai ir garbės svečiai. Dar, žinoma, būtų įdomu sužinoti, kiek lėšų išleista toms sesijoms, posėdžiaujančioms Vilniuje, Taline, Rygoje ir Helsinkyje. Greičiausiai milijonai. Juk Baltijos asamblėjos parlamentarai negyvens prastuose viešbučiuose, nesimaitins prastose valgyklose, nevažinės senais autobusais.
Nereikėtų gailėti pinigų tokiam šventam reikalui kaip baltų vienybė, jei, žinoma, matytume bent šiokius tokius rezultatus. Deja, rezultatai minimalūs. Praraja tarp Lietuvos ir Latvijos nuolat didėja. Ši problema, mano supratimu, turėtų dominti ir mūsų slaptąsias tarnybas. Netikiu, jog čia nėra mums priešiškų valstybių intrigų.
Įdomu, ar A. Juozaičio kritinis rašinys sulauks atgarsio Lietuvos ir Latvijos valdžios struktūrose?
© 2011 XXI amžius
|