2011 m. sausio 26 d.
Nr. 7
(1887)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šventosios Žemės krikščionių bendrystės siekiai

Mindaugas BUIKA

Pasidalijimų atnešta įvairovė

Kaip jau buvo rašyta, ką tik pasibaigusiai Maldų už krikščionių vienybę savaitei evangelinius mąstymus parengė Jeruzalės krikščionys. Dabar galima apžvelgti praktinį Šventosios Žemės įvairių krikščioniškų Bažnyčių bendradarbiavimą ekumeniniame ir politiniame regiono kontekste, kurio bendrus bruožus pateikė Maldų už krikščionių vienybę medžiagos rengėjai.

Šiuo metu Jeruzalėje yra net trylika Bažnyčių, turinčių vyskupišką tarnystę: Graikų Stačiatikių Bažnyčia, Lotynų Katalikų Bažnyčia, Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, Sirų Stačiatikių Bažnyčia, Koptų Stačiatikių Bažnyčia, Etiopų Stačiatikių Bažnyčia, Melkitų Katalikų Bažnyčia, Maronitų Katalikų Bažnyčia, Sirų Katalikų Bažnyčia, Armėnų Katalikų Bažnyčia, Chaldėjų Katalikų Bažnyčia, Episkopalų (Anglikonų) Bažnyčia ir Liuteronų Evangelikų Bažnyčia. Šventojoje Žemėje veikia ir kitos bažnytinių bendruomenių protestantinės grupės – presbiterionai, reformatai, baptistai, evangelikai, sekmininkai ir kitos, kurios neturi savo vyskupų.

Taigi, įvairovė yra tikrai didelė ir „šiuo būdu Bažnyčia Jeruzalėje tapo gyvuoju atvaizdu to skirtingumo ir turtingumo, kuris egzistuoja daugybėje Rytų ir Vakarų krikščioniškų tradicijų“, nurodo ekumeninės medžiagos rengėjai. Todėl beveik kiekvienas į Jeruzalę atvykęs piligrimas čia gali rasti „savuosius“ ir pastebėti pasaulio krikščioniškųjų tradicijų įvairovę. Kita vertus, būtent čia galima suvokti krikščionių pasidalijimo skausmingumą, nes juk čia, Jeruzalėje, kuri yra Bažnyčios lopšys, Jėzus meldė visų savo mokinių bendrystės: „tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21), ir mirė, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad nė vienas krikščionių pasidalijimas per visą dutūkstantmetę Bažnyčios istoriją neprasidėjo Jeruzalėje. Visa tradicijų įvairovė į Šventąją Žemę atnešta kitur įvykusių Bažnyčių atsiskyrimų, todėl už tą, ką dabar turime Jeruzalėje, tos Bažnyčios ir yra pirmiausia atsakingos. Todėl dėl Jeruzalės krikščionių susivienijimo reikia kartu darbuotis Šventosios Žemės ir visų pasaulio vietinių Bažnyčių tikintiesiems.

Nors krikščioniškų konfesijų Šventojoje Žemėje yra daug, bet jos negausios ir bendras krikščionių skaičius Palestinoje ir Izraelyje siekia tik apie 150–200 tūkstančių, kas sudaro ne daugiau 2 proc. visų vietinių gyventojų. Didžioji dauguma šių krikščionių yra arabiškai kalbantys palestiniečiai, nors kai kurios Bažnyčios turi ir hebrajiškai kalbančias grupes (katalikai hebrajai turi netgi vyskupo vadovaujamą vikariatą), kurios priklauso Izraelio visuomenei. Joje taip pat yra vadinamųjų mesianistinių bendruomenių (žydai, kurie pripažįsta Jėzų, kaip Mesiją), kurioms priklauso 4–5 tūkstančiai tikinčiųjų.

Ekumenizmas – kasdienė realybė

Didžiausią impulsą šiuolaikiniam ekumeniniam bendradarbiavimui, tiek Visuotinėje Bažnyčioje, tiek ir Šventojoje Žemėje, davė 1964 metais įvykęs istorinis popiežiaus Pauliaus VI vizitas į Jeruzalę. Tada jis susitiko su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Atenagoru ir vietiniu stačiatikių patriarchu Benediktu. Kad ir kaip būtų keista, šiai naujai tarpbažnytinių santykių atmosferai teigiamos įtakos turėjo ir palestiniečių bei izraeliečių konfliktas, okupuotos Vakarų Jordano kranto teritorijos problemos. Smurto, nesaugumo ir gyvybės aukų akivaizdoje vietinių Bažnyčių vadovai rinkosi draugėn, tarėsi dėl abipusės pagalbos ir taikos iniciatyvų. (Sausio 29–30 dienomis Jeruzalės Bažnyčios rengia naują maldos už taiką Šventojoje Žemėje susitikimą, kuriame dvasiškai kviečia dalyvauti visus pasaulio tikinčiuosius.)

Ilgainiui Jeruzalės Bažnyčių dvasiniai vadovai pradėjo publikuoti bendrus pareiškimus didžiųjų krikščioniškų švenčių – Kalėdų ir Velykų – progomis. 1994 ir 2006 metais trylikos Bažnyčių ganytojai pasirašė bendrus memorandumus dėl Jeruzalės krikščionių bendruomenės svarbos visai krikščionybei ir jos teisių gynimo, sprendžiant Šventojo Miesto priklausomybės klausimą. Šis bendradarbiavimas dar labiau sustiprėjo ekumeniškai celebruojant didįjį 2000 metų krikščionybės jubiliejų, kartu rengiant jo atidarymo ir uždarymo iškilmes. Nuo 2006 metų Jeruzalėje veikia Tarpbažnytinių santykių centras, čia darbuojasi kitos ekumeninės grupės, koordinuojančios socialinę paramą vietos tikintiesiems, padedant likviduoti politinio konflikto pasekmes.

Tuo tikslu tęsiamas ir tarpreliginis žydų, krikščionių ir musulmonų dialogas – juk visos trys monoteistinės religijos laiko Jeruzalę savo šventuoju miestu. „Šiame dialoge kuriamas patyrimas, būtinas įveikiant praeities nesutarimus ir kontroversijas, ieškant naujos bendros kalbos, kad būtų galimas vienos evangelinės žinios liudijimas abipusės pagarbos nuostatose“, – rašo Maldų už krikščionių vienybę medžiagos rengėjai. Tokiu būdu ekumenizmas tiek Palestinoje, tiek ir Izraelyje tapo kasdienio gyvenimo dalimi, apimančia krikščioniškas mokyklas ir kitas institucijas, vis gausėjančias įvairių konfesijų atstovų santuokas.

Siekiant tvirtos ir ilgalaikės taikos Šventojoje Žemėje yra svarbu, kad religija, kuria iki šiol, deja, dažnai buvo piktnaudžiaujama, taptų pozityvia sprendimo dalimi. Palestinos krikščionys tuo ypač suinteresuoti, kadangi būdami nedidele mažuma susiduria su rimtais iššūkiais, kurie gresia jų bendruomenės egzistencijai. Taigi, Jeruzalės krikščionys, būdami išsiilgę tikros laisvės, žmogiškojo orumo, teisingumo, taikos ir saugumo garantijų, „kelia savo balsą maldoje Dievui, su viltimi laukdami, kad mes visi galėtume būti viena savo tikėjime, liudijime ir meilėje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija