2011 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1890)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žemėtvarkininkų išdaigos, arba nuomininkai savo žemėje

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Įdomu, kieno nurodymu privatizuotas
šis kairėje pusėje nuo Jūratės sklypo
esantis melioracijos griovys?

Tikriausiai šiandien daug kas pasakys, kad Lietuvoje klesti valdininkų nežabota savivalė, korupcija ir teisinis nihilizmas. Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai akivaizdžiai paliudijo visuomenės nepasitikėjimą aukščiausiomis valstybės struktūromis ir teismais. Jau daugelį metų tūkstančiai šalies gyventojų, siekiančių surasti teisybę, priversti beviltiškai mindžioti valdžios institucijų slenkstį. Tačiau teisybę, pasirodo, ne taip lengva surasti, ypač jei patenki į pačios valdininkijos interesų zonos akiratį. Padorumą praradę valdininkai padarys viską, kad žmonės net nebandytų teisybės ieškoti. Širvintų krašte senelio turtą paveldėjusi vilnietė studentė Jūratė Tumonytė, su savo tėvais jau ne vienerius metus ieškanti teisybės, tai patyrė savo kailiu...

Paslaptingi riboženkliai

Beveik prieš porą dešimtmečių Jūratės senelis Jonas Baginskas padovanojo jai gyvenamąjį namą su 600 kv. m žemės sklypu Širvintų mieste, Kalnalaukio gatvėje. Tuo metu anūkė dar buvo nepilnametė, tad jos nuosavybe rūpinosi mergaitės tėvai. Dabar Jūratei jau per 20 metų, o jos tėvai dėl rajono valdininkijos (ypač žemėtvarkininkų) nesibaigiančios savivalės ir šantažavimo prarado sveikatą. Jūratę ir jos šeimą be galo suglumino rajono savivaldybės žemėtvarkininkų atsisakymas įteisinti namų valdos žemės sklypą, nors už jį dar 1992 metais buvo oficialiai sumokėti visi mokesčiai.

Jau daugelį metų su tėvais teisybės ieškanti Jūratė mums priminė, jog yra išlikęs nuosavybės teisę liudijantis dokumentas – 1992 m. vasario 17 dienos anuometinio Širvintų rajono mero pasirašytas oficialus potvarkis. Jis aiškiai parodo, kad Jūratei priklausantis sklypas, kaip ir kitiems kaimynams, buvo patikslintas ir padidintas iki 1461 kv. m. Už šį žemės sklypą visi mokesčiai buvo sumokėti – yra išlikusios ir sąskaitos. Tačiau mergina iki šiol už šią oficialiai įteisintą nuosavybę priversta mokėti nuomos mokestį! Apmaudu, kad rajono žemėtvarkos pareigūnai neatlieka savo tiesioginių pareigų. Kur nuplaukė Jūratės tėvų už šią nuosavybę sumokėti pinigai – nežinia.

Kyla klausimas, kur buvo atsakingi valstybinės statybos inspekcijos atstovai dar 1985 metais, kai buvo baigiamas statyti namas? Jei anuometiniai pareigūnai tais griežtais sovietmečio laikais būtų pamatę, kad ten vyksta savavališka statyba, tokia veikla būtų kaip mat sustabdyta. Tačiau pareigūnai jokių pažeidimų statant namą Kalnalaukio gatvėje neaptiko...

Deja, nepriklausomoje Lietuvoje Jūratei ir jos tėvams imta grasinti, šantažuoti, o gyvenamasis namas ir aplinka sąmoningai žalojama. Dar anksčiau rajono apylinkės teismo metu paslaptingomis aplinkybėmis artimiausių kaimynų Polonskų valdos riboženkliai kažkodėl „peršoko“ per melioracijos griovį ir staiga atsidūrė prie pat Jūratei priklausančio garažo sienos. Tada kaimynystėje gyvenantis Tadas Polonskas (sklypo savininko Roberto tėvas – aut. pastaba) prisipažino, kad to riboženklio kuolą įkalė pats... Šis ir kiti šių artimiausių kaimynų veiklos faktai rajono žemėtvarkai yra gerai žinomi, bet jokių priemonių, kad būtų atstatyta tvarka, nesiimta.

Ranka ranką plauna

„Žvelgiant iš teisinių pozicijų kyla pagrįstas klausimas – jei tokiu būdu buvo perkeltos miesto ribos, tai kas, kada ir kokiu juridiniu aktu visa tai įteisino? Juk visa tai buvo atlikta paslapčia, neatsiklausus ir nesuderinus su artimiausiu kaimynu... Įdomu, kieno interesai čia slypi? Kai vyksta tokie sunkiai paaiškinami dalykai, o atsakingos valstybės bei teisėsaugos institucijos pro pirštus žiūri į kai kurių įtakingų piliečių savivalę, eiliniams šalies piliečiams nusvyra rankos ir jie praranda pasitikėjimą valdžios tarnybomis“, – pasakojo Jūratė.

Senelio paveldėtą turtą įgijusi Jūratė nerimauja – jai Polonskų šeima atvirai grasina susidoroti, jei tik bandys ieškoti teisybės... Tenka priminti, kad J. Baginskas dar sovietmetyje įgijo teisę naudotis žemės sklypu, kurio riba buvo 2 metrai nuo garažo, iki melioracijos griovio pakraščio. Visi kadastriniai matavimai tai patvirtina. Kaip minėjome, yra išlikęs ir Širvintų mero 1992 m.vasario 17 dienos potvarkis, kurio iki šiol niekas nenuginčijo!..

2010 metų spalio 7 dieną Aplinkos ministerijai pavaldžios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų Statybos priežiūros poskyrio vyriausiosios specialistės Onutės Subačienės surašytas patikrinimo aktas dėl R. Polonsko pastatytų statinių teisėtumo. Akte teigiama, kad įkastas rezervuaras, šuliniai jau yra R. Polonsko žemės sklypo valdose, nors šie objektai priklauso Jūratei...

Ta proga reikėtų priminti, kad Roberto tėvas dar prieš 20 metų ėjo atsakingas pareigas savivaldybės žemėtvarkos skyriuje. Ir anais laikais, t. y. 1990 m. balandžio 24 dieną, jam buvo suteiktas 2,25 ha žemės sklypas. 2001 m. gegužės 4 dieną jau įteisintas 2,62 ha plotas, tiesa, žmonos Rožės Polonskienės vardu. Įdomu, kaip ir kokiomis aplinkybėmis padidėjo žemės sklypo plotas? Ar tik tam neturėjo įtakos seni pono Polonsko ryšiai su rajono valdžia bei žemėtvarkininkais? Be abejo, knieti sužinoti, kiek dabar žemės turi jų sūnus Robertas, kai tėvai neseniai žemės bei namų valdas nuosavybės teise perleido jam?... Kalbama, kad žemės plotas Roberto naudai bus gerokai perkopęs ir 3 ha ribą, kadangi jau ir tas melioracijos griovys paslaptingomis aplinkybėmis pakliuvo į jo valdas...

Žemėtvarkininkai – pasakėčių herojų kailyje

Jūratė nuogąstauja ir dėl apleisto minėto melioracijos griovio, kurio ribas drįso uzurpuoti Polonskai. Iki šiol juo niekas nesirūpino. Po gausių liūčių išsilieję lietaus vandenys ne kartą yra užpylę Jūratės namų valdas ir sugadinę  daug turto. Dėl patirtos žalos Jūratė daug kartų kreipėsi į Širvintų merą, prašydama atkreipti dėmesį į netvarką. Deja, atsakymo nesulaukė ir 2008 m. gegužę, kai paskutinį kartą buvo kreiptasi. Tik pastaruoju metu paaiškėjo, kad Liepynės kaimo žemės sklypo dalis įteisinta T. Polonsko sūnui Robertui, o šis jau pradėjo reikalauti nugriauti greta besiribojančius statinius ir perkelti kanalizacijos šulinius. Sklypo savininkė Jūratė buvo gerokai apstulbinta – kaip ir kokiomis aplinkybėmis vėl galėjo išaugti Polonskų žemės valdos? Ar čia tik nėra rajono žemėtvarkininkų intereso ir noro globoti buvusį savo kolegą?

O kad Polonskai savivaliauja (ir ne be vietinių atsakingų valstybės struktūrų pagalbos), parodo 2008 m. vasario 28 dienos vietos apžiūros protokolo įrašas: „Tadas Polonskas sakė, kad vamzdį įkalė pats“... Taigi, šis paprastas faktas akivaizdžiai liudija apie šio piliečio savivalę, bet rajono atsakingos institucijos į tai jokio dėmesio nekreipė... O mūsų pašnekovė Jūratė pasiguodė, kad teko ne kartą atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus, už kuriuos sumokėti nemaži pinigai. „Ir keisčiausia, kad atliekant kadastrinius matavimus nuo Polonskų pusės riboženkliai kažkodėl paslaptingai dingsta, o vietoj jų atsiranda kiti skiriamieji ženklai... Taip pat būtina išsiaiškinti, kodėl rajono žemėtvarkininkai, taip uoliai tikrindami ir kontroliuodami mano teisėtai paveldėtą sklypą, skiria milžinišką dėmesį mano nuosavybės teritorijoje esantiems statiniams? Ir visai nekreipiama dėmesio, kad Polonskų sklype išdygę ne vienas ir ne du statiniai! Ir kodėl vieni jų statiniai yra Liepynės kaimo, o kiti – miesto ribose?“ – stebisi pašnekovė.

Narpliojant šios ilgai nesibaigiančios istorijos peripetijas, išaiškėja, kad paprastam šalies piliečiui, susidūrus akis į akį su korumpuotais ryšiais pagarsėjusia žemėtvarkos institucija, tenka praeiti tikrus kryžiaus kelius. Visos pilietinės pastangos, siekiant atgauti nuosavybės teises į savo turtą, dažnai lieka bevaisės, o pats žmogus, ieškojęs teisybės, pasijunta lyg būtų atsidūręs laukinių, gyvūnų pasaulyje, kurį nemirtingose pasakėčiose yra aprašęs rusų rašytojas I. A. Krylovas. Prisiminkime ėriuko nuotykius su besočiu vilku arba trijų bičiulių – lydekos, vėžio ir gulbės – istoriją su vežimu. Jūratės pastangos ir norai iki galo sutvarkyti senelio dovanotų pastato bei žemės sklypo nuosavybės dokumentus išties kažkuo primena šių pasakėčių turinį...

Vilkink bylą, kol atsibos

Pavarčius valstybės priimtus įstatymus, susijusius su nuosavybės įteisinimu, ir kai kuriuos dokumentus, kuriuos pateikė teisybės ieškanti pašnekovė, aiškiai matosi, kaip nesąžiningai savo pareigas atlieka rajono žemėtvarkos bei teisėtvarkos pareigūnai. Jūratė, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, jog iš karto po to, kai 1992 metais žemės sklypas jai buvo padidintas iki 1461 kv. m, pagal šalies įstatymus po apmokėjimo už sklypą rajono žemėtvarkos skyrius privalėjo sudaryti išpirkto Žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, o savivaldybė – perrašyti sutartį. Tačiau, kaip pamena Jūratės tėvai, pradėjus spręsti šią problemą, reikalai nepajudėjo nė iš vietos... Daugelį metų Tumoniai buvo priversti rinkti archyvuose medžiagą ir įrodinėti, kad atgavus Nepriklausomybę pasikeitė gatvės pavadinimas, o jų nuosavybė yra ten, kur ir buvo... 2002 m. rugpjūčio 27 dieną rajono žemėtvarkos skyrius informavo, kad norint įteisinti namų valdos žemės sklypą būtina pateikti sklypo geodezinį planą ir įrodyti, kad jų šeimos interesai nėra pažeisti – mat gretimus kaimynų sklypus skiria Širvintų miesto ir Liepynės kaimo administracinė riba. Ji Tumonių teritorijoje išliko nepakitusi.

Pasak Jūratės, sutvarkius nuosavybės dokumentus, 2005 metais jau trečiąsyk buvo kreiptasi į Kadastro įmonę, kuri sutiko pagal pateiktą paraišką atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Tų pačių metų rudenį Jūratė su mama Kadastro įmonėje pasirašė žemės sklypo ribų nužymėjimo aktą ir patvirtintą sklypo planą. Deja, kaip pamena pašnekovė, tada vėl viskas sustojo, nes paruoštus dokumentus žemėtvarkininkai kažkodėl labai ilgai delsė įteikti...

Suklastotiems dokumentams – žalia šviesa

Po metų netekę kantrybės Tumoniai kreipėsi į rajono žemėtvarkos skyrių ir tą asmenį, kuris vilkino Kadastro patvirtintų dokumentų įteikimą. Jokio atsakymo... Tik po mėnesio gauta informacija, esą, atliekant kadastrinius matavimus žemės sklypo plotas nuo 1461 kv. m sumažėjo iki 1355 kv.m! Tokiu būdu namui priklausantys inžineriniai tinklai, šuliniai su metaline talpa atsidūrė už sklypo ribų. Ką gi, po tokio akibrokšto žemėtvarkininkai paskelbia žinią, kad matavimai sustabdomi! Iš tolesnės paslaptingų įvykių eigos paaiškėjo, jog Tumoniams neprašant buvo paruoštos net kelios kadastrinės bylos, tarp jų atsirado dar ir  1384 kv. m sklypo plotas su dviem variantais! Tų pačių metų spalio 4-ąją tos kelios bylos buvo suderintos su rajono savivaldybės teritorijų planavimo tarnybos vedėja D. Kunevičiene ir jos kolege N. Bareckiene.

2008 m. vasario 22 dieną Lietuvos teismo ekspertizei bei Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) atlikus tyrimą paaiškėjo, kad bylos buvo suklastotos pasinaudojant Tumonių dukters Jūratės parašu. Ekspertizės akto išvadoje pirminis skaitmeninis įrašas buvo kaip ir priklauso – 1461, tačiau kitose bylose pakeistas į skaičius 1384 ir 1331. Jūratė drauge su savo tėvais neabejoja, kad tokie atsakingų rajono pareigūnų raštai ir sukurptos bylos su paslaptingais skaičiais yra paprasčiausiai suklastoti, siekiant apriboti nuosavybės teises.

Iš oficialių šaltinių Tumoniams pavyko sužinoti, kad D. Kunevičienė pasirašė būtent tuos suklastotus1384 kv. m žemės sklypo dokumentus, po to paruošė raštą, patvirtinantį suklastotus dokumentus ir nepagrįstai apkaltindama projektavimo įmonę. Beveik tuo pačiu metu Onutė Subačienė paskleidė informaciją neva Jūratės namų valdos žemės sklype savavališkai pastatytas medinis garažas, kurio ten niekada nebuvo ir jo nėra! Netrukus O. Subačienės bendradarbė iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Meilutė Gaidienė, nepatikrinusi dokumentų ar patikėjusi suklastotais, teigė, kad Jūratei geriausiu atveju gali būti pripažinta tik 1384 kv. m žemės sklypo dalis, o pastatai turi būti nugriauti ir inžineriniai tinklai perkelti kelio zonos link.

Tą patį patvirtino ir rajono žemėtvarkos skyriaus vadovai. Tenka konstatuoti, jog iki šiol įvairioms valstybės institucijoms tebesiuntinėjami prieštaringi, tikrovės neatitinkantys dokumentai ir toliau paminami teisėti jaunos pilietės konstituciniai interesai dėl galutinio nuosavybės įteisinimo.

„Negaliu suvokti, kaip dar galima pasityčioti iš eilinių žmonių ir paneigti visa tai, kas buvo teisėtai padaryta ir patvirtinta dar prieš ketvirtį amžiaus? Be jokios abejonės,  nepriklausomos Lietuvos valdininkų suklastoti dokumentai turi būti anuliuoti ir pripažinti negaliojančiais“, – kalba Jūratė. Pasak jos, iki šiol tas problemų vežimas nė nepajudėjo, vyksta tyrimai, sunkiai prognozuojami teismų maratonai. Kuo viskas baigsis, jei iki šiol atliekant tyrimus valstybinėse institucijose naudojamasi tais suklastotais dokumentais, nuspėti sudėtinga...

Varnas varnui akies nekerta

Šioje painioje, skandalu padvelkusioje istorijoje, kaip pastebi pašnekovė, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka širvintiškiams jau puikiai pažįstama minėtoji statybos reikalų prievaizdė Širvintų krašte O. Subačienė. Ši įtakinga veikėja daug metų palaiko glaudžius ryšius ne tik su rajono valdžia ir žemėtvarkininkais, bet ir Širvintų krašte liūdnai pagarsėjusiu aplinkosaugos agentūros vadovu Romualdu Sližausku. Daug kas iš vietos gyventojų stebisi, kaip šis žmogus ant svetimos žemės per trumpą laiką sugebėjo pasistatyti itin prabangų gyvenamąjį namą?.. Galbūt ne be pagrindo žmonėse kalbama, kad be ponios Onutės „parėdymų“ vargiai ar šitoks monstras būtų išdygęs...

 Tuo tarpu nelygioje kovoje drauge su tėvais už teisybę kovojusi Jūratė prarado bet kokį pasitikėjimą valstybės institucijomis. Mergina iki šiol negali atsitokėti nuo rajono apylinkės teismo sprendimo, įpareigojančio ją atsakovams už advokatų paslaugas sumokėti daugiau kaip 10 tūkst. litų. Jūratė, kaip ir daugelis mąstančių jaunuolių, svarsto apie planus išvykti iš teisiniame nihilizme ir nežabotos biurokratų savivalės liūne skęstančios Lietuvos.

 Nuo begalinės psichologinės įtampos, nesibaigiančio teismų maratono per tuos metus sveikatą prarado ir Jūratės tėvai. Tačiau jie dar viliasi, kad neseniai šalies Prezidentės pareikštas ryžtas bei siekis pertvarkyti Lietuvos teismų sistemą, sumažinti biurokratų armiją duos teigiamų rezultatų. Apmaudu, kad mūsų valstybę iki šiol tebevaldo nuo sovietmečio užsibuvę senosios partokratinės nomenklatūros atstovai ir jų palikuonys. Šiandien jų rankose teismai, energetika, finansai ir kitos svarbiausios institucijos. Norint apsiginti nuo jų savivalės ir despotizmo Lietuvos dar laukia ilga ir sunki kova.

Širvintos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija