|
Neatleidimas
Esame bandomi neatleidimu ir neprašymu atleidimo. Tai viena iš daugelio piktųjų dvasių, kurių mes nematome, bet jaučiame, nesuprasdami, kad tai piktosios dvasios veikimas.
Sakome, kad atleidome, tačiau ir toliau prisimename mums padarytą skriaudą, pasakojame apie tai kitiems. Tuo ne tik suteršiame kito žmogaus, apie kurį kalbame, gerą vardą mes perduodame dalį piktosios dvasios ir tam žmogui, kuris klausosi. O jeigu tas žmogus perpasakoja kitam ar kitiems, susidaro tarsi grandininė reakcija. Piktoji neatleidimo dvasia dauginasi vos ne geometrine progresija. Jeigu žmogus jau turėjo prie savęs tos rūšies piktąją dvasią, tai ji pastiprinama nauja. Žmogus, kuriam kitas žmogus nieko blogo nepadarė, pradeda apie jį blogai galvoti ir kalbėti.
Mes ne tik neatleidome, bet dar blogiau mes stipriname, platiname, dauginame ir savyje, ir kituose piktąją neatleidimo dvasią, tuo būdu pasitarnaudami piktajam. Stipriname jo karalystę, nusisukame nuo Dievo, atsisakydami Jo Meilės.
Kai prašome atleidimo už konkrečias nuodėmes, iš širdies gailėdamiesi, Dievas suranda mūsų paklydimo priežastį ir ją pašalina, nuvalo nuo mūsų sielų purvą ar smalą, nutraukia saitus, virves, kuriomis prie mūsų prisitvirtinusios piktosios dvasios, kurios ne šiaip sau mums padeda daryti blogus darbus, neteisingai galvoti, neteisingai kalbėti... Jos už tai paima iš mūsų gyvybinę energiją sveikatą, sėkmę, laimę, meilę... Mes netenkame daugiau ar mažiau, priklausomai nuo mūsų nuodėmės dydžio, t. y. nuo piktųjų dvasių pagalbos dydžio. Už viską šiame pasaulyje reikia mokėti. Už neigiamus darbus, mintis ir žodžius taip pat. Tik šiuo atveju atlyginimą iš mūsų pasiima piktosios dvasios, nes tai buvo padaryta su jų pagalba. Atiduodame piktajam dalį to gėrio, kurį buvome gavę iš Dievo. Tai gali pasireikšti ligomis, nepritekliais, nelaimėmis, nesėkmėmis...
O jeigu mes neprašome atleidimo, nesigailime, užkietiname širdis. Ne iškart. Palaipsniui. Net nepastebime, kaip ji užkietėja. Ką tai reiškia? Tada mes jau nesuprantame, kada darome nuodėmę, neskiriame, kas mumyse iš tikrųjų gera ir kas bloga. Nebemokame teisingai analizuoti ar iš viso neanalizuojame savo poelgių, žodžių, minčių, matome tik kitų blogį ir ieškome blogio kituose. Gėris mums darosi neįdomus, nepatrauklus, todėl mes jo nematome, nepastebime. Neigiama informacija, kurią mes įsileidžiame į save, atkreipdami į ją dėmesį, griauna mumyse tai, ką turime gero ne materialine, bet dvasine prasme, ir užima tą vietą, kurią atlaisvino.
Ką gali jausti žmogus, kurio siela aplipusi purvu, smala, apraizgyta nuodėmių pančiais? Net nepastebi, kada tai įvyko palaipsniui, nepastebimai. Todėl, kad nepakankamai ar visai nesigailėjo dėl padarytų blogų darbų, neigiamų minčių ar ištartų neigiamų žodžių. Neprašė iš širdies atleidimo, nepakankamai ar visai nesistengė pasitaisyti. Vargšė siela. Už ją reikia melstis kitiems, nes ji pati sau jau nebegali padėti. Jai reikia pagalbos tų, kurių širdys dar neužkietėjo. Saugokime savo širdis nuo užkietėjimo, atleiskime ir prašykime atleidimo.
Dėkoju Švč. Mergelei Marijai už visas malones. Garbė ir šlovė Viešpačiui per amžių amžius. Amen.
Irena BRAIKO
Akmenė
© 2011 XXI amžius
|