2011 m. vasario 9 d.
Nr. 11
(1891)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Talentingu artistu būti  trukdo uolios pastangos dažnai rodytis

Dr. Egidijus Mažintas

Prasidėjo atranka į 2011 metų tarptautinį Eurovizijos dainų konkursą. Tačiau žvilgtelkime į praėjusiųjų metų Eurovizijos dainų konkursą, kuriame pergalę nuskynė Vokietijos atstovė Lena, antroji liko Turkija, trečioji – Rumunija. Po finalo paaiškėjo ir pusfinalių balsavimo rezultatai. Lietuva antrame pusfinalyje liko dvylikta. Susumavus bendrus rezultatus, Lietuvos atstovai „In Culto“ Eurovizijoje užėmė priešpaskutinę – 29 – vietą. Eurovizijos konkurse dalyvaujančios šalys nori pritraukti žiniasklaidą ir pristatyti savo atlikėjus. Deja, lietuviškos mėgėjiškos saviveiklos „žvaigždutės“ Eurovizijoje pasirodo nesėkmingai, bet taip ir nesupranta nesėkmingo pasirodymo priežasčių. Duetas Linas ir Simona, kaip ir Laura Čepukaitė, Jeronimas Milius arba didesnė dalis lietuviškų estrados artistų mėgėjų, pademonstravę kosmopolitiškai saloninį vokalą, vanilinę plastiką ir papurškę gausiems žiūrovams dezodorantinę melodiją, ir vėl akivaizdžiai atsiliko nuo nacionalinį etnosą atspindinčių ukrainiečių, serbų, kroatų, albanų, graikų, rusų, latvių, estų ir vokiečių dainų. „Dauguma naujų atlikėjų nepasiūlo nieko naujo, tik bukai bando pataikyti į standartą. Vienintelis kriterijus yra pardavimas, muzika tampa vis labiau panašesnė į higieninį paketą“, – nusivylimo neslėpė dainininkas A. Mamontovas, kuris ir jo suburta grupė „LT United“ taip pat pernelyg nesužavėjo Europos žiūrovų 2006 metais.

Toks primityvus pasismaginimo, atsipalaidavimo funkciją nelabai išprususiam žiūrovui teikiantis pseudomenas slopina ne tik žiūrovų, bet ir atlikėjų skonio vystymąsi. Tautinio meno pakeitimas šlageriniu spekuliuoja žiūrovų sentimentalumu, perteikia paviršutiniškas, šabloniškas temas ir garsių artistų mėgdžiojimo „sindromus“. Kad jaunimas galėtų suprasti meno išmones, jis turėtų būti pakankamai laisvas. Šia prasme visos mene ir žaidime susiklosčiusios problemos ir peripetijos yra tyčinės ir jos neturi užtemdyti esminių šių kultūros formų skirtybių. Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone. Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinės atrankos į Euroviziją kriterijumi tapo kosmopolitizmas, tarsi specialiai siekiama, kad niekas negalėtų atpažinti Lietuvos atstovų. A. Šopenhaueris sakė: „žmogus, norėdamas apibendrinti savo gyvenimą, turi rašyti į sąskaitą ne patirtus džiaugsmus, o blogybes, kurių pavyko išvengti“. Kitaip tariant, kvailys vaikosi gyvenimo malonumų, o išminčius vengia blogybių. Eurovizija, kaip ir nūdienos lietuviška klubinė kultūra, neigiamai veikia lietuviško jaunimo meninio ir dvasinio ugdymo raidą, kultūrinį akiratį ir daro neigiamą įtaką. Įdomi detalė: kitose Europos valstybėse Eurovizija domisi gal kokie 2 proc. žiūrovų, o Lietuvoje, kurioje daugelis svajoja apie NBA ir yra vos penki kanalai, šis kosmopolitinis konkursas kelia didžiules aistras. Darosi graudu, ar mes dar esame tautinė valstybė?

2010 metais Lietuvai atstovavusi grupė „In Culto“ su daina „Eastern European Funk“ liko ištikima kokteilinės, standartinės nelietuviškos kilmės muzikai. Grupės „In Culto“ credo – „nebūsime lietuviais, bet prie Nemuno gyvensime ir skiepysime europinę tapatybę“. Būkime atviri: vartojimas, alus ir pergalės Eurovizijoje ar krepšinio, futbolo turnyruose niekada nesuvienys skirtingų Europos tautų ir jų patirčių. Tačiau giliai internacionalinė, standartinės ES doktrinos ideologijoje susiformavusi grupė to nežino ir vargu ar susivoks, kad mintis, jog visos kultūros turi būti lygios, yra absurdiška. Lyčių ir žmonių nelygybė yra per daug akivaizdus faktas ir sykiu kartu kultūriškai klonuotas dalykas. Grupės lyderis Jurgis Didžiulis didžiuodamasis teigia: „Mūsų chebra – kaip kumštis. Nebijome ir galime koncertuoti bet kur, kad ir Nyderlandų bobutės tulike“. „In Culto“ nacionalinės atrankos finale atlikdami dainą „Eastern European Funk“ nusiplėšė kelnes ir pademonstravo blizgančius apatinius. Vyrukai prieš konkursą tikino, kad „savo pasirodymo iš esmės keisti neketina, tik galbūt patobulins keletą detalių“. Tos patobulintos detalės (kelnaičių spalva buvo derinama su garsiausiais dizaineriais) nedavė laukiamų rezultatų – šimtai Osle koncertą stebėjusių žiūrovų „In Culto“ pasitiko su nuostaba – dainininkai nusimetė languotas kelnes ir „Eastern European Funk“ dainą tęsė su triusikais. Tačiau triusikai, skirtingai nei tikėjosi grupė, Europos nenustebino. Beje, šią idėją grupė nukopijavo iš Vilniaus jaunimo teatre spektaklį pastačiusio italų režisieriaus. „Striptizo ereliai“ – tai „In Culto“ grupės mėgiamiausias spektaklis. Turbūt todėl triusikams ir buvo skirtas didžiausias dėmesys. Įdomiausia, kad tik tuo ši grupė ir didžiuojasi. Geriau artistai būtų paieškoję lietuviškos intonacijos savo cheminiam sultiniui. „In Culto“ prieš kameras atrodė kaip gėjai, vyrukai kaip mergiotės maivėsi, bandydami atkreipti žiūrovų dėmesį. Nestandartiškai, įdomiai pasirodė Estijos, Rusijos ir Latvijos dainininkai. Didžiausias antrojo pusfinalio laimėjimas – originalios modernaus skambėjimo Ukrainos, Azerbaidžano, Gruzijos, Rumunijos ir Turkijos atlikėjų dainos. Štai jums ir akivaizdus atsakymas, ko reikia Eurovizijai. Standartas, formatas – tik fikcija, šešėlis, kai į areną ateina tikri kūrėjai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija