2011 m. vasario 18 d.
Nr. 13
(1893)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kas slepiasi už uždangos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvą sukrėtė vasario 13-ąją įvykusi tragedija – kelyje Vilnius–Kaunas girtas policijos pareigūnas padarė avariją, kurioje žuvo du kauniečiai medikai, dar du su jais važiavę medikai buvo sunkiai sužeisti. Vasario 14 dieną iš posto atsistatydino policijos generalinis komisaras Visgirdas Telyčėnas, prisiėmęs atsakomybę už šį tragišką įvykį. V. Telyčėnas Lietuvos policijai vadovavo nuo 2008 metų sausio 14 dienos. Nors kartais susilaukdavo kritikos dėl ryžto stokos, bet buvo patyręs bei profesionalus policijos departamento vadovas. Jis priėmė ir ryžtingų sprendimų – štai 2010 m. gegužės mėnesį V. Telyčėnas nepasidavė įtakingų veikėjų spaudimui ir atsisakė sankcionuoti Kedžių ir Venckų namų šturmą Garliavoje.

Dėl Lietuvoje sukeltų mokesčių valstybės biudžetas praranda didžiules sumas. Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Lazdijų ir kitų netoli sienos su Lenkija esančių šalies rajonų ir  net toliau esančių vietovių gyventojai važiuoja į Lenkiją pirkti rūbų, avalynės ir maisto produktų. Ant jų stalo dažnai atsiranda lenkiškas cukrus, miltai, kruopos, mėsa, net duona. Ir daugelis lietuviškų laikraščių bei žurnalų spausdinami Lenkijoje arba Latvijoje, o kai kurie žurnalai netgi Estijoje. Lietuvos spaustuvėse spausdinama tik keli procentai mūsų šalies spaudos leidinių. Nenuostabu, kad kai kurios spaustuvės 2010 metais užsidarė, o kitos atleido 30–50 proc. savo darbuotojų.

Kai kurių maisto produktų kainos Latvijoje mažesnės 7–10 procentų, kuro kainos mažesnės 40–50 centų, elektra kainuoja 35 lietuviškus centus. Tačiau Latvijos visuomenę neramina išsikerojusi korupcija ir oligarchinis valdymas. Pagrindinės Latvijos politinės jėgos sutelktos kelių Latvijos oligarchų – A. Škelės, A. Lembergo, V. Belokonio rankose, be to, kai kuriuos Latvijos politikus ir valstybės pareigūnus iš esmės valdo juos finansuojantys tarptautinių nusikaltėlių sindikatų vadeivos – G. Lučianskis, O. Boiko ir kiti kriminaliniai magnatai. Pastaruoju metu Latvijoje vis įtakingesnis darosi V. Belokonis – jis iš esmės finansuoja „Naujojo laiko“ partiją, turi didžiulę įtaką keliuose šalies rajonuose, kontroliuoja šių rajonų merus ir įtakingus vietos valdžios pareigūnus. Šis oligarchas kartu su nuversto Kirgizijos prezidento K. Bakijevo sūnumi Maksimu Bakijevu valdo stambų Kirgizijos banką ir Anglijos futbolo klubą „Blekpul“. V. Belokonis yra ir dviejų Latvijos bankų akcininkas, valdo keletą alkoholio įmonių. Pastaruoju metu teigiama, kad šis oligarchas susijęs ir su uzbekų mafija, organizuoja prekybą narkotikais. Latvijos visuomenės dėmesio centre atsidūrė rezonansinės korupcijos bylos. Štai teisėsaugos pareigūnai tiria Latvijos Seimo nario V. Kravcovo veiklą. Įtariama, kad šis politikas aktyviai prisidėjo prie kontrabandos organizavimo. Latvijos laikraščiuose svarstoma ir kita tema – sąžiningų politikų ir visuomenės veikėjų mėginimai iš posto išversti ryšiais su mafija įtariamą Rygos centrinio turgaus direktorių I. Roščenkovą. Kol kas to padaryti jiems nepavyksta. Nuo 2009 metų rudens turgui vadovaujantis buvęs policijos pulkininkas I. Roščenkovas (Kaščėjus) iš darbo policijoje buvo atleistas po didžiulių skandalų, tačiau tai nesutrukdė jam užimti didžiausio Latvijos turgaus vadovo postą. Deja, ir Lietuvoje į korupcijos skandalus įsipainioję įtakingi pareigūnai toliau dirba savo postuose, būna išleidžiami į pensiją arba nubaudžiami simbolinėmis bausmėmis. Štai buvęs sveikatos apsaugos viceministras A. Skikas už 20 tūkstančių litų kyšio paėmimą 2010 metų pavasarį nuteistas dvejiems metams lygtinai. Kitur  Europoje kova su korupcija kur kas griežtesnė – prieš kelias savaites Italijos teismas už ryšius su mafija nuteisė senatorių iš Sicilijos Salvatorę Kufaro, jam skirta 7-erių metų įkalinimo bausmė.

Informaciniai karai ir viešosios erdvės manipuliacijos jau tapo Lietuvos kasdienybe. Kyla klausimas, kam naudinga Eglės Kusaitės byla? Greta naudos korumpuotiems teisėsaugos pareigūnams ir Kremliaus propagandos asams ši byla naudinga ir viešosios erdvės užpildymui neva sensacinga informacija – jauna klaipėdietė yra teroristė, pasirengusi vykdyti stambius teroro aktus. Tačiau tiek su bylos eiga susipažinę žurnalistai, tiek žmogaus teisių gynėjai vienareikšmiškai teigia, kad E. Kusaitės byloje padaryta daugybė žmogaus teisių pažeidimų. Iš to peršasi išvada, kad byla yra sufabrikuota. Kita spaudoje eskaluojama tema – romų skandalai. Visi TV kanalai narsto romų santykius tam, kad nukreiptų dėmesį nuo svarbiausių Lietuvos problemų. Juk kažkodėl visai nenagrinėjamos tikrai aktualios temos, nutylima, kad Lietuvoje netrukdomai veikia totalitarinės sektos – munistai, Visariono sekta, T. Akbaševo sekta bei kitos labiau komercinės nei religinės organizacijos, į savo gretas įtraukiančios vis daugiau jaunimo. Mažai kalbama ir apie didžiąją korupciją – amžiaus afera tampančias Valdovų rūmų statybas, vilkinamas „Alytaus tekstilės“, Kalvarijos kriminalistų bylas ir buvusio Kalvarijos komisaro D. Gaižausko persekiojimą, numarintą Kauno pedofilijos bylą, vėl atnaujintą bylą prieš N. Venckienę ir L. Kedienę bei kitas svarbias aktualijas. Viešąją erdvę užpildo mitai apie neva „grėsmingąją teroristę“ E. Kusaitę, apie besipešančius romus ar pasakojama apie popmuzikos „žvaigždučių“ vestuves ir skyrybas.

Lietuvai labiausiai kenkia korupcija, skurdas ir plintanti bulvarinė „akropolių kultūra“. Beje, šios negerovės labai susiję tarpusavyje. Skurdas plinta būtent dėl įsigalėjusios korupcijos, o „akropolių kultūra“ tai irgi korupcijos, konkrečiai korupcinės kultūros politikos, padarinys. Didžiulės lėšos skirtos Nacionalinio operos ir baleto scenos remontui (pagal oficialius duomenis, net 83 milijonai litų. Ekspertai mano, kad dalis šių lėšų buvo iššvaistyta), įvairių užsienio dainininkų koncertams Lietuvoje finansuoti (už vieno dainininko koncertą – nuo 300 iki 600 tūkstančių litų). Tačiau paaiškėjo sensacingi faktai, kad tie užsienio dainininkai gaudavo tik 100–200 tūkstančių litų, o likusius pinigus pasiimdavo tarpininkai – „kultūrinių reiderių“ klano nariai, nemažai lėšų skiriama ir prestižinių muziejų remontui. Tuo tarpu daugelis šalies bibliotekų, muziejų tiesiog skursta, jų pastatai irsta, laukdami remonto, bibliotekų ir muziejų darbuotojų atlyginimai siekia vos 670–900 litų į rankas. Vos laikosi ir provincijos kultūros namai. Kultūros ministerijos vadovai ir įtakingi politikai teoriškai pripažįsta, kad tokia padėtis netoleruotina, kad kultūros sferoje reikalingos esminės permainos. Tačiau ir toliau sukasi „užburtas ratas“: daugumą kultūrai skirtų valstybės biudžeto pajamų pasisavina „kultūrinių reiderių“ klanas ir kelios privilegijuotos grupelės, o kultūros namų, bibliotekų, muziejų darbuotojų atlyginimams, jaunų menininkų rėmimui lieka tik trupiniai. Greta Lietuvoje paplitusio sekuliarizmo ir populiarių antikristinių tendencijų plitimo vis labiau regime „mirties kultūros“ pramogų kultą – sparčiai plintančius lošimus, alkoholizmą, narkomaniją.

Kad įvertintume dabartį, pravartu pažvelgti į praeitį. Žymus literatūros tyrinėtojas profesorius Vytautas Kubilius 1993 metų liepos mėnesį Birštone vykusioje konferencijoje kalbėjo: „Ar lietuvių kultūra, dar neseniai dresiruota kompartijos pareigūnų tik komunizmo įtvirtinimui Lietuvoje, dabar bus iškilmingai pašaukta į kapitalizmo statybą? Koks kultūros vaidmuo Lietuvai pereinant iš totalitarizmo į demokratiją?“ „Aš drąsiai teigiu, kad kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtina negrįžtamai“, – pareiškė Lietuvos prezidentas A. Brazauskas. Bet grįžimas į kapitalizmą reikalauja aukų. Kultūrinių įstaigų sistema braška, skeldėja ir virsta ant šono kaip kortų namelis. Nebėra ideologinių prievaizdų leidžiant klasikų raštus, bet atsirado kita galinga stabdanti jėga – pelno siekimas. Sovietinės priespaudos metais kultūros sferoje buvo jaučiamas tylus sąmokslas apeiti draudimus, buvo gerbiama drąsa, pasiaukojimas, idealizmas, o dabar ir čia atsirado gobšuolių, kalančių kapitalą iš abejotinos vertės renginių organizavimo, pornografijos. Kartu su kultūros depolitizacijos šūkiais peršama paklusnumo esamai valdžiai nuostata. Pasipriešinimo, protesto, opozicijos tradicija, gyvybiškai būtina kultūrai, vis labiau užtušuojama, o iškeliami susitaikymo su valdžia, konformistinės laikysenos pavyzdžiai, kaip idealūs lietuvių kultūros modeliai. Inteligentija turi ne reikalauti, o prašyti, ir tada bus išklausyta. Taigi, inteligentija vėl statoma į žeminančią padėtį, kurioje ji egzistavo 50 metų“. Nuo šio iškilaus mokslininko pasisakymo praėjo jau nemažai laiko. Deja, galime konstatuoti, kad negatyvūs procesai kultūros sferoje tik gilėja: klesti čia įsitvirtinę plėšrūs vertelgos, o pažangioji inteligentija stumiama į kampą. O A. Brazausko žodžiai išsipildė su kaupu – „kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtino“. Bet šis monopolinis kapitalizmas tapo Lietuvoje įsigalėjusios oligarchinės santvarkos pamatu. Šis banditiškas kapitalizmas įteisina išnaudojimą, korupciją, griauna tautinę kultūrą, niekina krikščioniškas vertybes, skatina masinę deportaciją į Vakarus. Nepriklausomos valstybės atkūrimo 21-ųjų metinių proga turime atvirai pažvelgti į esamą situaciją, pamatyti ne tik fasadinį blizgesį, bet ir tai, kas slypi už uždangos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija