2011 m. vasario 25 d.
Nr. 15
(1895)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Aukštosios Panemunės bažnyčioje tarnavo 35-erius metus

A†A kan. jubil. Pranas liutvinas
(1927 05 23 – 1950 09 24 – 2011 02 14)

Kan. Pranas Liutvinas minint
kunigystės 50-metį Sutkuose
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Karstas su kan. P. Liutvino
palaikais iškilminga procesija
buvo apneštas aplink Aukštosios
Panemunės bažnyčią

Prie kapo šventoriuje vyskupai
Juozas Žemaitis MIC, Juozas
Tunaitis, Rimantas Norvila,
Arūnas Poniškaitis ir kunigai
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Vysk. Kazimieras Paltarokas
teikia kunigystės šventimus Pranui
Liutvinui. 1950 m. rugsėjo 24 d.

Per kunigų šventimus 1961 metais.
Kairėje – kan. Pranas Liutvinas,
dešinėje – vysk. Petras Maželis

Gedulingose šv. Mišiose Aukštosios
Panemunės bažnyčioje Evangeliją
skaito kun. Virginijus Veprauskas

Vysk. Arūnas Poniškaitis
atlieka laidotuvių apeigas
Aukštosios Panemunės bažnyčioje

Vysk. Arūnas Poniškaitis šventina kapą

Iš įvairių Lietuvos vietų
atvykę zanavykai prie
kan. P. Liutvino kapo
su buvusiu Šakių dekanu
prel. Antanu Maskeliūnu

Nuotraukos iš įvairių
kan. Prano Liutvino gyvenimo atkarpų

Vasario 14 dieną sužinojome, kad eidamas 84-uosius metus Kaune mirė 35-erius metus Aukštosios Panemunės parapijoje dirbęs kanauninkas jubiliatas Pranas Liutvinas.

P. Liutvinas gimė 1927 m. gegužės 23 d. Sutkų kaime (Šakių r.). Jis buvo antras vaikas šešių sūnų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Žeimio pradžios mokykloje Morkų ir Sutkų kaimuose, Kriūkų septynmetėje, vėliau – Šakių „Žiburio“ ir Vilkijos gimnazijose, o baigė karo metais į Lukšius perkeltą „Žiburio“ gimnaziją. Vaikystėje P. Liutvinas matė kaimynystėje gyvenusio Sutkų klebono kun. Juozo Pilipaičio pasiaukojimą parapijiečiams, didžiulį darbą, atliktą pasiryžus pirmaisiais okupacijos metais pastatyti naują mūrinę bažnyčią. 1939 m. rugsėjo 10 dieną vysk. Mečislovas Reinys pašventino naujos šventovės pamatus, o darbai buvo tęsiami ir sunkiomis karo sąlygomis – iki pat sovietų okupacijos. Visa tai matydamas dorų katalikų sūnus P. Liutvinas, sekdamas savo klebono pavyzdžiu, apsisprendė siekti kunigystės ir 1946 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Nors seminarijos patalpas buvo užgrobę okupantai, klierikams trūko patalpų, čia studijuoti jam, kaimo vaikui, labai patiko. Jį žavėjo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos dėstytojai, ypač patiko filosofija, moralinė teologija. Tuo metu vyko trėmimai ir buvo bijota, kad vyresniųjų kursų klierikai neliktų be šventimų, todėl vysk. Kazimieras Paltarokas trylikai klierikų, tarp jų ir 23 metų P. Liutvinui, 1950 m. rugsėjo 24 dieną suteikė kunigystės šventimus. Jaunojo kunigo neištrėmė, todėl jo studijos seminarijoje tęsėsi, jis buvo paskirtas klierikų prižiūrėtoju. 1951 m. birželio 5 dieną paskirtas Kalvarijos vikaru, juo buvo iki 1953 m. balandžio 18 dienos. Tuometinis vyskupijos valdytojas kan. Juozas Stankevičius ragino jaunąjį kunigą rašyti darbą ir apsiginti licenciatą, todėl norėdamas sumažinti darbo krūvį paskyrė jį Barzdų klebonu. Tačiau čia, kur valdžioje buvo aršūs ateistai, jaunajam kunigui rašyti teologijos licenciato darbą neatsirado laiko, todėl  1954 m. rugpjūčio 4 dieną valdytojas jį paskyrė altaristu į Gelgaudiškį, kad tęstų pradėtą darbą. Deja, mirus Daukšių klebonui kun. Juozui Katiliui, lapkričio 22 dieną kun. P. Liutvinas buvo paskirtas klebonu į jo vietą. Vėlyvą rudenį atvykęs  į Daukšius pamatė, kad ten nėra bažnyčios. Ankstesnysis klebonas šv. Mišias aukojo privataus namo kambaryje, o bažnyčia dešimt metų po karo stovėjo apgriauta. Naujasis klebonas ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų. Jo suorganizuoti parapijiečiai nuoširdžiai padėjo jaunajam klebonui, nuo pat pirmos dienos šv. Mišias aukojusiam apgriuvusioje bažnyčioje. 1958 metais bažnyčia buvo atstatyta. Kun. P. Liutvinas Daukšiuose baigė rašyti tekstą apie Kristaus prisikėlimą, kuriame surinko Šventojo Rašto ištraukas ir teologų pasisakymus šia tema. 1957 m. vasario 25 dieną darbą apsigynė Kauno kunigų seminarijoje ir tapo kanauninku. 1960 m. liepos 2 dieną atsisveikino su pamiltais Daukšių parapijiečiais ir tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju bei Kauno Arkikatedros Bazilikos vikaru. Klierikams jis dėstė moralinę teologiją, buvo bendrabučio vedėju. Tačiau seminarijoje darbavosi tik vienerius mokslo metus – iki 1962 m. sausio 2 dienos. (Nuo 1960 m. lapkričio 17 iki 1962  m. vasario 9 dienos kan. P. Liutvinas buvo Vilkaviškio vyskupijos tribunolo teisėjas.) Ilgiau padirbėti seminarijoje kanauninkas negalėjo, nes atsisakė bendradarbiauti su kagėbistais. Kurį laiką jis buvo iškeldintas iš seminarijos teritorijos ir gyveno Vilijampolėje. 1962 m. sausio 23 dieną paskirtas į gimtąją Zanavykiją ir tapo Griškabūdžio klebonu. Čia rūpinosi medine Kristaus Atsimainymo bažnyčia – XVIII amžiaus architektūros paminklu. 1975 m. birželio 10-ąją paskirtas Aukštosios Panemunės parapijos administratoriumi, o nuo 1986 m. birželio 23 iki 1994 m. gruodžio 8 dienos ėjo dar ir Margininkų klebono pareigas. Sulaukęs 75-erių metų, 2002-ųjų gegužės 27-ąją pasiprašė į užtarnautą poilsį ir tapo Aukštosios Panemunės parapijos altaristu. Nuo 1990 m. kovo 9 iki 2002 m. spalio 15 dienos kan. P. Liutvinas buvo Vilkaviškio vyskupijos tribunolo teisėjas, 1994 m. kovo 19 d. paskirtas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninku, 1994–2004 metais – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos narys, o 1999–2002 – Vilkaviškio vyskupijos konsultorius.

Kan. P. Liutvinas buvo nuoširdus, darbštus ir bažnytinei tarnystei pasišventęs kunigas. Ir būdamas altaristu pagal galimybes padėdavo sielovadoje, ypač lankydamas Onkologijos ligoninės ligonius. 2008 m. vasario 15 dieną Kauno Rotušėje apdovanotas miesto mero Santakos garbės ženklu.

Per 35-erius tarnystės didelėje Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijoje metus nusipelnė ypatingos žmonių meilės ir pagarbos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę klebonui teko rūpintis konfiskuotos klebonijos atstatymu, ligoninių koplyčių steigimu. Jam labai dėkingi Viršužiglio žmonės, kuriuos kanauninkas didelės infliacijos metu paragino pasistatyti koplyčią.

Ypač mylėjo savo tėviškę, todėl, kiek tik leisdavo galimybės, apsilankydavo gimtuosiuose Sutkuose. Visada domėjosi Kauno zanavykų bendrijos veikla, nuolat rėmė Zanavykijos šviesuolių enciklopedijos „Novužės krašto vaikai“ leidybą, buvo aktyvus katalikiškos spaudos propaguotojas.

Laidotuvių šv. Mišios Aukštosios Panemunės bažnyčioje buvo aukojamos  vasario 17 dieną, ketvirtadienį. Jas aukojo keturi vyskupai: Vilkaviškio ordinaras Rimantas Norvila, emeritas Juozas Žemaitis MIC, Vilniaus arkivyskupo augziliaras Arūnas Poniškaitis ir emeritas Juozas Tunaitis. Koncelebracijoje dalyvavo ir apie 50 kunigų. Bažnyčioje buvo gausus būrys Šv. Mato katalikiškosios vidurinės mokyklos moksleivių, įvairių įstaigų atstovų, velionio kraštiečių, Seimo narių ir giminių. Pamokslą apie savo bičiulį dar nuo Šakių „Žiburio“ gimnazijos laikų pasakė vysk. J. Žemaitis MIC, išaukštinęs kanauninko principingumą ir pasiryžimą nesusivilioti kagėbistų pažadais, kurių jaunystėje nestigo. Kanauninko laidotuvių apeigas atliko Griškabūdžio bažnyčioje jo pakrikštytas vysk. A. Poniškaitis. Karstas su kan. P. Liutvino palaikais buvo apneštas aplink Aukštosios Panemunės bažnyčią. Atsisveikinimo žodį prie kapo šventoriuje tarė vaikystės bičiulis Prienų altaristas mons. Juozas Užupis. Kan. P. Liutvinas palaidotas šventoriuje šalia prel. Aleksandro Grigaičio (1877–1955).

Kovo 12 dieną 12 val. bus aukojamos šv. Mišios minint 30 dienų po kan. P. Liutvino mirties.

Romas BACEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija